Category Archives: Visi įrašai

Juodi vijokliai (14)

2010 09 06

Miegojome pas draugus Vilniuje, kitą rytą kėlėmės beprotiškai anksti – penktą valandą, ir susitikę prie katedros prisikvietėm Viktoro draugą, kurs draugiškai savo furgonėliu pavežė mus iki užmiesčio – autostrados A5. Padėkojom, ir Viktorui su juo atsisveikinus, mašina nuvažiavo atgal. Ten, iš kur atvažiavome mes.

Rytą dulksna vėl užkariavo tiek mūsų plaučius, tiek ir drėkstančius plaukus. Kaip ir kitus kartus išsiskirstėme po du ir vieni nuo kitų atitolome šiokį tokį kelio gabalą, kad negadintume draugams vaizdo.

Vėl azartiškai iškėlėme į kelią nykščius ir juokėmės iš kiekvienos mašinos, iš kurios sklisdavo automobilio signalas, arba vairuotojai kaip kitaip rodydavo prielankumą.

Dar tik kelio pradžia. read more »

Also posted in Kūryba, Proza, Užuodžiu – 0 Comments

Paskutinė stotelė (13)

2010 09 06

Vakar nieko įdomaus neįvyko,stūmėme dieną tik tam, kad ateitų rytojus. Štai jis atėjo, ir mes stovime jame.

Šiandien pradedame savo kelionę. Jau susikroviau daiktus, girdžiu, kaip mama šaukia: „Emile,ateik pusryčiauti !”. Po pusryčių užsidedu kurpinę ant pečių, ir atsisveikinusi su mama, kuri mano, kad važiuoju pas močiutę, išeinu.

Dangus buvo mėlynas kaip vaiko svajonė, read more »

Also posted in Kūryba, Užuodžiu – 0 Comments

Ilgas kelias namo (12)

2010 09 01

Tai buvo pirma naktis po ilgesnio laiko, kai netrumpam panirau į minkštučius sapnus. Jie nebuvo nei rožiniai, nei žydri, tiesiog jie buvo prancūziški. read more »

Also posted in Kūryba, Užuodžiu – 0 Comments

Maniškiai labiau šypsosi. Kakava. (11)

2010 09 01

Tą savaitę praleidome ramiai ir be jokių didesnių gyvenimo iššūkių. Nors veikiausiai tai mes buvome iššūkis gyvenimui, ne jis mums. read more »

Also posted in Kūryba, Proza, Užuodžiu – 0 Comments

Bet gi visgi vis dėl to

2010 08 31

Bet turbūt jeigu aš turėčiau namus, nelakstyčiau paskui bloguojančius žmones su arbata. Tad viskas gerai.

0 Comments

Debesys visur debesys

2010 08 31

Mes pirmąkart  krūptelim prasklendžiant vėjui,
Stebim, kaip griūna ištįsę kvartalai,
Raunasi plaukus pats dievas priėjęs
Prie krašto pasaulio jis paskelbia karą

Jis eina lyg būtų dar gyvas, dar miręs,
Nepabaigtas vesti iš rašalo jūros,
Nemokantis plaukti, nemokantis kristi
Taip tyliai iš saulės išsineria kūnas

Kikenantys medžiai grasina nuplikti,
Suklumpa kryžiuočiai pasiekę mėnulį,

Stiklinėmis virsta ir pakelia kirvį
Nudėti negimusių kūdikių, būna

Kad viskas išyra, ir krenta iš rankų,
Kraujagyslės ima gyventi ne žmogui,
Sušyla akligatviai, pakelia brangų
Apmokamą debesį mokamam orui

Taip tyliai išyra draugystės ir žmonės,
Ir pakelia gultis juos vakaro ponai,
Išnirę iš puslapių, Gatvių žibintai,
Įsmigę į spūstį tarp Dievo ir veido,

(kuris lyg tarp kitko)

Suglemba ir kariasi tiesiai į dangų,
Altorium išmarginęs balsvą krūtinę,
Ir vis dar vaitoja – vaitoja tik brangiai
O debesys guli, lyg ką tik numirę

Lyg debesys būtų, lyg debesys kristų,
Lyg viskas taip greitai subėgtų į šukę,
Pradiltų tiek pirštai siuvėjos, tiek vyrai
O debesys švyti kaip tobulos rykštės.

Also posted in Eilėraščiai, Kūryba – 0 Comments

Lietų.

2010 08 31

Ir viskas nutyla kaip žiemą.

Pasilenkiu prie pat žemės
(Girdžiu klykiantį traukinį.)

Tokį šiltą ir tikrą, ir tvirtą kaip žmogų
Su žandais ir akių duobėmis
Ir svajonių aplaidytu protu.

Aš užuodžiu tylos paprastumą,
Susivėlusį dievą ir
Tūkstantį pirmąjį kartą.

Ir lietų.

Tokį šiurpų ir adatų prismeigtą lietų,
Įvytą į patį kampą.
Į patį patį…

Į tą vietą, kur lyja, kur sninga, kur žmonės,
Kur dūžta stiklai, kur prageriam kojas,
Kur minus įstatymai, lašas tai ietis,
Pieštukai ant lubų taip kviečia mylėtis

Ir stygom į dangų virš mano mėnulio,
Virš draugo tablečių, virš juoko, virš burių,
Į Debesį, (p) aukščio sulaužytą sparną,
Į Dievą, į lietų, į trokštantį vargo,

Į tą, kuris turi šypsojimo galią,
Į tą, virš kurio nebelyja taip graudžiai,
Į smėlio dėžės suvarpytą, bet gerą
Prasmegusį veidą, dar prausiantį
lietų.

Aurimui

Also posted in Eilėraščiai, Kūryba – 0 Comments

Ateik atsisėsti ant mano krašto (10)

2010 08 13

Nakties molbertai buvo nykūs kaip niekad. Purvini, suliję… Purvina naktis. Tai kaip drobė, kurią randi vandenyse: matai, kad joje kažkada buvo paveikslas, bet jo nebėra. Ir lygiai taip pat žinai, kad dabar naktis. Tik iš to, kad yra kontūrai. read more »

Also posted in Kūryba, Proza, Užuodžiu – 0 Comments

Akis pakaušyje (9)

2010 08 13

Tą pilką dieną mes smagiai prašvilpėme mano namuose: pusšlapiai parsibeldę į juos susėdome ant sofos, pasitaisėme arbatos, kuri it mano ryžas katinas raivėsi puodeliuose savo arbatžolėmis, kaip katinai raivosi uodegomis. read more »

Also posted in Kūryba, Proza, Užuodžiu – 0 Comments

Muzika (8)

2010 08 13

Tik tą naktį pastebėjau, kad mane ima po truputį kankinti nemiga – tai nuo minčių, kurių per daug, tai nuo tuštumos, kurią retsykiais atrasdavau savyje. Kiekvieną naktį pasaulis, atrodo, kviesdavo:

- Ei, ateik atsisėsti ant mano krašto. Čia labai gražu. read more »

Also posted in Kūryba, Proza, Užuodžiu – 0 Comments