Martin Page - Kaip aš tapau kvailiu - ReAnimated.lt
Asmeninės nuomonės, įspūdžių ir apžvalgų tinklaraštis
6880
post-template-default,single,single-post,postid-6880,single-format-standard,ajax_fade,page_not_loaded,boxed,,qode-title-hidden,qode-child-theme-ver-1.0.0,qode-theme-ver-8.0,wpb-js-composer js-comp-ver-4.12.1,vc_responsive

08 Geg Martin Page – Kaip aš tapau kvailiu

186837

Vaikystėje skaitydavau gana nemažai knygų. Buvau tikras fantastinių knygų gerbėjas ir ne vieną jų sudorodavau ilgais žiemos vakarais, o kažkada net esu bandęs ir pats kažką pakeverziot su spausdinamąja mašinėle, kaip koks tikras rašytojas :p Tačiau užaugau ir skaitymui ale neliko laiko: didžioji dalis laisvalaikio prabėga darbe, studijoms, draugams, arba prie pc’iuko. Ir nors laikas prie jo tirpsta tiesiog akimirksniu, bet niekada jo nešvaistydavau žaidimams. Laikas sudegdavo mano pomėgiui gilintis, bei domėtis milijonu įvairiausių temų. Savišvieta, skant. Kai pagalvoji, kokias tonas knygų aš jau perskaičiau internete… Taigi, visą žiemą prasėdėjęs čia, Vilniuj, bendrabutį, tik dabar, atšilus orams, sumąsčiau, kad reikia grįžti prie savo senojo pomėgio ir paskaitinėti vieną kitą popierinį romaną. Ir štai pati pirmoji į rankas pakliuvo prancūzų autoriaus Martin Page 2001 m. parašyta filosofinė novelė Kaip aš tapau kvailiu.

Sutapimas ar ne, bet prieš pirkdamas šią knygą, į kurios tematiką smarkiai nesigilinau, o nusipirkau tik dėl ironiškumo, kaip tik ketinau sukonstruoti kokį trumpą straipsniuką, apie tai, kad žmonių laimė yra atvirkščiai proporcinga jų protui. Nekalbu apie kažkokius rodiklius, kaip IQ ir panašiai. Tiesiog jei žmogus pasižymi aštriu protu, racionaliu mastymu ir turi košės galvoj, labai dažnai tokie žmonės per daug analizuoja ir žiūri į gan paprastus dalykus per daug sudėtingai. To pasekmė – tokie žmonės neranda sielos ramybės ir jaučiasi nelaimingi. Ir kuo daugiau protelio dievulis davė, tuo jie nelaimingesni. Tai nėra taisyklė ir toli gražu nereiškia, kad būna visada. Ne, tai tik dėsningumas su kuriuo sutinka kai kurie mano pažįstami. Va užtenka pažiūrėt į margais rožiniais drabužėliais pasipuošusias baltapūkes Lietuvos mergaites, kramtančias gumą ir įnirtingai pusiau rusiškai pasakojančias apie vakarykščius nuotykius su draugo BMW prie podjezdo. Tik pažiūrėkit kokios jų akytės laimingos, nepagadintos ir na ir kas, kad drugeliai galvoj skraido.

Taigi, šios bestseleriu tapusios knygos tematika yra labai artima šiai mano minčiai. Istorija sukasi apie šviesaus proto, tačiau vargano studenčioko gyvenimą, kuris buvo kupinas nevilties ir liūdesio, dėlto, kad per daug mėgdavo filosofuot, cituot garsius žmones ir idėjas, užuot mėgavęsis akimirkomis, bei gyvenimu. Tad štai, jaunuolis priėjo išvados, kad būnant mažapročiu jo gyvenimas taptų nepalyginamai kokybiškesnis ir jis būtų laimingas ir patenkintas. Knyga pasakoja apie šio studenčioko sudėtingą kelią kvailėjimo link.

Tiesą sakant, žiūrinėjant kitų skaitytojų atsiliepimus, kiek nustebau, kad yra prirašyta tiek negatyvumo. Man knyga buvo stebėtinai gera ir neskaitant to, kad perskaityti gali vos per vieną pavakarę, tačiau knygos puslapiuose paslėpta daugiau, nei kai kuriose 6 kart ilgesnėse knygose.

Sekdami Antuano (pagrindinio knygos veikėjo) pasikeitimus, galbūt atpažinsite kai kuriuos savo pažįstamus, galbūt pamatysite pasirinkimus, kokius taipogi esat atlikę praeityje, na arba pažvelgsite į tai, kas gali nutikti jūsų ateityje, tačiau visa tai atlikta su lengva satyrine kalba, kuri visa tai paslepia ir priverčia neskausmingai nusišypsoti pačiam iš savęs.

