Mano teisumas kartais užknisa. Kad ir kaip stengčiausi į gyvenimą žiūrėti labiau optimistiškai – vis vien kartas nuo karto išlenda tas suknistas pesimizmas. Nuo realybės niekur nepabėgsi…
Kodėl aš prakalbau apie tai? Ogi dar prieš susitinkant jau nujaučiau, kad susipyksim, nes vien jau sms buvo šalti ir priekaištingi. Prisimenu, kažkada gaudavau kaltinimų, kad mano sms per daug šalti. Tada galbūt nesuvokdavau kodėl man taip sako, bet kai viskas apsisuko 180 laipsnių, dabar žinau, kaip tai gali būti nemalonu. Atsikeli ryte, parašai džiaugsmo kupiną sms, džiaugdamasis tą akimirką, tuo rytu, savimi ir gyvenimu, o gauni kokį atkirtį, kuris smogia, kaip su šlapiu skuduru, num ir nori nenori susirauki kažkuriai minutės daliai.
O dar ko gero buvau teisus, kad tas gerumo priepuolis tebuvo gailesnis ligoniui, nesikeliančiam iš lovos. Užteko pakilti, išlysti laukan, štai ir visi pykčiai sugrįžta atgal. Ir nuo to savijauta pasidaro blogesnė, nei kad buvo sergant. Noriu sugrįžti į vakar. Nors jaučiausi tikrai ne per geriausiai, užtat siela jautė šiokią tokią sielos ramybę…
Užknisa, kai būna koks papildomas žmogus (“priedas”), kuris gal netiesiogiai, bet veikia draugystes. Aš nepanašus į tą priedą, aš nė negaliu su juo lygintis. Nesielgiu taip, kaip elgiasi “priedai”, neturiu tokio šarmo ar pasitikėjimo savim. O labiausiai užknisa, kad viena to “šauniojo priedo” sms ir tos dienos nuotaikos, bei santykiai jau kone nulemti… Aaaa!!!
loading...
Komentarai