Mano laikais - ReAnimated.lt
Asmeninės nuomonės, įspūdžių ir apžvalgų tinklaraštis
11780
post-template-default,single,single-post,postid-11780,single-format-standard,ajax_fade,page_not_loaded,boxed,,qode-title-hidden,qode-child-theme-ver-1.0.0,qode-theme-ver-8.0,wpb-js-composer js-comp-ver-4.12.1,vc_responsive

01 Geg Mano laikais

Atrodo ką tik už lango buvo 2059-ieji, o štai jau visi po ką tik praūžusių naujametinių švenčių, kurios baigėsi ne visiems taip linksmai – kai kas padaugino ir tiesiog nieko nebeprisimena, o kai kas padaugino ant tiek, kad antrą vakaro dalį praleido tualete. Ar galima juos kaltinti, gi naują dešimtmetį švenčiame ne taip jau dažnai. Tikriausiai tiesa, kad su amžiumi laikas bėga vis greičiau. Pamenu, kai būdavau jaunesnis, tikrai taip neatrodydavo ir tarkime vieneri mokslo metai, galėdavo tęstis tarsi amžinybė. It makes sence: kai esi 10 metų amžiaus – vieneri metai yra dešimtadalis tavo viso pragyvento laiko, kitaip tariant tie metai sudaro išties didelę tavo gyvenimo dalį ir dėlto jie atrodo begaliniai. Kai esi 70-ies, kaip kad aš dabar, tai perspektyva išsitempia ir vieneri metai praktiškai nieko nebereiškia. Pažiūrėsim, kaip laikas atrodys, kai jau būsiu išties senas – 100-110-ties. Taip, sako, kad vidutinė vyrų gyvenimo trukmė dabar yra 120-imt, nors kai kurie, kurie tam skiria tikrai daug dėmesio, gali pratempti net ir iki simbolinės 150 metų ribos, bet būkim realistiški: jaunystėje tikrai nebuvau patį sveikiausią gyvenimo būdą gyvenantis jaunuolis, o ir sveikatą turėjau ne tokią geležinę. Lyginant su kitais bendraamžiais, tikrai ganėtinai lengvai susirgdavau, ypač peršalimo ligomis, tad kad ir kokia patobulėjusi šiuolaikinė medicina būtų, nemanau, kad nanobotai plaukiojantys mano kraujyje galės situaciją sutaisyti. Visgi, tai jau būtų ne funkcinis, o sisteminis gedimas, tad gyventi iki statistinio vidurkio aš ir nesitikiu.

Ar dėlto gailiuosi? Ne, tikriausiai, kad ne. Visgi aš, kaip mokslo ir technologijų entuziastas, gyvenau itin tinkamu metu, nes galėjau stebėti visą kompiuterijos atsiradimo ir vystymosi eigą. Vienas dalykas yra žiūrėti mokomąsias hologramas apie kompiuterijos istoriją, kuriose pasakojama apie tai, koks žmonijos progreso lūžis buvo šis laikotarpis, visai kas kita būti gimusiu šiuo laikotarpiu. Gaila, galbūt tik vieno: visgi būsiu pražioplinęs pirmąsias gyvenamąsias žmonių kolonijas Marse. Žinoma, neturiu kuo baisiai skųstis, savo dienomis galėjau stebėti pirmąjį nusileidimą Marse, kas buvo išties didis reginys, savo populiarumu gan ženkliai pralenkęs nusileidimą mėnulyje. Galbūt dėlto, kad į visuomenę sugrįžęs susidomėjimas kosmosu grįžo su daug didesne jėga, nei kad 69-aisiais, tačiau manau, kad pagrinde dėlto, kad šį kartą reginys buvo prieinamas stebėjimui daug lengviau ir daug didesniam žmonių kiekiui. Šį kartą tiesioginę transliaciją stebėjo, net ir skurdžios afrikiečių, bei indų šeimos. Gaila nebent tik to, kad nors pono Musk’o mums padovanotas reginys ir buvo įstabus, tačiau pirmoji kolonija būtų buvusi dar įstabiau. Tai būtų pirmasis išties rimtas žmonijos žingsnis, kuris žadina kiekvieno geek’iškas fantazijas. Tačiau deja, deja, kaip ir mano tėvų laikais, taip ir dabar – finansavimas sumažintas ir skrydžiai į tą pusę nevykdomi jau gerus 10 metų ir ekspertų teigimu taip bus dar bent tiek pat arba bent jau kol stabilizuosis situacija su Kinija. Nuo tada, kai pradėsime vėl skraidyti į tą pusę, praeis dar tikrai nemažai metų, pakol bus baigtas statyti pirmasis marso hub’as, ypač, kad padarius tokią didelę pertrauką, manau, kad tai kas jau yra pastatyta, bus susidėvėję, nebetinkama ir nebesaugu ir statybas ko gero ne tai, kad pratęstume, o reikėtų pradėti nuo pradžių. Atsižvegiant, kaip sumautai lėtai jos vyksta, labai abejoju, kad bespėsiu pamatyti šį reginį.

