reanimated.lt

Įžūliausia tai, kad sėdžiu namie, ant maždaug du trečdalius vasaros praleistos sofos ir pats save įtikinėju, kad džiaugiuosi. Džiaugiuosi, kad leidžiu žmonėms būti savimi, kad suteikiu galimybę būti laimingiems, ar, kad gražuolis, pasipuošęs garbanotais plaukais, gali liesti tas lūpas savosiomis. Akimirkomis aš tikrai tuom tikiu. Tai dažniausiai būna akimirkos nuo vidutiniškai 11 valandos ryto iki 18 vakaro su keliomis išimtimis savaitės bėgyje, ypač blogo oro sąlygomis.

Vaikinai apie savo jausmus nekalba, nes bijo jų. Aš bandyčiau išreikšti žodžiais, kokia mišrainė sukasi mano galvoje, bet geriausiu atveju tai atrodytų taip: “bllaaaaaaahahhhhhh” ir toks trumpas vos akimirką trunkantis “schi”. Čia tau ne “niech” (dėl rašybos nežinau).

Jei bandant išreikšti paveikslu, tai nupieščiau keturis kvadratėlius ir po jais keletą vandens lašelių. Jei kas susidomėjote šio paveikslo prasmėm ir norit gaut atsakymus – tai palikit sumautą komentarą čia, kažkur, po apačia.

Esu didelis apmelavikas. Aplinkiniams stengiuosi pagal galimybes sumeluoti kuo rečiau. Taaaaip… Visgi egzistuoja šiam pasaulį žmonių, su kuriais bendravau daugiau nei vieną dieną ir jiem vis dar nesu sumelavęs. Bet vat sau meluoju vos ne kiekvieną dieną. Tai pasireiškia įvairiai. Meluoju sau, kad esu nevykėlis ir kažkokiu neįtikėtinu būdu sugebu kartas nuo karto pažiūrėjęs į veidrodį sau visvien kaip ir patik (tiesa, taip būna retai). Dar meluoju, kad ale sugebėsiu kažkaip stebuklingai save pakeisti ir bendravimas su nepažįstamais žmonėmis man nebus toks paslaptingai sunkiai suprantamas dalykas. O vat paskutiniosiomis kažkiek dienų, apgaudinėju save dėl dviejų dalykų. Arba tiesiog visiem rėkiu “Ohhh! Life is so cruel to me. Pure me…”, arba pasitaisau, pakeliu ant kairės akies krentančią sruogą ir sakau sau: džiaugiuosi, kad visiem aplinkiniam sekasi taip gerai, kad jie laimingi. Skaitau kelis kart per dieną, to laimingumo kupinus sms ir kažkur giliai, ten kur žodžiai dar nebūna susiformavę, paslapčiomis pavydžiu. Taip… Pavydas yra užknisantis dalykas, bet anksčiau ar vėliau nugaliu jį. Tiesą, kalbant apie pavydą dėl daiktų, tai kiek save prisimenu pavydas baigdavosi susitaikymu, kad tokio daikto negaliu įsigyti. Skant, susitaikydavau su pralaimėjimu. Žinau, žinau, tai durna, aš nė nepabandydavau kažką padaryt, kad galėčiau įsigyti to taip pavydimo daikto. Tai vat, viliuosi, kad kai daiktus keičia individai, realūs, egzistuojantys individai su savo charakteriai, kad neimsiu tyliai taikytis dėl jų negalėjimo “įsigyti”, o bent kiek pakovosiu… Tik, kad kažkaip man atrodo esu per greit nuleidžiantis rankas. Įsistatysiu pagaliukus, kurie jas parems, blet!!!
Viskas. Šiandien. Ačiū už blevyzgų peržiūrą. Dude, just smile a lil bit. Fuckin EMO Jei rengčiausi, kiek kitaip, ko gero gerai prie jų pritapčiau Galėčiau integruotis tarp jų. Cha, cha, cha (garsus juokas, kurio metu juokiantysis pasikaso savo jau kelias dienas neplautą, na ir kiek susiriebalavusią galvą).