Išnaudoti, kaip reikia - ReAnimated.lt
Asmeninės nuomonės, įspūdžių ir apžvalgų tinklaraštis
7229
post-template-default,single,single-post,postid-7229,single-format-standard,ajax_fade,page_not_loaded,boxed,,qode-title-hidden,qode-child-theme-ver-1.0.0,qode-theme-ver-8.0,wpb-js-composer js-comp-ver-4.12.1,vc_responsive

28 Lie Išnaudoti, kaip reikia

6d0b6cd60cdfad01177a9749b647804d8b884542_m

Žinau, kad pasiilgot :j

Rašau, nes tuščiu skandžiu visada rašosi geriau. Šita maisto ir noro saviraiškai priklausomybė stebina? Galbūt mano planuojamos rašliavos guli pilvo dugne ir paprasčiausiai įmetus į skrandį belenką jos užklimsta visoj toj koldūnų, ryžių, mėsos ar dar kokioj masėj ir saulės šviesos taip nebepasiekia? Ne, viskas daug paprasčiau, tiesiog pasimaitinęs aš visada pakrentu pasigulėti, bei pamarinti smegenis bežiūrint kokią nors media formą. Dažniausiai jūsų žiniai tai būna serialai ar filmai. Kiek jų peržiūrėta per gyvenimą… Kiek dar bus peržiūrėta. Ir vis vien visų pasaulio filmų niekad nepamatysi. Kiek jie duoda naudos? Kiek spėji tobulėti, kaip asmenybė, bręsti bežiūrėdamas tokius dalykus? Galima ginčytis. Bet faktas, kad bežiūrėdamas, ir ramiai sau gulėdamas tikrai jau, kad tingiu imtis rašliavoti ilgų tekstų. To pasekoje gaunat vieną kitą youtubės klipą ir ale – užteks jums. Rytoj irgi gausit by the way, nes nevisi gabūs ar turi pakankamai kantrybės skaityti internete.
Jei jau prakalbau apie saviraišką, paskutiniu metu jaučiu didelį norą išmokti pažaboti žodžius. Ne, nereikia man rašyti prozos, o pvz publicistinis stilius ir taip man nesvetimas. Dabar taikausi į trumpas, tačiau begalo daug pasakančias frazes, išsireiškimus. Žavinga, kai visa didžiausia mintis gali tilpti vos keliuose žodžiuose. Mokausi įpaišyti savo pačio mintis tarp žodžių, tereikia išmokti įžvelgti sąryšį, patterns tarp įvairių dalykų. Tam reikia įžvalgumo, bei dalelytės fantazijos. Visą kita išeina savaime.

Taip, žinau, kad sveiko gyvenimo būdo žinovai galėtų pabambėti ant manęs, kad gulėti pavalgius yra negerai, kad reiktų daugiau judėti ir pan, tačiau you know – papildomi kilogramai man ko gero išeitų į naudą, o tai imsiu ir paskęsiu vieną dieną savo plačiuose rūbuose, kurie galbūt subtiliau platūs nei, kad būdavo anksčiau. Bišken pasikeitęs požiūris matyt. Bet kaip bebūtų jų iš spintos lentynos iškraustyt nežadu ir pilnai tikiu, kad ir pasiekus 30-ties ribą, vis dar bus galima rasti graffity elementus ant kelnių or smth.

