man patinka tuom, kad tada mano pliurpimas ir kalbėjimas į pievas, žmonių neužknisa. Greičiau atvirkščiai- pritraukia, bei palaiko pokalbį. Vėliau kažkiek jau būni išsikalbėjęs, kalbi daug mažiau, bet visvien užeina tokios bangos, kai gali kalbėt praktiškai apie nieką, apie tai ką matai, bet deja, tada aplinkiniams tai jau būna nebepakenčiama. Tiesiog keista, savybės, kurios iš pradžių žmogų pritraukia (begalinis pliurpimas, kalbėjimas į pievas, atvirumas, lengvabūdiškumas) po kiek laiko atstumia…Eini ir žmogus tik ir ieško preteksto kodėl būtų galima papriekaištaut. Vat tą akimirką supranti, kad santykiai jau ne be tokie gražūs. Deja, taip jau nutinka man trečia kartą ir kaltinti aplinkinius būtų beprasmiška. Žinoma, kaltas aš. O dar keisčiau, kai susiradus naujų pažinčių, senosios lieka nepatenkintos. Suprask, jei turi senų pažinčių, daugiau su niekuo bendraut negali, negali susirasti naujų draugų. Ir tada aplanko pažįstamas jausmas. Jausmas, kuris kamuodavo prieš kokius metus laiko… Ir tada visi draugiškai atsisukam į mano pirmąją merginą…

GD Star Rating
loading...