Pieštukas ir trintukas
Vakar vakaras buvo neįtikėtinai lėvas. Neskaitant to, kad grįžau su skaudančia galva ir begalo pavargęs, tai dar radau nepažystamų svečių pilnus namus. Ir dabar galiu paliudyti – už mamos bambėjimus gali būti tik girtos mamos bambėjimai… O viską žinoma permuša gėlimas tam tikrose vietose. Bet ne skųstis aš rašau. Skundžiamasi tik tikintis užuojautos.
Dabar aš noriu parašyti apie tai, kad nerimauju apie pieštuką ir trintuką. Nors tai du visiškai skirtingi dalykai, atliekantys priešingas funkcijas, bet vienas be kito sunkiai įsivaizduojami. Ko gero šioj koncepcijoj būčiau trintukas – reikalingas tik tada, kai reikia kažką nuveikti. Kitu atveju pieštukas gali dirbti visai be trintuko.
Man tokiose situacijose nelengva – kai pats gyvenu š salygose, tai tiesiog negaliu likti be savo “pieštuko”. O vat, kai pieštukas patenka į vadinamąsias š sąlygas ir verčiasi pats, kaip gali – aš pasijaučiu nustumtas ir nereikalingas.
Šiąnakt sapnavau tiesiog neįtikėtinai skaudų sapną, kuriame buvo panaikintas tas geležiukas nuo pieštuko ir trintukas nukrito. Buvo tokia, koma, kad net pabudęs greit neatsigavau. Geriau jie nepavirstų į realybę…
Šalin vien tokius prisiminimus…
Vakar teko žiūrėti vieną anime, kurioje buvo pasakyta – jei nei vienas žmogus tavęs neprisimena, reiškia tavęs nė nebuvo, tu neegzistavai. Tavo būvimas tai yra tik informacija, kodas kažkieno galvoje. Tai jei šį kodą pakeisti, tavo egzistavimas tarsi išnyksta. Kartais susimąstau, kad man visai ne daug iki to betrūksta. Artimiausiems draugam (bent kuriuos aš tokiais laikau) nebesijaučiu toks reikalingas ir kartais net gali suabejoti ar išvis jie tave prisimena…. Ei, nedarykit taip! Kai žmogus ima galvoti, kad tu su juom susitinki tik tada, kai tau reikia kažkokios naudos iš jo – tai jau nebėra gražūs santykiai. Juose daug paniekos ir pykčio… Aš neturiu daugiau į ką kreiptis pagalbos. O kai vis kreipiuosi į tuos žmones, į kuriuos lyg ir galėčiau kreiptis – jei palaiko tai išnaudojimu…
Žinau, kad visos šios mintys yra tik akimirkai. Šio momento, šio kadro mintys. Ištikro net keista, kaip žmogaus gyvenimas, jo kokybė ir laimingumas gali priklausyti nuo paties žmogaus požiūrio į tam tikrus dalykus. Pamenu, kai pareinant namo, vieną vasaros vakarą atsisėdau ant įkaitusio asfalto, skiriančio dvi pievas ir sėdėjau geras dvidešimt minučių. Tas dvidešimt minučių aš buvau ko gero laimingiausias žmogus, koks esu kada nors buvęs. Ir jokių priežasčių tada tam nereikėjo. Tai buvo tiesiog dėl požiūrio. Požiūrio į save, kitus, pasaulį ir gyvenimą.
Žiūriu į užsidepresavusį draugą, kuris nebemato jokio džiaugsmo gyvenime ir įžvelgia vien tik negatyvius dalykus. Na ir nesugebu jam niekaip pagelbėti, nes mano žodžiai jam nieko nesako. Gal pragyvens tą laikotarpį, supras, kad per daug rimtai į viską žiūri, per daug tikisi ir bereikalingai kažko laukia… Gal išaugs iš to netikusio savo požiūrio. Taip, kaip ir aš iš savo trintuko ir pieštuko…
Visa tai rašau todėl, kad neturiu su kuom apie tai pakalbėti…
Panašūs straipsniai:
loading...
re`animated
praeivis
EXplosion
Rašyti komentarą