Pirmoji knygos pusė skaitosi neabejotinai linksmai, puikiai įvedama į istoriją, na o pirmieji keli skyriai buvo puiki socialinė satyra. Na o štai nuo antros pusės vadžios kiek atsileidžia, istorija labai greit išsirutulioja, na ir pati pabaiga nebuvo itin moralizuojanti ar atskleidžianti gilias mintis, kaip kad pirmoji pusė.

Mano nuomone, knyga verta:

[rating: 3.5/5]

Knyga Goodreads sistemoje:

http://www.goodreads.com/book/show/186837.How_I_Became_Stupid

Labiausiai patikusios citatos:

“Protingumas žmogų daro nelaimingą, vienišą, vargšą, o apsimestinis protingumas suteikia laikraščių popieriaus nemirtingumą ir susižavėjimą tų, kurie tiki tuo, ką skaito.”

“Tuo metu Nestle ketino pradėti gaminti naują kūdikių maistelio rūšį su vitaminų ir fosforo papildais. Mikroskopinės fosforo dozės naudingos sveikatai, bet gamykloje kažkoks inžinierius supainiojo mikrogramus su kilogramais. Po šios gamybos klaidos ne visi bandymuose dalyvavę vaikai mirė: išgyvenusieji kentėjo nuo vėžio ir kitų rimtų ligų. Asly tam tikra prasme pasisekė, nes jis turėjo tik psichikos sutrikimų, iškreipusių jo protinį vystymąsi. Tiesą pasakius, jis nebuvo protiškai atsilikęs, tiesiog jo mintys keliavo savais keliais, jo mąstymo logika buvo tokia, kokia nebūdinga niekam kitam. Dar viena perdozuoto fosforo pasekmė buvo ta, jog Asly švietė tamsoje. Būdavo labai gražu. Kai naktį jie vaikštinėdavo gatvėmis, Asly šalia Antuano atrodydavo kaip didžiulis jonvabalis, nušviečiantis jiems kelią gatvėse be žibintų.
Kad išgyventų savo bėdą, Asly vaikystę praleido specializuotoje įstaigoje. Ilgus metus jis tylėjo, jokiais klasikiniais metodais nepavyko jo iš tos tylos ištraukti. Paskui viena logopedė, poezijos mylėtoja, atrado, jog vienintelis Asly kalbėjimo būdas – tai eilės. Jo neįgaliai kalbai reikėjo kojų: eilės buvo ramentai jo žodžiams. Pamažu jis grįžo į beveik normalų gyvenimą ir išėjo iš ligoninės šešiolikos metų. Nuo tada, nors buvo taikaus charakterio, dėl kurio labiau panėšėjo į didelį meškiną nei į apsauginį, dirbo sargu: manyta, kad jo įspūdingas ūgis išgąsdins galimus vagis. Retiems įsilaužėliams, su kuriais buvo susidūręs, tam tikrą poveikį galėjo padaryti ir kitos dvi savybės: pirmiausia, dėl švytėjimo jis buvo panašus į  vaiduoklį, į antgamtinį reiškinį, o antra – jei vagis dar nebūdavo nualpęs ar pasprukęs, Asly kalbėjimas eilėmis galutinai jį įbaugindavo.”

“Vladas buvo metro aštuoniasdešimties ūgio ir turėjo sverti gerus šimtą dvidešimt kilogramų. Jis buvo toks stiprus, jog kartą pamiršo, kad Antuanas kybo ant peties, grįžo į savo namus ir ėmė ruošti vakarienę.”

“Jau buvo iš lėto betampąs normalus, kai nusprendė atlikti paskutinį testą, kuris patvirtintų jo integracijos sėkmę, – McDonald’s. Niekada anksčiau jam nebūtų šovusi mintis įeiti į tą imperialistinio kapitalizmo urvą, riebalų ir cukraus tiekyklą, gyvensenos suvienodinimo simbolį. Bet jis gerokai pasikeitė…”

“Yra merginos skirtos draugauti, ir yra merginos skirtos mylėtis.”

“-Gerai, gali atsimerkti.
-Klemense, atvažiuoja mašina, –ramiai konstatavo Antuanas.
-Pažadėjai manimi pasitikėti.
-Visai ne, niekada to nesakiau.
-Ai, pamiršau tavęs to paprašyti. Pasitikėk manimi, gerai?
-Klemense, mašina…
-Prisiek, kad pasitiki manimi, ir nustok verkšlenti, silpnavali. Privalai nesijudinti, tai labai svarbu. Prisiek.
-Gerai, prisiekiu. Nesijudinsiu, aš ne… nesijudinsiu…”

Komentarų nėra

Komentuoti