Naujųjų laikų Evangelija pagal Užkalnį - ReAnimated.lt
Asmeninės nuomonės, įspūdžių ir apžvalgų tinklaraštis
11171
post-template-default,single,single-post,postid-11171,single-format-standard,ajax_fade,page_not_loaded,boxed,,qode-title-hidden,qode-child-theme-ver-1.0.0,qode-theme-ver-8.0,wpb-js-composer js-comp-ver-4.12.1,vc_responsive

09 Sau Naujųjų laikų Evangelija pagal Užkalnį

download

Klausantis skirtingų žmonių nuomonių apie publicistą Andrių Užkalnį susidaro vaizdas, kad abejingų yra geriausiu atveju tik mažuma. Vieni sutinka su jo mintimis ir skaitydami straipsnius linguoja galva ir juokiasi, o kiti jo nekenčia už įžulumą, tiesmukiškumą ir kartais už visišką subtilumo nebuvimą ir nepraustaburniškumą.

Aš esu iš tų žmonių, kuriems bendrai paėmus Andriaus straipsniai patinka. Galbūt ne visada, tačiau bent jau dažniausiai, su šio, gabaus ir daug dėmesio susilaukiančio žurnalisto mintimis tenka sutikti. Man patinka, kaip šis žmogus narplioja socialinius reiškinius, bei mūsų tautiečių įpročius ir tai daro įtraukiančiai, intriguojančiai. Pamenu, kažkada skaičiau tinklaraštį, kuriame autorius, kaip antraštę buvo užsirašęs: gyvenimo būdo stebėtojas. Iš esmės tokiu laikau ir tamstą Užkalnį. Socialinis kritikas. Kaip, kad pats autorius rašo: Aš noriu, kad žmonės pirmiausia pastebėtų reiškinius, o paskui, pasišaipę, pasistengtų suprasti priežastis, nes tik taip ateina supratimas. Galbūt tiesiog man ne visada priimtina maniera, kuria pateikiamos tos jojo mintys: keiksmais minties validumas nusimuša labai greitai. Taipogi nepatinka ir tai, kad manantys kitaip ar gyvenantys prastesnėmis sąlygomis, nei autorius, yra labai smarkiai niekinami. Taip, kai kurie žmonės ir jų tiesos būna išties juokingi, tačiau kartais aštraus atsako su keiksmažodžiais iš Andriaus galima susilaukti ir neadekvačiai vien dėl jo karšto būdo ginti savo žodį internetuose. Toks grubus nuomonės reiškimas atrodo „purvinai“ ir nusileidžiant iki tų, kartais tikrai idiotiškų komentatorių lygio. Kaip sakoma: nesiginčyk su durniumi, nes jis nuleis tave iki savo paties intelekto lygio ir nugalės tave su patirtimi.

Tačiau ne apie šią asmenybę šį kartą, o apie jo pernais metų knygą „Naujųjų laikų evangelija pagal Užkalnį“.

Taip jau išėjo, kad iš šio autoriaus katalogo, būtent šią knygą skaičiau pirmąją ir prieš pradėdamas skaityti visiškai nežinojau apie ką ji. Vos pradėjęs skaityti – šiek tiek nustebau, nes nebuvau susimąstęs, kad knygos tema galėtų būti gyvenimas Tarybų Lietuvoje. Kažkaip įsivaizdavau, kad tai bus kokie nors memuarai ar rant’ai apie įvairius dalykus, na bet gi teisingai, apie tai sufleruoja jau net ir knygos viršelis. Tema, galbūt man asmeniškai ir nėra super patraukli, tačiau numesti į šalį tikrai neprivertė. Visgi tarybiniais laikais gyventi neteko ir apie juos žinau ganėtinai mažai. Daugiausia iš kitų žmonių pasakojimų, o žinote, kokie prieštaraujantys vienas kitam, šie pasakojimai kartais būna. Mūsų atminties gebėjimas rinktis, ką prisiminti, o ką mesti šiukšliadėžėn, yra toks stiprus, kad nugali faktus tiesiog plikom rankom. Taigi, ši knyga tiems, kuriems pažinti šio laikmečio neteko, puikiai suveiks pažintiniais tikslais, tarsi vadovėlis, įamžinantis, kas ir kaip tada buvo, o tiems, kuriems teko – primins nemažai detalių, apie kurias tikriausiai jau visai buvote užmiršę.

Pradėjus skaityti iškart pasijuto jau iš naujienų portaluose ar jo asmeniniame tinklaraštyje rašomų straipsnių pažįstamas stilius. Tačiau šį kartą jis mažiau kandus, nei įprasta. Žinoma, to yra, tačiau bendras knygos motyvas yra ne teisimo ir vertinimo pobūdžio, o labiau atpasakojamų prisiminimų „o vat tada buvo taip“ pobūdžio. Tai sužadina, atgaivina visą tai patyrusio skaitytojo mintis, apima nostalgija, o tada automatiškai susivokiama, kad visgi tai nėra gerai, kaip kad liko išsisaugoję kai kurių pasąmonėje. O visgi labiausiai to, man šio knygoje ir pritrūko: aštraus liežuvio ir įžūlumo, provokacijų, bei užvažiavimų, tačiau būtent toks approach’as, nes neiššaukia gynybinės reakcijos ir yra veiksmingesnis. O tai ir matosi – knyga buvo parduodama geriau už visas kitas lietuviškas knygas. Už akies truputėlis kibo autoriaus stilius, kuris turi nemažai minčių šuolių, naudojama daug skliaustelių, bei ilgi sakiniai. Visą tai pasijaučia tokiu labiau atpalaiduotu, galbūt ne visada itin tvarkingu ir labiau casual išmėtytu stiliumi, kuris iš tiesų galbūt labiau tinka tinklaraščio formatui. Tačiau Andrius grožinės literatūros ir nerašo, knyga visgi publicistinio stiliaus, tad viskas su tuom iš esmės gal ir gerai.

