Tag Archives: skautai
Pirmoji rikiuotė.
Aikštelė nutyla. Po to per ją nuvilnyja nesusitarta kosulio banga- ne pats tinkamiausias oras stovėti su marškiniais. Man nešalta, nors pusė aplinkui stovinčių dreba. Dar nešalta.
Mūsų stovyklos komendantas prabyla ir sutelkiu dėmesį į jį. Pirmą kartą per metus skautavimo (toks, vadinasi, tas ir skautavimas), stoviu rikiuotėje. Laukiau ilgai.
Viena iš nedaugelio stoviu su pilna uniforma: Lietuvos Skautijos marškinukais, mėlynu sijonu (nors manau, kad jis ant manęs atrodo gana klaikiai), mėlynomis kojinėmis iki kelių. Komendantas pasako keletą sakinių ir prasideda raportai.
Aušros draugovė išrikiuota. Draugovėje yra penki skautai, du kandidatai į patyrusius skautus ir trys patyrę skautai. (Jei gerai atsimenu)
Jaudulys ir džiaugsmas. Susipina kažkur giliai arterijose ir pasėja Skautiškas lelijėles. Stoviu tvirtai ir tiesiai. Pirmą ir nepaskutinį kartą.
Po ano karto užsinorėjau paraportuot kada. Tikiu, kad teks.
Įvadas
DIEVUI. TĖVYNEI. ARTIMUI.
Visų pirma, aplink mus yra medžių. Yra žolės. Daug žolės. Kuria retsykiais galima pakeisti kietą ir nenuoširdų asfaltą.
Yra miškas. Lietus, vėjas.
Yra meilė ramybei.
Yra noras. Noras padėti visiems ir visada. Tikėjimas, kad ir Tau padės. Teisingas tikėjimas.
Yra draugystė. Nuoširdūs ir šildantys žvilgsniai, pokalbiai po žvaigždėtu dangum, tarp smilgų, po medžiais.
Yra Tėvynė. Mes kvėpuojam jos oru ir gulim po jos medžiais. Skinam jos uogas, dainuojam arba klausom jos dainų.
Turbūt yra ir Dievas, kurį galima rasti visur. Bet kuriuo atveju ant žemės, kuria vaikštome, ir žmonėse, su kuriais miname kelius, yra kažkas dangiško. Todėl nėra nieko nuostabiau, kaip juos džiuginti ir jiems padėti.
Yra šypsenos. Jaudulys prieš pirmąją rikiuotę. Mėlynsijonės sesės, marškiniuoti broliai. Didelė didelė šeima, be miestų ir šalių ribos, atvira kitiems ir saviems, seniems požiūriams ir naujovėms.
Ir joje esu aš. Esame mes.
Skautai rocks \m/
[4:04:52 PM] Argentum: tas meškiukas pakartas ;D [4:04:53 PM] Argentum: čia šįryt mamai rodžiau, kad pakaruoklio mazgą moku ;D [4:05:12 PM] Argentum: pašaukiu mamą ir rodau kabantį meškiuką ant virvės pakartą… [4:05:18 PM] Argentum: o ji: – o jėzau… [4:05:19 PM] Argentum: ;D [4:05:20 PM] Ophelia: :D [4:05:23 PM]Ophelia: sadistė [4:05:29 PM] Argentum: ne, skautė! [4:05:32 PM] Argentum: xDDD [4:06:16 PM] Ophelia: xDD
Lelijėlė skauto uniformoj*
Darganotą vakarą prie medžio. Lynoja kiek, ir bunda žolės iš priespaudos drėgmės.
Siluetų vienišumas jungias į krūvą, ir būtis vėl prabyla tylos aidais. Nostalgija kiekvieno širdelėj iš naujo nužydi, ypač pačių didžiausiųjų, kur dabar tvirti kaip ąžuolai stovi. O mažiukai kikena palapinėse, savo skausmo nesužalotom šypsenėlėm. Džiaukis, taikos metu gimęs.
Lietum prapliumpa iš apnuoginto dangaus peties, kur rymo mintys, aną naktį kabėjusios ant jauno mėnulio.
Pusiau šešėliu, tikrai ir švelniai, ranką ant peties kas uždeda, ir neatsisuki pažiūrėt, nebijai. Rytoj išdygs nauji žolynai, atsibus. Ir atsiminimai kuriam laikui pasimirš-tik vienišiausi vilkai visą laiką apie praeitį galvoja. O rods šventai atmeni, anoj stovykloj veidą dažais išsitepęs…
Metai metais, o jie tebestovi. Vienais metais dažais išsitepę, kitais kur tešlynan įklimpę… ir šypsosi trim, kuriuos gali suskaičiuoti ant pirštų. Dievui. Tėvynei. Artimui.
-Sese, budėk…
-Vis budžiu.
Ir tvirtai, su nostalgija. Kiek kartų šitą frazę tarti… Neužsimirš.
Vis budžiu…
Skautiškos dainos konkursas
Šįryt atsikėliau šiek tiek pramigusi-negirdėjau žadintuvo-išgėriau vos pusę puodelio arbatos,pasiėmiau dainos žodžius,kuriuos turėjau išmokti važiuodama autobusu,ir išskubėjau į autobuso stotelę. Pakeliui prisiminiau,kad palikau namie smuiką,kurį turėjau paimti Gretai. *bėga atgal*