Šį vakarą hyperloop’u į svečius žada atskrieti sūnus, atsiveš ir anūką, tad jau iš anksto ruošiuosi, apie ką papasakosiu šį kartą. Vaikis tikrai pasižymi smalsumu ir jaučia didelį potraukį istorijai, kas yra kiek keista, nes jei tikėti tuo pasakymu, jog gebėjimai persiduoda kas antra karta, kuo pakankamai iki šiol tikėjau, tai šis mano anūkėlis turėtų būti panašesnis į mane, o ne į mano sūnų. O aš būdamas jaunas istorijos išties nemėgau. Tikrai tuom nesiskundžiu, kaip tikriausiai ir dauguma vidutinio amžiaus žmonių – išties mėgstu kalbėti apie praeitį, prisiminti „senas geras dienas“. Tad toks mano istorijų klausytojas man ne tik, kad nemaišo, bet ir išties pamalonina. Praeitą kartą jam pasakojau apie tai kokios mano laikais būdavo mokyklos ir kokios pramogos. Šį kartą planuoju papasakoti daugiau apie tai, kokias technologijas turėjom tada.

Žmogučiui, kuris gimė laikais, kai automobiliai yra elektriniai ir važiuoja autonomiškai, turėtų labai įstabiai skambėti istorijos apie automobilius, kuriuose žmogus pats sėdėdavo už vairo, minkydavo pedalus ir kartas nuo karto turėdavo sustoti ne į elektrines stoteles, bet į degalines ir prisipilti itin degaus ir pavojingo skysčio, kurio paskirtis būdavo sukelti kontroliuojamus mini sprogimus, variklio viduje, kurie išjudindavo stūmoklius ir kurių dėka automobilis važiuodavo. Tikriausiai jam toks automobilis būtų panašesnis į mini raketą (visgi pilotas ir sprogimai), nei į dabartinius automobilius. Jau įsivaizduoju, kaip jis klausinės, kaip mes nebijodavom patys kontroliuoti automobilių arba, kaip tiesiog neužsimušdavom. Deja teks atsakyti, kad dar ir kaip žmonės užsimušdavo, tačiau tais laikais ir greitis būdavo kur kas mažesnis, tai ir vairuoti būdavo kiek paprasčiau, nei dabar. Užsiminsiu ir apie tai, kad vairavimo taisykles, kažkiek panašias į tas, kurias dabar sukoduoja automobiliams, turėdavom iškalti patys. Ir žinoma, kad kai kurie žmonės įsivaizduodavo, kad jas moka geriau, nei kad ištikrųjų mokėdavo ir kartais atsidurdavo stotelėse, o kai kurie tiesiog neturėdavo didelės kantrybės ir turėdavom tokį įdomų fenomeną, kaip kelių įsiūtis, kai žmonės stokodavo pakantumo ir patapdavo itin dirgliais ir piktybiniais, šūkaudavosi vienas ant kitų ir rodydavo nepadorius ženklus tą pačią minutę, kaip prisėsdavo prie automobilio vairo.

