Kodėl turint laisvo laiko aš tik užsiimu tokiais dalykais, kaip būsimo laisvo laiko užimtumo planavimas. Kompas prigrūstas, pilnas visokios nereikalingos medžiagos – programų su kuriomis žadu mokintis dirbt, dainos kurias reikia persiklausyti ir atsirinkti klausomas, o kitas tiesiog ištrinti, žaidimai, kuriuos žadu žaisti, bei visa krūva kino filmų kuriuos žadu peržiūrėti. Aš beveik neturiu laiko užsiimti bent vienu iš šitų dalykų. Mokslai, mergina, miegas. Laiko tiesiog nebelieka. Na o jei atrandu porą valandėlių dienoje, kai galiu skirti sau, o ne kitiems, tai kažkodėl užsiimu ne vienu iš tų planuojamų dalykų, o tik dar daugiau priplanuoju. Parsiunčiu dar daugiau muzikos, kurią reikės kadanors perklausyti, siunčiuosi dar daugiau žaidimų, kuriuos “žaisiu”. Tai tarsi pasiruošimas? Apsauga? Tipo, jei taip nutiktų, kad ilgai tektų būti vienam, kad nereikėtų sėdėt ir nieko neveikt. Turėčiau krūvą užsiėmimų, kurių pagalba pabėgčiau nuo mane kamuojančių minčių.
Kodėl aš bijau likti vienas? Nežinau, tokia baimė būna nuolatos. Galbūt todėl, kad žmonės sako, kad tu nuobodus? Galbūt todėl, kad tu jiems reiški mažiau, nei jie tau? O gal dėlto, kad prisibuvau vienas pakankamai ilgai, kad nebesinori grįžt į tuos tamsiuosius savo sielos užkabarius?
Atiduok žmonėms viską, o jie dar to nė neįvertina…
loading...
Komentarai