Esu gana nepasitikintis savim žmogus. Savyje matau negalę neigiamų dalykų, tiek charakteryje, elgsenoje, tiek išvaizdoje.
Pasitikėjimo savimi gali įkvėpti nebent artimi žmonės. Kartas nuo karto jie tai ir padaro – išmokina labiau optimistiško požiūrio, bet kaip bebūtų vyksta nesustabdomas procesas – garavimas. Tas pasitikėjimas savimi vis mažėja, silpnėja, garuoja, pakol jo vėl nebelieka.
Blogiausia, kai vienus artimus žmones keičia kiti ir jų požiūris į tokius dalykus būna visiškai kitoks. Jiem nesuprantamas fizinis artumas ir viską stengiamasi reikšti per emocinį ryšį, kuriame aš taip tvirtai nesijaučiu. Jei man žmogus brangus – jį apsikabinu, tiesiog net nepaleidžiu iš rankų ir nė nežinau, kaip dar kitaip galima parodyti artumą…
Ir tada tokie žmonės nesupranta, kad tu nori jaustis branginamas, įvertinamas. Ne viskas turi būti reiškiama žodžiais, už žodžius man daugiau pasako kūno kalba. Deja pas mūsų ji per daug skirtinga…
Elementarus pavyzdys, aš parinuosi, kad atrodau ne itin vyriškai (stambiai, tvirtai, kaip sakoma “už vyro, kaip už sienos”). Esu vaikščiojantis sudžiūvėlis, atrodantis jaunai ir netvirtai. Guodžiuosi, tik ta mintimi, kad yra ir baisesnių 
Ir štai, kai tuo metu man brangus žmogus glostydavo mano rankas, džiaugdavosi jomis ir paklaustas paprasto klausimo “kodėl”, atsakydavo, kad jos tvirtos ir gražios, nori nenori pasijauti gerai. Pagalvoji, kad visgi nėra viskas taip beviltiška ir bent kažkam patinka tavo rankos… Ahh…
Taip yra ir su visais kitais dalykais, kai kiti tave vertina, pajauti, kad esi vertinamas, tai ir pats imi vertinti save. Deja, kiek matau, ne man dabar tą jausmą patirti…
Požiūriu skirtumą galima apibūdinti, vien mėgiamais gyvūnais: man šunys, tau katės… Aš ko gero užstrigau paviršutiniškame bendravime… Užstrigau? Ko gero kitokiame nė nebuvau… Nesmagu, kai kiti šito nesugeba suprasti…
loading...
Komentarai