FURGONĖLIS DANGAUS :)

Ir sakau, ir beriuosi žodžiais
man vis ša, man vis nelaikas

Ir laikas nebeateina
kažkur pusiaukelėj
nusigeria

Iš dalies gaila, kad negalėjau būti, iš dalies gera, jei bent vienas mano žodis/veiksmas atkreipė bent vieno žmogaus dėmesį į šią problemą, kilusią dėl ACTA sutarties Lietuvoje pasirašymo, ir jei bent prie vieno protestuotojo, kad ir netiesiogiai, prisidėjau. Gal apie trečią valandą dienos ėmiausi klausinėti “google”, kaip sekėsi, radau daug straipsnių, radau daug nuotraukų.

Mano širdis džiaugiasi. Čia gyvena žmonės, jie turi savo nuomonę, ir, net jei prireikia nelabai kokių įvykių sekos, kad tie žmonės ją išreikštų, tai yra gerokai geriau negu nieko. Matyti, (net jei ir ekrane) minią šokinėjančių, skanduojančių žmonių, tiek įvairių šūkių, išraiškos formų, nedaužomų seimo langų ;>

Aš su jumi.

Visada Jūsų,
Furgonėlis dangaus.

Manau, kad kai pagrindinė tėvų ir vaikų pokalbio tema tampa kambario tvarkymas, tai įrodo tų santykių skurdumą.

Gautas vakar pavakarėje.

Atsiprašyti-šyti-šyti, šią savaitę tinklaraštis tikslingai apleistas. Bandomieji-mieji-mieji

Naujo puslapio šablono (išvaizdos) tvarkymo darbai vyksta lėtai, atsiprašome už nepatogumus. (T.y.Bet ką, kas neveikia arba yra nesuprantama.)

Taip svarstydama apie politiką nesiekiu pasirodyti žiauriai protinga. Pasirodyti nesiekiu išvis. Visus, kuriems mano svarstymai neįtinka, kurie juose mato krūvą spragų, prašau suprasti ir mane: aš ką tik atsibudusi Lietuvos Respublikos pilietė. Ir kiekvienai idėjai žmoguje reikia laiko subręsti, pagrįsti, argumentuoti logiškai. Ir natūralu, kad tiems, kurie ką tik kažką pradėjo, to gali trūkti.
Tačiau lygiai taip pat natūralu, kad neturiu to bijoti. Iš nieko niekas neatsiranda. 

Atsiprašau visų, kurie nepratę mano puslapyje matyti straipsnių apie politiką. Kurie atklysta čia iš kito, realaus pasaulio, paskaityti kūrybos, ramių dienos apmąstymų, mano asmeninių atsitikimų(jie iš čia niekur nedings). Visa bėda yra ta, kad pastaruoju metu apie politiką galvoju daug, ir visai neketinu dėl to užsidėti kažkokį skydą ir neberašyti čia.

Tame ir yra visa bėda: nereikia bijoti politikos. Žmogus neturėtų bijoti galvoti apie valdžią, o valdžia neturėtų bijoti žmogaus. Susiformavęs toks stereotipinis požiūris, kad tai – du visiškai atskiri pasauliai, net jei vienas kito gyvenimą stipriai lemiantys. Bet juk visa yra viena.
Jei mes, paklausti, iš kokios šalies kilę,atsakome, kad esame iš Lietuvos, vadinasi, pripažįstame faktą, kad tokia valstybė egzistuoja. Jei pripažįstame tokį faktą, vadinasi, esame jos dalis.
Valstybė negali eiti be žmogaus. Ji taip nesukurta. Jei valstybėje nebus nei vieno žmogaus, valstybė žlugs, ji išnyks. Ir kažkodėl mes to žodžio “politika” mirtinai bijome.
Užsimeni kokiu žodeliu ir praktiškai būni užčiauptas. (arba dar baisiau: bijai užsiminti, nes bijai nusišnekėti. Nors idėjos auginamos nuo nulio…)”Ir vėl Tu apie tai…”, “visi apie tai tik ir šneka”, ir, pats baisiausias iš visų atsakymų “jei nori kažką daryti, kažkas nepatinka, tai eik ir keisk, o ne čia burnok”. Manau, su pastaruoju sutinkame visi. Bet nuo ko gi viskas prasideda, jei ne nuo kalbos? Ne nuo idėjos, nepasitenkinimo, bet ko? Tam, kad kiltų idėja, jai turi būti sudarytos sąlygos. Ar tai pamatai kažką, kas prašyte prašosi Tavo skundo, ar tai tiesiog pagalvoji, kad kažkas kažkur yra negerai. Juk tam, kad rastum, kaip spręsti problemą, visų pirma reikia rasti pačią problemą.
Galbūt per daug pastarosiomis dienomis lindžiu namuose, ta proga ir per daug ar per mažai mąstau – atleiskite man -, bet manau, kad būtent ta baisiausia fraze nuvytas žmogaus žodis yra vienas iš dalykų, paverčiantis požiūrį į politiką stereotipiniu: yra jie ir esame mes. Mes gyvename, jie sprendžia. Ką čia politikuoji, seime visa krūva tokių gi. Tegu jie ir politikuoja.
Ir visgi, valdžia kyla iš tautos. Ir visiškai nebūtina, norint geresnio likimo tautai, baigti politologijos studijas ir kelti save į kandidatus į seimą. Visuomet yra tokių, kurie savo kandidatūrą iškels, ir kurie ne.
Svarbiau idėjos. Jei seime sėdi žmogus, kuris jų neturi, jis, vien dėl to, kad yra seime, nebūtinai yra galingesnis už paprastą, Lietuvos gatve vaikštantį pilietį, kuriam į galvą “šovė mintis”. Kalbos dovana – išties didelė dovana žmogui. Kodėl gi ja nepasinaudojus?
Nebijok. Mąstyk. Skleisk.
Idėja uždega žmogų, žmogus uždega masę, masė keičia valstybę. Idėja, pati savaime – jau milžiniškas pasiekimas.

