Paskelbta: 2009 05 09 @ 15:30
Seniai nerašiau apie save. Kažkaip beveik atsisakiau tinklaraščio, kaip dienoraščio vizijos, nes nesinorėjo veltis į asmeniškumus. Kaip bebūtų, būna akimirkų, kai susikaupia daug visų įvykių ir norisi išsipasakoti, ar tiesiog bandyti perteikti tam tikras mintis kitiem. Galvoje sukasi milijonai minčių ir pabandysiu bent kelias iš jų užrašyti, kad ir visiškai nesusijusios jos būtų.
Pirmiausia, tai noriu pasidžiaugti, kad kartais, kaip specialiai nutinka taip, kad sunkiais gyvenimo etapais ima ir lyg iš niekur atsiranda žmogus su kuriuo ne tik begalo gera, bet ir kuris atitinka tave taip, kad apibūdinimas “antra puselė” įgauna prasmę. Ačiū, tiesiog ačiū, kad atsiradai :alepatenkintas:
Važiuojam toliau.
Kaip jaustis žmogui, kuris nesugebėjo padėti draugui, kai pastarasis įsivėlė į konfliktą…? Galiu dabar atsakyt: lėvai!!! Nors teko pasakyti “Atsiprašau” iš širdies, bet kažkaip pajutau, kad tas atsiprašymas nepasiekė širdies. Galima guostis mintimi: draugai ateina ir išeina, o priešai kaupiasi. Bet… Na gerai, aš draugo nepraradau ir žinau, kad taip lengvai neprarasiu, tačiau, kad santykiai nuo to kiek suprastėjo, tai matosi akivaizdžiai. Nieko, gi reikia pakilimų ir nuosmukių. Išgyvensim.
Buvo smagu. Kada? Per projekto, na tiksliau referato gynimasi. Tikriausiai atsimenat, kai mokykloje reikėdavo rašyti pusmetinius arba metinius projektinius darbus ir juos vėliau apginti. Tai va, čia the same shit, tik sumastėm atsiskaityt greičiau. Kadangi darbą darėm dviese, bei gavom dėstytojos palaiminimą rašyti apie konsolių evoliuciją, tai darbas buvo išties lengvas. Tereikėjo viską nukopint iš šito puslapio, ištaisyt mano vartojamą slang`ą, bei padaryti skaidres. Kadangi valandų praleistų prie viso teksto buvo begalės, tai tuom daviau pasirūpinti savo kolegai (tarp kitko taip pat vardu Tadas) ir man beliko tik pristatyti. Turiu prisipažinti, visada belenkaip jaudinuos, kai reikia stovėti prieš dideles žmonių minias, o dar kai tai daręs tikrai senai, tai vos tramdžiau jaudulį. Bet ne buvo taip viskas žiauru. Kalbėjau nesustodamas, nes dalykas gerai žinomas ir išmanomas, stengiausi kalbėti garsiai ir aiškiai. Na taip buvo keletas minčių peršokimų, bei iš to jaudulio apipaišiau visą stovą prie kurio stovėjau, bet pristatyti pavyko gerai ir tiesiog “padarėm” prieš tai buvusias dvi kompanijas, kurios savo pristatymą atliko tiesiog paskaitę tekstą iš lapuko ar skaidrių. Džiaugiuosi šiuo nedideliu savo pasiekimu ir pasigirsiu gavęs 10 už šį pristatymą :perdaugjuoko:
Jei kalbant apie mokslus… Paskutiniu metu, atrodo turiu tiek nedaug laiko, bet iš kitos pusės pažiūrėjus – veikiu nieką. Kur dingsta tas laikas? O blogiausia, kad reikia suspėti atlikti milijonus dalykų, o laiko vis mažėja… Na gerai, atsiskaitysiu aš viską, kad ir reiks truputį pasispardyt, o vat didžiausia nuoskauda, apie kurią net kalbėt nebefaina daros – matematika. Na jei tiksliau, tai integravimas. Taip, gal aš jam skiriu per mažai laiko, tačiau, kai žmogus skaitai puslapi n-tajį kartą ir supranti, kad nieko nesupranti…. Imi prarasti viltį.
