Jis buvo vaikinas pernelyg mažai matantis džiaugsmo realiame pasaulyje, turintis per daug kompleksų ir labai mažai pasitikėjimo savimi. Tai ko gero buvo pagrindinės priežastys, kodėl jis sėdėdavo vienas savo namuose. Už draugus jis laikė nebent muzikos atlikėjus - stengdavosi jų pažinti kuo daugiau ir įvairesnių. Taip jau atsitiko, kad jis vis labiau grimzdo į internetinį pasaulį, realiame nebematydamas nieko žavinčio ar prasmingo. Jam kur kas įdomiau buvo valandų valandas krapštytis programiniame kode, skaityti visokius niekalus, nei nuveikti kažką realiame gyvenime. Tokiu krapštymusi jis save apgaudinėjo, kad visgi turi kuom užsiimti. Jei realiame gyvenime jis tūrėtų draugų, merginą, arba bent įdomesnių pomėgių– jis nesėdėtų prie kompiuterio. Čia ne tas atvejis, kai draugai būna, bet atstumi juos, kad galėtum pasėdėti prie kompiuterio. Jis netūrėjo draugų dar tada, kai kompiuterio išvis netūrėjo. Šis prietaisas tiesiog pasiūlė jam pabėgimą iš vienatvės. Įsilieji į tą erdvę ir gali užmiršti, kad esi vienas.
**
[Po mėnesio]
Tai buvo vieta, turinti savo žavesio – geležinkelio stotis. Šiam miestui didelė stotis nereikalinga, nes ir traukiniai čia užsuka ne taip dažnai, dažniausiai nebent prekybiniai, pilni dyzelio, anglių ir panašių produktų, o ir keleivių padaugėdavo nebent savaitgaliais – kai studentai susiruošdavo į mokslus. Šios stoties prieigose, virš geležinkelio pastatytas tiltas. Ant jo užsilipus ir atsisėdus per viduriuką, galėjai matyti toli, toli besidriekiančią bėgių liniją, kuri susilieja su horizontu. Sėdi ir stebi, kaip vieni žmonės kažkur išvažiuoja, kiti parvažiuoja. Vieni begalo kažkur skuba, kiti eina atsipalaidavę, neskubėdami. Būtent šioje vietoje, ant tilto virš bėgiu JI ir mėgdavo čia būti, atsiremti į turėklų eilę ir susimąsčius, bei sukryžiavus kojas žiūrėti kažkur toli. Tada ji būdavo vienut vienutėlė tik su savo mintimis. Niekas ant jos nešaukė, niekas jai nenurodinėdavo, niekas…
Ji čia sėdėjo, jau kuris laikas ir nors atrodydavo, kad svajingai ir nerūpestingai žiūri į tolį, bet kartas nuo karto išsitraukdavo telefoną ir nervingai jį pamaigydavo. Akimirką dar pažiūrėdavo į jo ekraną, kuris tuoj pat prigesdavo ir išjungė telefoną išvis. Įsidėjo jį atgal į kišenę ir nubraukusi užkritusią sruogą ant veido, sugražino žvilgsnį svajingai žiūrintį į tolį.
Pažiūrėjus iš šono, ko gero pamanytum, kad ši mergina tikra svajoklė. Na taip, gal kas pamanytų, kad ji liūdi, o tretiems kuoktelėtų, kad kažkokia beprotė. Ir ko gero kiekviena šita nuomonė yra bent iš dalies teisinga. Bet kam gi rūpi ta sumauta žmonių nuomonė. Ji nė nekreipia dėmesio į praeinančiųjų žvilgsnius ir ištikro nė nepastebi, kad pro šalį išvis kažkas praeina. Ji dabar vienut, vienutėlė, tiktais pati su savo mintimis.
**
Jis padėjo kompiuterį į šalį. Niekas, visiškai niekas jam šią akimirką nerūpėjo. Rankoje laikė mobilųjį aparatą ir atrėmęs galvą į sieną, žiūrėjo į vieną tašką. Jo mintyse sukosi tūkstančiai minčių. Galbūt viena ar kita mintis buvo išties baisi, bet jis niekada joms neleistų paimti viršaus. Kad ir koks jis būtų sutrikęs, bet visgi proto kažkiek turi. Pasėdėjęs minutę nejudėdamas, vaikinas suprato – jam reikia gryno oro. Jam reikia dingti iš šitų slegiančių sienų. Niūri nuotaika jau įsigėrusi į kiekvieną sienos centimetrą ir dabar jam gražina visas susikaupusias negatyvias emocijas. Sunkiai atsistoja ir bando keliauti pasiimti batų, bet nuo šių judesių širdis plyšta iš skausmo. Vaikinas pakrenta vidurį kambario. Ne, jis negali verkti, jis juk Vyras, vyrai neverkia. Bet tą akimirką jam nusispjaut ir apsiverkia. Verksmas kupinas neapsakomo skausmo. Nors nepasigirsta nė menkiausio garso, bet ašaros liete liejasi, o praverta burna, žmogui negirdimu tonu skleidžia tūkstančio žmonių šauksmą. “Kodėl? Kodėl?!” –sulemena jis ir dabar nebesugeba sutramdyti savo verksmo. Jis pasireiškia garsiais kūkčiojimais ir nosies traukimu. Jis taip ir pasiliko gulėti gerą pusvalandį, pakol nurimo, susitvardė ir bent su mikroskopiniu palengvėjimu atsiduso. Nors jo akys žiūrėjo visiškai tuščiu, negyvėlio žvilgsniu, bet jam buvo bent kiek pagerėję. Atsipeikėjęs ir atsistojęs, visgi nukeliavo iki batų, apsiavęs juos išėjo iš to nekenčiamo kambario.
