Šūdas, kodėl žmonės taip šlykščiai elgiasi… Ima ir nei iš šio, nie iš to, taip impulsyviai pameluoja. Pameluoja savo geriausiam draugui. O paskui, kad ir kaip kankintumeis, prisipažinti nedrįsti. Ir tas melas vis tęsiasi ir tęsiasi iki negalėjimo, kol kažkatrą akimirką palieki pagautas…
Nesu meluojantis žmogus, nemeluoju, nes to daryti nemėgstu, bei nemoku. Vos ne visada kai kažką pameluoju, anksčiau ar vėliau tai ima ir išlenda į viešumą. Ir tada savęs labai nemėgstu. Taip yra ir dabar.
Kodėl? Nežinau… Ko gero noras pasipuikuoti, ar tiesiog neatsilikti. Kai kitiems žmonėms sekasi nepalyginamai geriau, nei tau, tai nenori pasirodyti visišku nevykėliu ir kiek pameluoji… Taip darau ne tik aš, bet ir mano aplinkiniai.
Štai vat kiti mano aplinkiniai meluoja ne kitiems, o patys sau. Užuot tūrėję savo gerus santykius, ima prisimeluoja sau nebūtų dalykų ir tada griauna visus tuos nuostabius santykius, kuriuos tūrėjo. Kam to reikia? Kam meluoti sau, kad jo nekenti, kai pieš kelias dienas dar tvirtinai, kad tai žmogus, su kuriuo galėtum pražilti… Viskas slypi galvoje, tavo požiūryje. Pakeisk jį! Pakeisk ir visas tavo gyvenimas pasikeis. Kiek dar kartų man reikės tai pakartoti, kad tu įsisavintum?
Num ok… Tikiuosi viskas bus gerai tiek man, tiek jum.
loading...
Komentarai