Ne!!! Nėra viskas taip pesimistiškai blogai ir negerai. Shit, no!!! Sunkumų, liūdnų akimirkų ir išgyvenimų būna visiem, tačiau jiem nepasiduodi, netampi fuckin EMO ir viskas gerai. Iš tikro kažkaip tik dabar galiu įvardyti, kad gyvenu. Džiaugiuosi kone kiekviena diena. Tas jausmas atsirado visai neseniai. Anksčiau viską ką darydavau, būdavo kažkaip priverstinai. Dabar kažkaip įgavau proto ir labiau mąstau savo galva. Nebėra “nes taip reikia”, dabar belieka: “yra taip, kaip man norisi”. Nežinau ar kas mane supras 
Žmonės yra tinginiai. Jie tingi skaityti. Ypač kompiuterio ekrane parašytas žmonių mintis. Nepažystamų žmonių mintis.
Vienintelis dalykas kurio man trūksta dabar? Em…. Tikriausiai saviraiškos. Nors ne, meluoju. Na taip saviraiškos trūksta, bet labiau trūksta integralų mokėjimo (juokas pro ašaras). O jei rimtai, tai kažkaip atsirado tas poreikis, kažką sukurti, kažkaip įamžinti ir bent kažką palikti po savęs. Na taip, galima ginčytis, kad va yra blogas. Tik, kad jis toks nepatikimas dalykas ir gali vieną dieną imti ir išnykti. O aš noriu kažko tikresnio. Noriu sukurti muziką. Tik vat nežinau, kaip su kuo ir pan. Savikritikui sunku padaryti, nes atrodo padarai ką moki geriausiai – pabeatboxini, įrašai, paklausai – atrodo viskas normalu. Pasidedi įrašiuką. Sekančią dieną prisėdęs prisimeni ir paklausai. Ir shit! Nieko gero. Susinervini, viską ištrini velniop ir net nebesinori kažką mėginti iš naujo.
Kaip bebūtų esu už tuos žmones, kurie bent jau bando. Štai pasižadėjau Marčiuj, kad paviešinsiu jo kūrybą. Taip, gal ir nėra prodiuserių dėmesio verta kūryba, ar ne pats geriausias šio čiuvo darbas, bet tai yra kelias, kurį turi praeiti, kad įgautum patyrimo.
Gerai čiuvas darai, tobulėk ir kurk toliau. Tikiuosi tai ne paskutinis tavo įrašiukas patalpintas mano svetainėj :labuka:
Taip pat gavęs vienos panelės sutikimą, talpinu ir kitą gabaliuką, kuris taip pat turi žavesio:
Keep it going, creative people!!!
Kiek jau matot vėl atsirado naujų fotografijų. Na ta prasme, ten kur aš. Kur šiaip gražios foto, tai ten cinamonas pasistengė. Kažkaip keista, kai veikiausiai pirmą kartą į fotoalbumą talpinau foto, kur fotkinausi ne aš pats!!! (Something strange :ka: ). Visas tas “naujienas” rasite mano fotoalbume.
Tiesa… Kadangi normalaus atsisveikinimo, kaip ir nebuvo…. Viso Viktorija Ir aš visai nesigailiu, kad tave pažinojau ir jei nebūtum tokia užsispyrus – pažinočiau ir toliau.
Taip pat šiandien turiu net kelias dienos dainas. Į atskirą įrašą netalpinsiu, o įdėsiu tiesiog čia. Kiekviena daina, man kažką primena ir tiesiog visą dieną sukasi galvoje.
Ša!!!! :miashkinas:
Dienos dainos
loading...
Komentarai