Fuck, o kai pagalvoji, 30… Sekanti stotelė šitame labirinte. Kažkodėl šita riba atrodo taip gąsdinančiai. Ir ji kiekvieną dieną vis artėja. Taip ji dar toli, bet čia iš kurios pusės pažiūrėsi. 8 metai jaunam žmogui atrodo amžinybė, tačiau gyvenimo perspektyvoje tai prabėga akimirksniu, kaip ir visa kita. Ir žinot tą posūkį? You should be something before your 30-ties. Niekada negalvojau, kiek smarkiai šis posakis galioja moterims, bet vyrams tai yra ganėtinai dažnai pasitaikanti neišvengiamybė. Ką pasieksi iki 30-ties, taip apytikriai gyvensi visą gyvenimą. Tame pačiame socialiniame sluoksnyje. Ko gero būtent todėl ta riba ir atrodo baisia, gi realiai nuo to, kad išėjau iš namų ir gyvenu pats sau ant sprando, daugiau jokių itin ryškių pasiekimų ir nebuvo padaryta. Gi išvis, net mokslų dar nebaigiau, nors kažkas sako, kad mokomės visą gyvenimą. Ar dabartinė mano padėtis mane tenkina? Na taip, pasidarėm kambarį remontą ir jis dabar atrodo 10-tis kartų geriau, nei bet kurio kito studenčioko kamurka šiame bendrabutyje. Bet ar tai kažkoks pasiekimas? Patogumui – ne, gi niekas nepasikeitė, gal net atvirkščiai, nauju kilimu gal 20 kartu daugiau rūpinamasi, nei anksčiau. Patirčiai? Na taip, remontų praktiškai daręs nesu, tad čia buvo galima klysti per nelyg nesibaiminant. Savi pasitenkinimui? O taip, esu žmonių tipažas, kuriam patinka geros gyvenimo sąlygos, komfortas, tad žinoma savi pasitenkinimas smarkiai užkilo. Dabar jau nebus gėdinga ir panelę parsivest (įsivaizduokim, kad tarkim jų būna). Bet esminis reikalas, tai bendrabutis! Būtent. Vieta, kuri tau nepriklauso, kurioje esi laikinai ir realiai bet kada gali būti išspirtas laukan. Pagyveni kurį laiką, tada eini gyventi į butą, kurį žinoma nuomojiesi. Galbūt kartas nuo karto dėl tam tikrų priežasčių persikraustai į kitą, bet esmė nepakinta. Kas gi norėtų visą gyvenimą neturėti tikrų namų? Namų, kur žinai, kad visa tai tavo ir niekas niekad negali reikšti savo pretenzijų. Kur jei panorėsi, galėsi pragyventi kad ir 40 metų, išlysdamas tik iki parduotuvės or smth. Žinoma, tokiame amžiuje kaip mano, turėti savo butą, reiškia turėti turtingus tėvus, bet kitą vertus, o ką aš darau, kad visą tai bent kiek pasiekti?

Va, paimkime tarkim, kad ir šią vasarą. Ką smagaus spėjote nuveikti per šią vasarą? Išvažiuoti į užsienį? Gerti prie ežeriuko, bei laužiuko su draugais? Nuvykti į festivalį ar galbūt įrašyti savo dainą? Glad for you, deja viskas ką galiu įvardinti pasiekus šį šiltąjį laikotarpį – tai tik minėtasis remontas, bei vienas parvažiavimas namo. Nors overall vasara gal 10-kart geresnė, nei praeitais metais. Bet neskaitant to, net neturėdamas pinigų, praeitais metais sugebėjau smagiai pasitranzint per Lietuvą, sudalyvauti Jūros šventėje, maudytis jūroj, bei galų gale ilgais vasaros vakarais vaikštinėti su geriausia drauge, besikalbant apie visokius niekučius. O vat dabar atrodo galimybių atsiveria tiek daug, gi dabar aš turtingas žmogus, gyvenantis didmiestyje, tačiau motyvacijos deja nėra.. Noro lyg ir būtų, bet jis nesukuria pakankamo postūmio bent jau pajudėti iš vietos. Galėti veikti, norėti veikti ir veikti yra trys visiškai skirtingi dalykai. Va būtent dėl tos priežasties dar visiškai nesijaučiu turėjęs šiais metais vasarą. Turiu laisvo laiko lygiai tiek pat, kiek turėjau praeitą mokslo pusmetį, tik galbūt porą kartų per savaitę nuėjimą į paskaitas, pakeitė sėdėjimas darbe ir tiek. Nesimaudžiau, niekur nebuvau išvykęs, realiai darau tą, ką darydavau visuomet. Nemažai chebrytės išvažiavo namo, dalis išsikraustė kitur, kiti liko už jūrų marių, tad lieka vos vienas kitas su kuriuo gali kažką nuveikti.