Jis ėjo bet kur, kur nors, kur būta sava, kur nereikėtų su niekuo šnekėtis ir niekas per nelyg į jį nekreiptų dėmesio. Jo protas nedirbo, skraidė kažkur nežinamuose toliuose, o kojos nešte nešė ant traukinių stoties tilto… Priėjęs laiptukus ėmė sunkiai lipti vienas po kito, kol staiga vaikinas sustingo vietoje. Žvilgsnis iš tuščio pavirto į sustingusį. Jo vieta buvo užimta! Čia sėdėjo mergina. Pažystama mergina. Kas, kas bet šito vaikinas nesitikėjo. Akimirką norėjo atsitraukti ir pabėgti kur nors toliau nuo šitos vietos. bet ne… Tai būtų kvaila. Giliai įkvėpęs tęsė savo kelionę ir priėjęs prie merginos atsisėdo šalia.
***
Merginos kūnas pasignalizavo, kad kažkas vyksta aplink ją. Ji iš savo minčių kertelių sugrįžo į realų pasaulį ir tučtuojau pajuto, kad šalia kažkas sėdi. Širdis pradėjo trankytis greičiau ir pasukusi galvą, pažvelgė į šalia sėdintįjį. Pamačius svečią ji vos nenumirė. “Čia gi jis!!! Ką jis čia daro?”. Negalėdama patraukti savo akių nuo jo, ji toliau žvelgė tiesiai į vaikiną, tačiau jis nieko nesakė. Tiesiog sukryžiavęs rankas ir uždėjęs jas ant kėlėnų žvelgė į tą pačią pusę į kurią katik žiūrėjo mergina…
***
“Kokia ji graži” – galvojo vaikinas. Ir nuleidęs akis tarė:
-Labas.
-Nu labas, – atsakė mergina.
-Tai ką, viskas?, – lėtai ir begalo sunkiai paklausė vaikinas.
-Viskas…, – atsakė mergina ir po jos atsakymo sekė ilga pauzė. Vaikinas pakėlė akis ir galų gale išdrįso pažvelgti tiesiai jai į akis.
-Tavo akys…, – tarė vaikinas.
-Mano akys, – tarė mergina ir šyptelėjo.
-Paaiškink, kodėl…? Kodėl mane…? Kodėl mane palieki…?
-Nes taip reikia. Tau ir man nuo to bus tik geriau. Supranti? Aš nematau ateities su tavimi. Paprasčiausiai nematau!
-Kam reikalinga ta ateitis? ,-tyliai, tyliai paklausė vaikinas.
-Man! Man!! Mum! Tau..
-Aš negalvoju apie ateitį. Aš gyvenu dabar, šią akimirką. Man neįdomu, kas bus ateitį. Reikės ir išsiskirsim toj ateitį. Kam skirtis iš anksto, tik baiminantis, kas gali atsitikti ateityje? Tu aiškiaregė, gal? Kad viską taip žinai… ,- ir nepabaigęs sakinio vaikinas pasisuko šonan ir uždėjo galvą ant kėlėnų.
-Aš su tavim nesu laiminga…
-Niekas nėra…
Mergina atsistojo ir pasitvarkiusi drabužius, bei plaukus dar kartelį pažvelgė į vaikiną. Šis pastebėjęs, kad mergina žada išeiti, pašoko ir ją apsikabino. Apsikabino taip smarkiai, kaip seniai nebuvo nieko apkabinęs. Jis tiesiog nenorėjo jos paleisti. Kiek atitraukęs galvą, jis pažvelgė į merginą. Ji buvo stulbinamo grožio. Ta akimirka ji jam buvo gražiausia, kas gali egzistuoti šitoj planetoj ir jis jai negalėjo atsispirti. Vaikinas kiek drebančia ranką perbraukė per šalia kairės akies esa
nčią sruogą ir žiūrėjo tiesiai jai į akis.
-Mes stovim čia ir dabar. Mano širdis daužosi čia ir dabar. Mano kiekviena kūno dalelė myli tave čia ir dabar. Nėra jokios ateities. Ją susikursim patys, tokią kokią norėsim. Nepalik… Nepalik manęs čia ir dabar…
Vaikinas pabučiavo merginą. Bučiuojant jis pajuto, kaip merginos veidu rieda ašaros, jis jas nuvalė, o mergina įsistvėrė jam į petį ir ėmė pasikūkčiodama verkti. Ji nebegalėjo vaidinti šaltos ir atstumiančios. Jai ne visvien…
Akimirką pakūkčiojusi ir sušlapinusi vaikino petį, ji pakėlė akis ir tarė:
-Atsiprašau… Aš labai atsiprašau… – Vaikinas nuvalė jos žandais riedančias ašaras ir nusišypsojo…
-Aš vos nepadariau didžiausios kvailystės. Aš negaliu tavęs palikti… Negaliu!!! Aš tave myliu!!!
-Aš ir tave myliu, be galo, be krašto, mergyt…
Seniai berašiau kažką iš tokios serijos… Nesmerkit manęs, žinau kad rašyti nemoku. Rašau, kaip gaunasi ir tiek. Ačiū už dėmesį.
P.s. įvykiai išgalvoti, bet paremti tikrais faktais
loading...
Komentarai