Tai buvo pirma naktis po ilgesnio laiko, kai netrumpam panirau į minkštučius sapnus. Jie nebuvo nei rožiniai, nei žydri, tiesiog jie buvo prancūziški. read more »
Maniškiai labiau šypsosi. Kakava. (11)
Tą savaitę praleidome ramiai ir be jokių didesnių gyvenimo iššūkių. Nors veikiausiai tai mes buvome iššūkis gyvenimui, ne jis mums. read more »
Bet gi visgi vis dėl to
Bet turbūt jeigu aš turėčiau namus, nelakstyčiau paskui bloguojančius žmones su arbata. Tad viskas gerai.
Debesys visur debesys
Mes pirmąkart krūptelim prasklendžiant vėjui,
Stebim, kaip griūna ištįsę kvartalai,
Raunasi plaukus pats dievas priėjęs
Prie krašto pasaulio jis paskelbia karą
Jis eina lyg būtų dar gyvas, dar miręs,
Nepabaigtas vesti iš rašalo jūros,
Nemokantis plaukti, nemokantis kristi
Taip tyliai iš saulės išsineria kūnas
Kikenantys medžiai grasina nuplikti,
Suklumpa kryžiuočiai pasiekę mėnulį,
Stiklinėmis virsta ir pakelia kirvį
Nudėti negimusių kūdikių, būna
Kad viskas išyra, ir krenta iš rankų,
Kraujagyslės ima gyventi ne žmogui,
Sušyla akligatviai, pakelia brangų
Apmokamą debesį mokamam orui
Taip tyliai išyra draugystės ir žmonės,
Ir pakelia gultis juos vakaro ponai,
Išnirę iš puslapių, Gatvių žibintai,
Įsmigę į spūstį tarp Dievo ir veido,
(kuris lyg tarp kitko)
Suglemba ir kariasi tiesiai į dangų,
Altorium išmarginęs balsvą krūtinę,
Ir vis dar vaitoja – vaitoja tik brangiai
O debesys guli, lyg ką tik numirę
Lyg debesys būtų, lyg debesys kristų,
Lyg viskas taip greitai subėgtų į šukę,
Pradiltų tiek pirštai siuvėjos, tiek vyrai
O debesys švyti kaip tobulos rykštės.
Lietų.
Ir viskas nutyla kaip žiemą.
Pasilenkiu prie pat žemės
(Girdžiu klykiantį traukinį.)
Tokį šiltą ir tikrą, ir tvirtą kaip žmogų
Su žandais ir akių duobėmis
Ir svajonių aplaidytu protu.
Aš užuodžiu tylos paprastumą,
Susivėlusį dievą ir
Tūkstantį pirmąjį kartą.
Ir lietų.
Tokį šiurpų ir adatų prismeigtą lietų,
Įvytą į patį kampą.
Į patį patį…
Į tą vietą, kur lyja, kur sninga, kur žmonės,
Kur dūžta stiklai, kur prageriam kojas,
Kur minus įstatymai, lašas tai ietis,
Pieštukai ant lubų taip kviečia mylėtis
Ir stygom į dangų virš mano mėnulio,
Virš draugo tablečių, virš juoko, virš burių,
Į Debesį, (p) aukščio sulaužytą sparną,
Į Dievą, į lietų, į trokštantį vargo,
Į tą, kuris turi šypsojimo galią,
Į tą, virš kurio nebelyja taip graudžiai,
Į smėlio dėžės suvarpytą, bet gerą
Prasmegusį veidą, dar prausiantį
lietų.
Aurimui
Ateik atsisėsti ant mano krašto (10)
Nakties molbertai buvo nykūs kaip niekad. Purvini, suliję… Purvina naktis. Tai kaip drobė, kurią randi vandenyse: matai, kad joje kažkada buvo paveikslas, bet jo nebėra. Ir lygiai taip pat žinai, kad dabar naktis. Tik iš to, kad yra kontūrai. read more »
Akis pakaušyje (9)
Tą pilką dieną mes smagiai prašvilpėme mano namuose: pusšlapiai parsibeldę į juos susėdome ant sofos, pasitaisėme arbatos, kuri it mano ryžas katinas raivėsi puodeliuose savo arbatžolėmis, kaip katinai raivosi uodegomis. read more »
Muzika (8)
Tik tą naktį pastebėjau, kad mane ima po truputį kankinti nemiga – tai nuo minčių, kurių per daug, tai nuo tuštumos, kurią retsykiais atrasdavau savyje. Kiekvieną naktį pasaulis, atrodo, kviesdavo:
- Ei, ateik atsisėsti ant mano krašto. Čia labai gražu. read more »
Dievo Himalajai (7)
Grįžę į miesto šurmulį susitikome su keletu draugų – Viktoru, Ignu, Guoda, Kajumi…
Debesys buvo nulakuoti purpuriniu laku, ne pats dangus, o debesys!
Saulė žaidė slėpynių už jų, bet pusė jos ten vis tiek niekaip netilpo. Tie debesys… Jie atrodė kaip kalnai paveikslėliuose.
- Dievo Himalajai, – sukuždėjau į ausį savo geriausiam draugui. read more »
Nutapyk man drugelį (6)
Likusi naktis praėjo ramiai it nusikaltėlis už grotų – ji neturėjo ką daryti. Atėjęs Adamas įkalbėjo mane pasidžiaugti lovos minkštumu ir ramiai palaukti, kol išdavikiškoji šviesa sugrįš į savo kasdienes vėžes. read more »
