Kiaušinis - ReAnimated.lt
Asmeninės nuomonės, įspūdžių ir apžvalgų tinklaraštis
11420
post-template-default,single,single-post,postid-11420,single-format-standard,ajax_fade,page_not_loaded,boxed,,qode-title-hidden,qode-child-theme-ver-1.0.0,qode-theme-ver-8.0,wpb-js-composer js-comp-ver-4.12.1,vc_responsive

26 Lie Kiaušinis

Buvai pakeliui namo, kai mirei.
Tai buvo automobilio avarija. Nieko labai ypatingo, tačiau to užteko. Palikai vienišus žmoną ir du vaikus. Tai nebuvo skausminga pabaiga. Greitosios medikai darė viską, ką galėjo, bet jau buvo vėlu. Tavo kūnas buvo taip sumaitotas, tad patikėk manimi, taip net ir geriau.
Ir tada tu sutikai mane.


– Kas… Kas atsitiko? – paklausei manęs. – Kur aš?
– Tu mirei, – lakoniškai konstatavau faktą, – nėra jokios prasmės tuščiažodžiauti.
– Ten buvo… Sunkvežimis! Jis slydo link manęs…
– Tikrai taip.
– Bet aš daugiau nieko nebeprisimenu…
– Būtent, – atsakiau tau, – tačiau nesijausk dėl to blogai. Miršta visi.
Tu apsižvalgei aplinkui, tačiau aplinkui nieko nebuvo. Balta beribė erdvė, kurioje be manęs ir tavęs daugiau nieko nebuvo įmanoma įžiūrėti.
– Kas čia per vieta? – neužtikrintai paklausei manęs. – Ar čia pomirtinis pasaulis?
– Daugiau ar mažiau, – atsakiau tau.
– Tai tu… Dievas? – dar labiau neužtikrintai paklausei manęs.
– Jep! – džiaugsmingai atsakiau aš. – Aš esu Dievas.
– Mano vaikai… mano žmona… – sukuždėjai tu.
– O kas su jais?
– Kas su jais nutiks? Ar jiems viskas bus gerai?
– Štai, ką aš ir noriu matyti, – atsakiau, – tu ką tik numirei, tačiau tavo pagrindinis rūpestis yra kas nutiks tavo šeimai. Va taip ir turėtų būti.
Pažiūrėjai į mane su susižavėjimu. Tau aš visiškai neatrodžiau kaip Dievas. Atrodžiau tik kaip eilinis vyras. Galbūt net labiau panašus į pradinės mokyklos mokytoją nei į švenčiausiąjį. Ir tuo tarpu, tau net nekilo mintis, nors maža kruopelyte suabejoti apie tai, ką aš sakau. Mano ištarti žodžiai tau būdavo tarsi savaime suprantami, neginčijami faktai.
– Nesijaudink. Viskas jiems bus gerai. Tavo vaikai tave prisimins kaip tobulą tėvą. Jie turėjo nepakankamai laiko, jog imtų su tavim nesutikti ar tavęs nekęsti. Tavo žmona, tuo tarpu, nors ir verks išorėje, tačiau viduje pajaus palengvėjimą. Tiesą sakant, tavo santuoka griuvo, tikriausiai ir pats tai supranti. Jei tau tai nors mažytė paguoda, tai tavo žmona jausis labai kalta, kad taip pasijuto ir būtent dėl tos priežasties negalės tavęs užmiršti visą likusį gyvenimą, nors ir bus su kitu vyru.
– Ou… – ištarei tu. – Tai kas bus dabar? Keliausiu į dangų, pragarą ar kažkas panašaus?
– Nieko panašaus, – atšoviau tau, – tu reinkarnuosiesi.
– Tai visgi induistai buvo teisūs…
– Visos religijos yra teisios tam tikra prasme, – atsakiau, – einam su manimi.
Ėjai šalia manęs, nors neatrodė, kad mes kažkur einame.
– Kur mes einam?
– Niekur konkrečiai. Tiesiog manau, kad vaikštant geriau galvojasi, geriau klojasi mintys.
– Tai… Aš atgimsiu ir viską pradėsiu nuo nulio, teisingai? Kūdikis. Visos mano patirtys, žinios ir prisiminimai nebeturės prasmės?
– Ne visai taip, – atkirtau tau, – savyje turi visas žinias ir potyrius, iš visų praeitų gyvenimų ir niekur jie nedingo. Tiesiog šiuo metu jų neprisimeni.
Sustojau ir atsisukęs į tave, suėmiau už pečių.
– Tavo siela yra labiau didinga, nuostabi ir graži nei, kad gali įsivaizduoti. Žmogaus protas gali suvokti tik mažą dalelytę to, kas iš tiesų esi. Tai tarsi įkišti piršto galiuką į vandens puodą, patikrinti ar vanduo šaltas ar karštas. Įmerki tik mažą savęs dalelytę, tačiau gauni visą to vandens sukurtą patirtį.
