Tarp plytų prispausta tyla kužda prasmes. Strazdanotų saulių vardas neleidžia prisiliesti prie pažinimo.
Šit, iš kažkur išbėga rašalo upė, apsupa žmogų, suvalgo sielą ir dingsta. Nieko daugiau nėra.
Balta balta už lango! O taip senai popierius buvo paliestas tyros sielos ir spalvoto žmogaus.
Juodai baltas žydėjimas apgobė veidus ir nuotraukas, žvilgsnį, žodžius, vardą ir palikimą. Ir tada jie pradėjo rašyti laikraščius. Nebeliko “jūs”, išgyveno tik “mes”. read more »
Tag Archives: zvaigzdes
Žvaigždės nuo lubų
Kakava
Manrods aš pamečiau ne savo kojas
Ir lūpos kalba nebe ta kalba
Ir auksas man visai ne valiuta
Ir mano akys šiandien vėl raudonos.
Spindėk, žvaigždele, vidur dykumų
Nors ten manęs dar niekada nebuvo
Spindėk, spindėk, ribotu gražumu
Nes iki viso trūksta meilės mūro.
Ruduo ruduo, žvaigždžių lietaus naktis
Ir tai, ką norim pasakyti dingo
Ar šiąnakt lis, ar šiąnakt žvaigždės lis?
Išgirsta motina iš savo vaiko.
Manrods aš pamečiau savus sapnus
Nes jais po vakar žvaigždės nesiklojo
Ir ne iš rudenio aš juos vogiu
Jie buvo mano, iš kakavos rojaus
Ir mano akys šiandien vėl raudonos
Ir mano akys šiandien vėl raudonos
Ir mano akys šiandien vėl raudonos…
Kakavos rojus
Kakavos rojus
Ten nereikia kojų.
Žvaigždės.Krenta.Į.Dangų.
Nuvytusioj rudenio saulėj
Užsimerkus piktoms mintims
Išsklaidom pustuščius norus
Į skausmo molekules.
Sapnuose uždarytos svajonės-
Ir aš tarp jų.
Verčiantys keltis aplink
Milijonai veidų.
Užmerkiau stiklines akis-
Jos vistiek nebemato.
Rugpjūčio žvaigždės nukrito
Į kruviną saują.
Užmerkiau stiklines akis
Ir krūtinėj sušvito
Tavo žvaigždės vidurys-
Šiąnakt nebelis.
Apsinuodyjusiai nuskriaustai gamtai
Naktis vėli.
Tiesiau rankas į dangų
Kur angelai.
Ir kai meilę paleidi iš rankų
Kad sugrįžtų ji
Tai investicija į ateitį,
Kurios nebus.
Užmerkiau stiklines akis-
Jos vistiek nebemato.
Rugpjūčio žvaigždės nukrito
Į kruviną saują.
Užmerkiau stiklines akis
Ir krūtinėj sušvito
Tavo žvaigždės vidurys-
Šiąnakt nebelis…
Nerimas
Žvaigždžių okeanas ir šiąnakt pažadins iš sapno,
Rytojaus aušra dar toli, už kalnų.
Beprotiškai gaiviai alsuoja vienatvė
Už tavo langų.
Ir nerimas skverbias į grindinį, teka,
Pro sienas jis smelkias į tavo akis,
Kur dingo tas jaunas žvaigždžių okeanas
Ir tas alkanosios vilties troškulys…
Nakties vėsuma vėl neleidžia užmigti,
Garbėtroška saulė jau skleisis žiedais,
Nakties glūdumoj mus pažadins vienatvė,
Ir nerimas verks po tavaisiais langais…
