Žingsniais ryjame miegą,
Pilkšvėjantį dangų,
Nuščiūvantį miestą.
Delno raukšlėm išgaruojam į grindinį.
Pametu knygą.
Šakom keberojas mėnulis.
Teka šviesa nuo užmingančių sielų.
Startuoja langai,
Iš letargo miego, trukusio amžinybę, pakyla užuolaidos. read more »
Kaltas. Susitiko, pasidarė arbatos, susėdo, išgėrė, pablevyzgojo, monotoniškai pasijuokė – gal truputį dirbtinai – ir įkibo į sunkų žmonijos darbą.
Už lango kaupėsi debesys ir svėrė saulę. Kiekvienas spindulys kainavo gyvybę. read more »
skraistėmis
į tavo akį
kažkas įkrito
ir iš po kojų
save
Beržais
Mėnuliais rankose
Variu
Sugniaužytas
Pragroji.
Kam skubinam laiką
Į rudenį
Rūdijantį tvaiką
Pakabinam į spintą
Kam savo skausmus sugrąžinam
Suklupus
ir šimtmečių laiko
Į priekį nesukim.
Aš mažas buvau
Ir kaštonais nulijo,
Smalsiems ant kaktos
Po to išdygo mėlynės,
O kam prarast
Gėrį, tupintį saujoj,
Ją prieš laiką išskleidus?
Reikės-išskris
Ir tas įprotis senas
Įaugo į ranką
Savo špagų nasrais,
Šimtas pirmąjį kartą
Užmuščiau save
Už tai, ką padariau per anksti.
Kam purtyt kaštoną,
Jei laikui atėjus
Jo vaisiai patys nukris?
Ir atsikeliu rytą
Varganai fėjai
Užtrenkusi savo duris…
Aš tūkstantį kartų sapnavau,
Kad pasitraukiu nuo medžio
Ten tolumoj-jaunos merginos veidu, paslapties apsiaustu apsigobus ir nutaisius šypseną ironišką sėdi jinai… Svečias, kurs niekados nepasibeldžia. Jos akys dairos, nuo neribotų galimybių susisuko mintys… Neapsisprendžia, kurion pusėn šįsyk jai eit, kurių namų duris pravert nepasibeldus ir išsinešt dar vieną sielą, neatlikusią savosios paskirties…
Matyta gatvė,
Jaustas oras
Ir toj pačioj tyloj girdėta jau identiška tapusi muzika.
Ta pati akimirką
Ir lygiai toks pat atodūsis,
Nustumiantis laiką užmarštin.
Tuo pačiu kampu jau žiūrėjo akys
Ir tą patį galvojo.
Taip pat kvėpavo organizmas
Ir taip pat tylėjau
Tyliai smukdama žemyn
Ir beviltiškai kartodama
Kad šitai jau mačiau, o muziką girdėjau.
Kad tuo pačiu kampu žiūrėjo akys
Jausdamos tą patį.
Suvokdamos,kad jau tai matė…
Užmerkęs akis ten sėdėjo berniukas. Klausės tylos, tobulos beprasmybės… Ir girdėjo jos aidus, girdėjo ir aimanas ,ir džiaugsmus… Netobula tobulybė? Ar apgaulingos berniuko akys…
Nėra nė lelijų čia, nei aukso blizgesio… O kam? Kam jis čia? Neužgęsta viltis ir be aukso lelijų, viltis, reikalaujanti išgirsti tylą, kurios niekas nesiklauso,nesupranta ir nepasigenda. Sėdėjo lauke, kur kadais kažkas gyveno… Kadais kažkoks berniukas lygiai ten pat klausės tobulos beprasmybės ir ją girdėjo.