Buvai žmogumi tik 38-ius metus, nespėjai pakankamai išsitempti ir pajausti likusios savo pasąmonės. Jeigu mes čia su tavimi praleistume pakankamai laiko, tu po truputėlis imtum viską prisiminti. Tačiau nėra prasmės to daryti tarp kiekvieno gyvenimo.
– Kiek kartų aš jau buvau reinkarnuotas?
– Daugybę. Gyvenai daugybę itin skirtingų gyvenimų. Štai šį kartą tu būsi kinų kambarinė 540-iais.
– Ką?! Palauk, tai siunti mane atgal laiku?
– Iš principo, tai taip. Taip gaunasi. Matai, laikas, kokį tu jį supranti, egzistuoja tik tavo visatoje. Ten iš kur aš atkeliavau, viskas yra kiek kitaip.
– O iš kur tu atkeliavai?
– Iš kai kur visiškai kitur. Ir yra daugiau tokių kaip aš. Tu norėtum sužinoti kaip ten viskas, tačiau patikėk manimi, tau tiesiog nepavyks suprasti.
– Eh, – ištarei su nusivylimu savo balse, – bet palauk, jeigu aš reinkarnuojamas skirtinguose laikotarpiuose, tai reiškia, kad kažkada galiu susidurti pats su savimi?
– Žinoma. Taip nutinka visą laiką. Ir abiem atvejais žinai tik pats apie save ir nieko nebeprisimeni iš ankstesnių gyvenimų, tai tu net nenutuoki.
– Tai ir kokia viso to prasmė, – paklausei manęs.
– Rimtai? – sustojau ir žvilgtelėjau į tave. – Rimtai manęs klausi, kokia gyvenimo prasmė? Ar nemanai, kad tai mažų mažiausia stereotipiška?
– Na… – nenusileidai tu. – Manau, kad tai logiškas klausimas tokioje situacijoje.
– Gyvenimo prasmė, bei kodėl sukūriau tau šią visatą ir kodėl tu joje gyveni ir vis reinkarnuojiesi vėl ir vėl iš naujo, yra jog tu subręstum.
– Turi omenyje mus? Žmones. Visą žmoniją? Tu nori, kad męs subręstume?
– Ne. Turiu omenyje tik tave vieną. Sukūriau šią visatą tik dėl tavęs. Su kiekvienu gyvenimu tu vis augi, bręsti ir tampi vis didesniu intelektu.
– Tik man? O kaip visi kiti? Tai visi turi savo atskiras visatas?
– Nėra jokių kitų. Esame tik tu ir aš.
Pažiūrėjai į mane visiškai tuščiomis, nežinios kupinomis akimis.
– Bet… Tai… O tai visi tie žmonės, kuriuos sutikau per gyvenimą… Kas tuomet jie?
– Jie visi – tu. Skirtingos tavo paties reinkarnacijos.
– KĄ?! Visi, tai aš?! Tai nelogiška.
– Suprantu tavo šoką, tačiau tai dar ir kaip logiška. Pagalvok apie tai.
– Tai aš esu absoliučiai kiekvienas žmogus, kuris kada nors gyveno žemėje?
– Ar kuris dar tik gyvens. Pagaliau pradedi suprasti, – pasveikinu patapšnodamas tau per nugarą.
– Tai aš buvau Hitleris?!
– Ir milijonai, kuriuos jis nužudė.
– Aš esu Jėzus?
– Ir visi, kurie jį sekė.
Tu ilgam nutilai.
– Kiekvieną kartą, kai kažką nuskriaudei, tu skriaudei pats save. Kiekvienas geras darbas, kurį padarei, darei jį sau. Kiekvieną kartą, kai kažkuom pasirūpinai, tu pasirūpinai pačiu savimi. Kiekvienas geras ir liūdnas momentas, kurį kadanors patyrė, kuris nors žmogus, ar dar tik patirs, tai yra patiriama tavęs paties.
– Kam? Kam visą tai? – jau tvirtesniu balsu paklausei manęs.
– Dėlto, kad vieną tolimą dieną tu tapsi tokiu kaip aš. Štai kas tu esi. Tu esi vienas iš mano rūšies. Tu esi mano vaikas.
– Palauk, palauk, – pasakei sunerimęs, – tai aš irgi esu Dievas?
– Ne. Dar toli gražu. Tu esi gemalas, embrionas. Tu dar tik pradėjai vystytis ir augti. Kai pragyvensi visus įmanomus žmogiškus gyvenimus per visą įmanomą laiką, pagaliau būsi užaugęs pakankamai, kad gimtum.
– Tai kitaip tariant visa visata, tai tik…
– Kiaušinis, – atsakiau tau, – o dabar laikas keliauti į tavo sekantį gyvenimą.
Ir išsiunčiau tave naujoms patirtims, tavo naujam gyvenimui, o aš likau laukti tavęs.

Komentarų nėra

Komentuoti