Ne ką mažiau įdomiai skambėtų ir istorijos apie tai, kad kaip ir senoviniais laikais, taip dar ir tada, kai aš buvau jaunas vis dar turėjome popierinę periodinę spaudą. Žinoma, spausdiname vis dar ir dabar, o ir knygos nėra taip jau visai išnykusios: anądien kaip tik skaičiau, kad popierinių knygų entuziastų skaičius per paskutinius penkerius metus gan padidėjo. Tikriausiai su knygomis dabar vyksta tas pats, kas vyko ir su kompaktiniais diskais – hipsteriškai nusiteikęs jaunimas po truputėlis sugrąžina į madą, net ir neskaitant to, kad yra nepalyginamai patogesnių skaitymo būdų. Tai, na ir dar, kad snobiškai nusiteikusių žmonių, kurie nepaleidžia savo senųjų įpročių ir kurie tvirtina, kad taip tiesiog geriau, niekada netrūko. Kalbu aš ne apie šiaip spausdinamą literatūrą, o būtent apie periodiką. Kai pagalvoji, na išties – įvyksta kažkoks didelis, svarbus įvykis, įvykio vietoje pasirodo žurnalistai, ir užuot tai, jog ištransliuoja tai į visas medijas, į visus socialinius kanalus, tai tiesiog susirenka visą informaciją, parašo straipsnį, visa tai peržiūrima, sumaketuojama, atspausdinama ir pateikiama žmonėms skaityti tik sekančią dieną. Kam gi galėdavo būti įdomu, kas įvyko vakar? Lyg maža to, tai dar turėdavai eiti į parduotuvę, jog tą laikraštį nusipirktum arba bent jau nusileisti iki pašto dėžutės (ne elektroninės, o iki tikros dėžutės, į kurią žmogus, vadinamas paštininku jį atnešdavo iš ryto). Net ir man pačiam skamba kažkaip siurrealiai, buržuiškai ir labiau primeną kokį praėjusį šimtmetį. O, bet, tačiau, taip gyvenome dar ir mes patys.

Tiesą sakant nežinau ar jam beminėti tą faktą, kad kai aš gimiau, interneto dar nebuvo. Nenoriu pasirodyti ant tiek senas. O juo labiau, kad tikriausiai iš manęs, tik pasijuoktų ir tiek. Kas gi gali įsivaizduoti gyvenimą be interneto? Visgi jis buvo pripažintas įgimtine žmogaus teisė, visaip kaip nuomonė, laisvė ar oras. Manau, kad jei pasakyčiau tokį šokiruojantį faktą, tai tiesiog atsirastų per daug didelis disconnectas su vaikaičiu ir galbūt jis nebenorėtų klausytis mano istorijų. Laikais, kai jau turime pirmąjį žmogaus lygio dirbtinį intelektą, niekam neįdomu klausytis nuomonės žmogaus, kuris kažkada gyveno be interneto. Galbūt, palikim šią istoriją, kai šis bus didesnis ir labiau supratingesnis.