Antra problema su knyga išlieka jos ilgis. 300 puslapių atrodo normaliai, tačiau atsivertęs iškart pastebi, kad pridėta labai daug nuotraukų. Žinoma, tai nėra toks didelis minusas, galbūt iš dalies net atvirkščiai – skaitant tikrai smagu žvilgtelėti į nuotraukas ir vizualiai pamatyti tai, apie ką autorius rašo. Nuotraukos iš tikrųjų parinktos taikliai ir sudėtos vietoje. Tačiau to pasekoje yra vienas didelis downside’as: knyga gaunasi išties trumpesnė, nei atrodo, ji iš esmės ištirpsta vieno prisėdimo metu ir užvertęs paskutinį lapą, lieki pritrūkęs ir nepasisotinęs. Su šia problema susijusi ir knygos pabaiga, kai ji užsibaigia visiškai netikėtai: be jokių išvadų ar apibendrinimų, kurių tokio apžvalginio stiliaus knygoje išties tikiesi. Tačiau šias abi problemas paaiškina ir išsprendžia faktas, kurio aš asmeniškai nežinojau – jau galima užsisakyti antrąją šios knygos dalį „Antroji Evangelija pagal Užkalnį“, kuriame Tarybų Lietuvos narstymas tęsiamas ir aptariamos temos, kurių pirmoje nebuvo, kaip kad: kinas, sportas, vaistai, hobiai, bendravimas, ar net tarybinių žmonių tipai.

Kalbant apie patį turinį, buvo išties įdomu sužinoti, kokios buvo gyvenimo sąlygos, taipogi apie kai kuriuos klaidingus, dar iki šių dienų išlikusius mitus ir įsitikinimus, taipogi apie tai, kad toli gražu nuo senolių pasakojimų, visai nebuvo tais laikais taip jau gerai gyventi. Žinoma jiems prisiminus atrodo gerai, nes jie tada buvo jauni, veržlūs ir energingi, gyvenimas dar buvo tik priešakyje, nebuvo pridaryta klaidų ir nebuvo beprasmybės ar iššvaistyto gyvenimo pojūčio. Tačiau, kai paskaitai apie realybę, kurioje nebuvo stengiamasi gaminti gražių daiktų, nes, kai gali rinktis, tik iš vieno virdulio, tai jį nupirks tokį, koks yra, o ne tokio, kokio žmogus norėtų, ar apie tai, kad net batų tepalas ar cigarečių pelenai rasdavo būdų žmonių svaiginimuisi, jau išvis nė nekalbu apie dichlofosą, tai pamatai, kad ta, iš tikrųjų gan pilka ir skurdi buvusi realybė, kai žmonės nelabai daug pasirinkimo laisvės turėjo, su visokiais banditų lygio milicijos persekiojimais, privalomais komjaunimais, su bilietais iki Palangos, kurie kainuodavo maždaug apie 20% mėnesio algos ar, kad net nedirbti nebuvo galima, nes už tai sėsdavai į kalėjimą, su senolių pasakojimais gan nemažai kur prasilenkia. Tik dar kartą įsitikinau, kad nesu kažkoks tarybinių laikų spalvintojas juodomis spalvomis – tos spalvos tiesiog tokios ir buvo.

Bendrai paėmus, man, kaip žmogui, mėgstančiam plėsti savo akiratį, sužinoti apie laikotarpį, kurio aš nemačiau ir kuris dažnokai būna idealizuojamas dėl visokių „visi būdavo aprūpinti, mokslas ir sportas buvo nemokamas, benzinas pigus, visi buvo draugiškesni, o už alaus butelį, pridavus, galėdavai nueiti į kiną“, buvo išties įdomu sužinoti ir išgirsti mažiau idealizuojamą paveikslą. Sužinojau nemažai dalykų, kodėl lietuviai dabar yra tokie, kokie yra. Iš kur kilę, kai kurie mūsų įpročiai, kaip, kad klišės naujienų antraštėse ar žaliųjų žirnelių valgymas.

Bendras sovietinių laikų paveikslas po šios knygos man patapo lozungu: žmogus turi būti naudingas visuomenei, o ne gerai jaustis.

Kelios labiau įsiminusios citatos iš knygos:

Niekada atvirai moteriški žurnalai nekalbėdavo, jog moterys negali padaryti to, ko labiausiai norėtų (nusipirkti naują drabužį vietoj pabodusio), dėl to, kad trūksta pinigų, dėl to, kad nėra ką pirkti, arba tai kas yra pirkti, taip pat baisu, kaip ir tai kas kabo spintoje.

…pigios knygos (iš tikrųjų pigios: nauja knyga dažnai kainavo tiek, kiek indelis grietinės; kad ją skaityti buvo taip pat įdomu, kaip grietinės indelio dangtelį, tai jau kitas klausimas)…

Kažkaip mintis apie teisėsaugos pareigūną, važiuojantį viešuoju transportu į nusikaltimo vietą, man skamba keistai…

Komentarų nėra

Komentuoti