Praėjo maždaug mėnesis nuo geležinkelio stoties tilto įvykių. Mergina nuo to laiko čia užsuko tik vieną kartą. Tiesiog jai nebeprireikė čia lankytis, viskas jos gyvenime, kaip ir susitvarkė ir grįžo į savas vėžias. Ji vėl praleisdavo dienų dienas su savo draugais, vėl sugebėdavo nugalėti bet kokį skepticizmą, vėl ėmėsi kūrybos ir linksmo, nerūpestingo gyvenimo būdo. Ji tapo tokia, kokia buvo anksčiau. Nei kruopelytės kitokia.
Tą vienintelį kartą, kai ji atpėdino iki tilto, mergina tūrėjo tikslą – palikti paskutiniąsias mintis apie jį. Šios mintys ją kankindavo kiekvieną dieną, kiekvieną valandą. Ją tiesiog graužte griaužė, bet savo poelgiu nė kiek nesigailėjo. “Atsitiko, kaip atsitiko” – bandydavo save guosti mergina. Atėjusi į tą vietą mergina stengėsi prisiminti visas išgyventas kartu akimirkas, pasidžiaugti jomis paskutinį kartą ir tada tiesiog išmesti iš galvos. Išmesti, kad daugiau niekada nesivaidentų, nei galvoje, nei sapnuose. Prisiminus visas džiugias akimirkas, ji perėjo prie negatyvių dalykų ir taip po truputis augo neapykantos jausmas. Jam užkilus iki tam tikru lygio, mergina tiesiog nebeiškentė ir pasišlykštėdama nuėjo nuo tilto…
**
Praėjo du mėnesiai nuo geležinkelio stoties tilto įvykių, kol vaikinas sugebėjo grįžti į savo vėžias. Ant minėtojo tilto jis apsilankydavo bent kartą į savaitę ir išsėdėdavo čia bent valandą. Sėdėdamas atsirėmęs į vieną iš turėklų jis prisimindavo jos begalo gražias akis, užkišta už ausies sruogą, kuri kartas nuo karto nukrisdavo ir raudonumo kupinas lūpas. Tas lūpas, kurias jis dar berods visai neseniai bučiavo. Atrodo, galėtų atiduoti viską ką tik turi, kad bent trumpai galėtų sugrįžti į tas dienas, kai šios lūpos priartėdavo prie jo pačio lūpų, kai jos švelniai susiglausdavo ir kartu su nedideliu šilumos kiekiu išreikšdavo didelę, tiesiog neaprėpiamą meilę (bent jis tada taip galvojo). Kadangi tokie prisiminimai jam labai suspausdavo širdį – jis vis rečiau pasirodydavo ant tilto ir vėl grįžo į savo nemėgiamą butą, prie savo pagrindinio užsiėmimo – kompiuterio. Vaikinas buvo labai priklausomas nuo nuotaikos ir vieną akimirką galėjo būti visiškai užsidepresavęs, o kitą – kone šokinėti iš džiaugsmo. Dabar jis tapo gal kiek linksmesnis, nei buvo prieš tai, bet draugų vis vien netūrėjo. Toliau tūnodavo vienas savo bute, bet šį kartą mažiau leidosi į depresijas. Įgavo kažkiek optimizmo.
Nepaisant to, vaikino vakarai dažnai būdavo sunkūs… Jis negalėjo taip paprastai jos užmiršti, ji juk buvo JO. Jo mažoji, gražioji mergytė, kuri tiesiog atrodė tobula jam. Taip tobulų žmonių nebūna, bet kai kurie žmonės gali būti tobuli kitiem, net su visomis savo ydomis. Ir, kad ir kokia ši mergina buvo tolerantiška ir supratinga, bet vis vien neišvengdavo konfliktų su vaikinu. Ko gero taip atsitiko taip, kad vaikinas nemokėjo bendrauti. Jis atstumdavo pats to nenorėdamas… Tai ir privedė prie to fakto, kad ši pora išsiskyrė. Vaikinas jautėsi siaubingai, kai manė, kad rado savo sielos žmogutį, o šis ėmė ir atstūmė jį. “Ką galima rasti geresnio, jei jau sielos žmogus tave atstūmė…?" Kas gali būti geresnio už tobula…? Aš niekada nebebūsiu toks laimingas… Aš visada ją idealizuosiu ir tai ko gero atstums visus šalia manęs esančius žmones. Aš tiesiog nesugebėsiu apie ją nekalbėti… Nesugebėsiu…” – taip ir panašiai galvodavo vaikinas, pakol imdavo ir užmigdavo…
loading...
Komentarai