Vienas namuose gali daryti ką nori. Darai ką nori, bet vienas būti nebenori. – repuoja Micro One. Liko viso labo mėnesis ir bent jau jį reikia galų gale išnaudoti taip, kaip reikia: laužiukai, vandens telkiniai, naktiniai pasisėdėjimai, senamiesčio išnaršymas kiaurai išilgai, geocachinimas, kelionės, draugai, mėlynės ant kelių, bučiniai ir pan. Paprastai, be parkių, vaikiškai ir nerūpestingai. Užaugome per anksti ir vis bandoma atsigręžti atgal. Tereikia imti ir padaryti tai nors kartą, goddamed. Only the sky is the limit. So there is no limits. –2Pac
Kiek visą tai galima įgyvendinti per vieną mėnesį? Manau, kad viską! Pasimėgaukim galimybę nuveikti viską ką tik užsigeisi, o sumautoj kasdienybėj pagyvensim mokslo metais. Veiksmo pradžia jau šį savaitgalį. Atvažiuoja draugas iš kito lietuvos galo ir bandysim pasidaryti bent jau pirmąjį šios vasaros nuotykį. Žinau, kad man to reikia, iš mano pastebėjimų, žinau, kad reikia ir jam. Sėkmės mums, tegul tas užsidegimas mūsų neapleidžia! Bent jau kuris laikas :j

You can do anything you set your mind to, man.

2 komentarai
  • ramvis
    Parašyta: 15:16h, liepos 28 Atsakyti

    Šiek tiek sukėlė šypseną „Vieta, kuri tau nepriklauso, kurioje esi laikinai ir realiai bet kada gali būti išspirtas laukan“ (bendrabutis) :)
    Apie tą nepriklausymą ir laikinumą norėčiau vieną kitą mintį prieš :D Na manau išspirtas gali būti ne vien iš nuomojamo buto bet ir iš savo namų. O taip pat skaitydamas kažkodėl pagalvojau, kad gali būti išspirtas net iš savo gyvenimo. Taip kad namus, žmogų ar superamžiną žmonijos kūrinį ar įdėją sąvintis yra visiškai beprasmiška. Aš netgi manau kad savęs negalima sąvintis, nes niekam nepriklausai :) Pati kelionė žemeje yra laikina. Viskas laikina, kaip ir šita planeta. Linkiu džiaugtis kiekviena akimirka ir nelaukti geresnio rytojaus :)

    • re`animated
      Parašyta: 15:33h, liepos 28 Atsakyti

      Na iš savų namų iš esmės jei skolų neturi, tai išsipirtas nebūsi.

      Čia galbūt labiau ne apie savinimąsį, o apie užsibrėžtų tikslų siekimą kalbėjau. Aš turėsiu savo nuosavą butą, tik galbūt pykstu ant savęs, kad per mažai (išvis nieko?) nedarau, kad pasiekčiau savo tikslus. Išviso ką puskutiniu metu tedarau, tai tik savišvieta. Na taip, tai irgi nėra blogai, tik tiek, kad galbūt tam skiriama per daug laiko. Kas geriau ar išmokti daug vienu metu, ar po truputi, bet visą gyvenimą? Aš žinau savo atsakymą.

      Taip, pilnai sutinku – viskas tik laikina, bet gyvenam tokioj visuomenėj, kurioje viskas savinamasi („Mano telefonas, mano mašina, mano žemė, mano moteris“). Na ir žinoma kiekvienas rūpinasi būtent savo gerove. Kiekvienas nori turėti daugiau, geriau, greičiau.

      Tą visada ir darau, na bet visvien ačiū ^^

Komentuoti