Nes naktimis geriau rašosi…
Dar ne taip senai rutuliojau galvoje mintį, kad kiekvieną kartą, kai sėdžiu savo naktinėje pamainoje, galėčiau kažką brūkštelti. Vis vien gi naktis ilga, turėčiau daugiau kuom užsiimti, nors ir taip stebuklingai dingsta laikas internetuose. Bet, kad kai išsikeli sau kažkokius pasižadėjimus, tai automatiškai perauga į prievolę ir darai tai ne dėlto, kad norisi, o dėlto, kad reikia. O tai niekada neatneša nieko gero.
Ne, pašaukimo matematikai aš nepajutau ir kas, kas, tačiau smarkiai gilintis į šį mokslą ir išradinėti naujų formulių tikrai neketinu. Nors pažįstu, kas galėtų. Bet ir negaliu skųstis – nors matematika ir būdavo nemėgiama disciplina kur per prievartą reikėdavo labiau intensyviai sukti smegenų krumpliaračius ir spręsti daug neįdomių uždavinių, tačiau nebuvau joje toks jau nevykėlis ir visgi sugebėdavau laikytis ties lyderių saujele. Nors ir nebuvau joje pačioj aukščiausioj vietoj. Tokią situaciją labai gerai apibendrina mano visai nesenai užtikta mintis, kuri tiesiog įsirėžė į atmintį: ne visuomet privalai būti geriausias, bet visuomet turi būti tarp geriausiųjų. Vadovaujantis tokia mintimi būni pranašesnis už tuos, kurie stengiasi vienareikšmiškai būti geriausiais. Pripažinkit, pažįstat tokių. Kur gi pranašumas? Jie turi vieną esminį trūkumą - tiesiog negali pakęsti būti nugalėti, pranokti. Juos tai žudo iš vidaus ir jie sunkiai besitvardo. Ir vat būtent tuom gali pasinaudoti kiti, tokie, kuriems nebūtina kažką įrodyti prieš kitus. Užtenka kartkartėmis įrodyti sau pačiam. Apie tai jau kažkada esu rašęs.
Technologinis progresas yra nesustojantis procesas. Didelė dalis technologijų, kurios buvo aktyviai naudojamos mūsų tėvų, dabar jau yra pakeistos šiuolaikinėmis, moderniomis atmainomis. Kai kurie prietaisai taip ir nerado savo nišos ar vystymo galimybių arba juos paprasčiausiai nukonkuravo naujos perspektyvios ir tobulesnės alternatyvos. Pasikeitė ne tik pats prietaisų dizainas, bet ir gamybos metodai (nebenaudojamos kaitrinės lempos ir pan), dydis, bei žinoma funkcionalumas.
Galima žaviai pasiklausyti tėvų pasakojant, kaip jie mokyklose naudojo mechanines skaičiavimo mašinėles, kuriose reikėdavo sukti rankenėlę, arba apie pirmą kartą, kai žiūrėjo spalvotą televiziją. O dabar pagalvokime, kokias technologijas mes dar spėjome pamatyti jų šlovės saulėlydyje, tačiau dabar jos jau pasitraukusios ir nebenaudojamos, kai kurių tiesiog primirštos, o gimusių po 90-tųjų, galbūt ir net nematytos.
Taigi, trumpas vintažinių technologijų sąrašiukas:
Sužavėjusi savo paprastumu, kokybiškumu, taiklumu, rusų komanda iš 420 kūribinio susivienyjimo, davusi mums nerealius klipukus apie valdžią, bei dievus, mestelėjo dar vieną mini šedevriuką. Šį kartą pasakojama Kalėdinė mitologinė istorija ir pašto atsiradimas. Heh, ir vėl ironija liejasi per kraštus ^^ Dievinu, kai...