Geriau vietoj to, praplėsiu temą apie tai, kokius kompiuterinius žaidimus mes žaisdavome. Visgi žaidimai tapo neatsiejama mūsų kultūros dalimi ir ankščiau buvusi stigma apie žmogų, kuris praleidžia itin daug laisvalaikio žaisdamas, išnyko. Manau, kad virtuali realybė prie to labai prisidėjo. Pradžioje, kai pradėjo rastis tik pirmieji prototipai, tai kai kurie žmonės žiūrėjo labai skeptiškai ar dar labiau keiksnojo tuos, kurie užsideda šiuos akinius. Kitą vertus, kaip juokingai atrodydavom, kai sėdėdavome prie kompiuterių prikaustyti kelių metrų ilgio laidais ir tarsi užsidėję plytą sau ant nosies :D Po truputėlis, kai technologija tobulėjo ir pradėjo plisti, pradėjo rastis ir pasipriešinimo, diskriminacijų bangų: rimtesnės patyčios, užgauliojimai, pirmasis nužudymas dėl virtualios realybės akinių, kavinės ar viešbučiai su draudimu naudotis šiais įrenginiais. Ko gero viskas akimirksniu pradėjo keistis, kai kino teatrai pasidarė virtualūs. Patyrę pirmą kartą, nebenorėjo grįžti į klasikinius kino teatrus, kuriuose vaizdas projektoriais buvo rodomas ant plokščio paviršiaus. Iškart įvyko didelis bumas ir tai tapo visuomenės standartu. Na žinoma, neatsiekim ir porno indėlio. Kaip jau ne kartą buvo nutikę – būtent porno labai masyviai paskatina naujų interneto technologijų vystymąsi, bei jų populiarinimą. Žinoma, šitai pasakojant savo anūkui derėtų praleisti. Galvoju, kad tikriausiai anūkas norės parodyti ką jis pats šiuo metu žaidžia. Turiu kelis žaidimus ir aš pats, nes smagu išbandyti, pažiūrėti kokios pramogos kuriamos šiais laikais, tikrai nesu iš tų senolių, kuriems viskas aplinkui nebeįdomu ir viduje jie realiai yra tiesiog mirę, bet kaip bebūtų, anūkas tuose žaidimuose kur kas geresnis ir būna šiek tiek nejauku prieš jį, kad aš toks nerangus ir nesigauna viskas iš pirmo karto, tad gal bent šį kartą pavyks kaip nors išsisukti.

Na ir žinoma, galėčiau pasakoti ir pasakoti apie mano laikais buvusius telefonus. Galbūt iš dalies dėlto, kad tais laikais išties nemažai jais domėjausi, visgi tai buvo pirmasis labai asmeniškas elektroninis device’as, kurį turėdavome praktiškai visada su savimi. O galbūt dėlto, kad būtent juose technologinis progresas vyko ko ne sparčiausiai. Ir net ir aš per savo gyvenimą spėjau pergyventi tokius telefonų vystymosi ciklus, kaip: perėjimas nuo stacionarių laidinių į nerangius mobiliuosius telefonus; perėjimą iš gremėzdiškų mygtukinių mobilių telefonų į lėčiamuosius išmaniuosius telefonus; mobiliųjų telefonų ir kompiuterių susiliejimą į vieną įrenginį, pradžioje per mobiliuosius dock’us, jungiamus prie monitorių, vėliau į visišką wireless’inį susijungimą su bet kuriuo namie ar darbovietėje esančiu monitoriumi; na ir galiausiai šuolį nuo įrenginių, kuriuos nešiojomės kišenėje ar rankoje į intergruotus komunikacijos modulius, įsiuvamus po oda ar dedamus į akis, kaip kontaktines linzes. Visgi pastarasis, įgalinęs papildytos realybės galimybę, buvo didžiausias žmonijos šuolis, nuo pat interneto sukūrimo. Perėjimas nuo skambučių, kuriuose perduodamas tik balsas iki holograminių skambučių ar kad ir tų pačių nuotraukų, kurias darydavome dvimačiais paveiksliukais, o dabar galime pasivaikščioti po tas vietoves, kurias įamžinome virtualiai, įvyko būtent šių įrenginių dėka.

Google sako, kad jau reikia eiti pasitikti savo vaikaičio, nes jie jau įvažiavo į mano gatvelę, kurioje gyvenu ir už dviejų minučių jau bus priešais mano duris, tad laikais baigti su savo planais ir tikėtis, kad vis dar nepraradau istorijų pasakojimo įgūdžio ir sugebėsiu prikaustyti vaikaičio dėmesį bent 5-ioms minutėms. Visgi vaikų dėmesingumas dabar toks trumpas, kai jie galvoja šitiek greičiau, nei, kad galvodavome mano laikais.

Komentarų nėra

Komentuoti