Taigi važiuojame mes su V.mašinoje nuostabų žiemos vakarą, greta važiuoja dar nuostabesnė mašina… per gatvę ne perėjos ribose eina žmogiukas… V. kaip ir žmogiškas,vien dėl to, kad ne per perėją, žmogaus kaip ir netrenksi. Bet va, kai kam gali pasirodyti, kad neteisingi šie sprendimai, matyt, praeivis neturi kultūros. Taigi, kol V. pristabdo, kitas dėdulė iš kairės imasi kitokių planų, už kuriuos V. tyliai tyliai (įsidėmėkit-tyliai) pypteli gerbiamajam. Ogi jis, visai ties pat sankryža (abiems dega raudona) ima V. pusėn rodyti įdomius gestus. “Tu čia man?” ir t.t. V.ramiai prisiima kaltę ir jau kad nusisuks, ogi tas gerbiamasis sustabdo eismą visoj gatvėj užvažiavęs į pačią sankryžą, atsistojęs prieš mus, pusiau gatvės vidury palieka mašiną, kaip zoro išlipa ryžtingais žingsniais, prieina. V. atveria langą. “Tu gal kultūros neturi?! Tave gal kultūros pamokyt?!”. Tuo metu galvojau kad nieko gero nebus, V.įsižiūrėjo gerbiamojo mašinos numerėlius, bet kažkaip kvietimas išmokti ko nors naujo nė vieno per daug nesudomino, tai gerbiamasis nutarė grįžti į savo mašiną-žudikę ir pasitraukti nuo kelio truputėlį.

Dabar kai pagalvoji, ne tik kad labai įdomu žmogų kultūros išmokyti kumščiais, bet dar būti tokiam pasitikinčiam, kad per raudoną šviesaforo signalą visą pamoką pravestum… Kur ta Lietuvėlė ritasi? ;>
O gerbiamasis toksai tvarkingai ir dorai atrodantis, šiaulių kultūros aristokratijos asmenėlis, matyt. O mes buvom nekultūringi. Nes, neduok Tu Dieve, šiais laikais žmogaus nepartrenksi… Kokia nekultūra…

P.S. įrašo papildymas. man šitai išpublikavus V. mane pataisė: pasirodo, tas nekultūringas žmogelis visiškai kultūros neturįs: pasirodo, ėjo per perėją.

Juk taip keista susieti save su politika. Atrodo, aš esu tas, kuris sėdi čia, šioje ekrano pusėje. Aš galiu įsijungti televizorių ir kartas nuo karto pažiūrėti viešas transliacijas iš seimo. Galiu su žmonėmis pasibėdavoti apie krizę Lietuvoje… Ir, be to, kad turiu balsavimo teisę, su šios šalies valdžia manęs kaip ir… niekas nesieja.

Štai, mes šnekame su draugėmis kavinėje. Aš tik tik užsimenu apie istorijos mokytojos duotą pavyzdį, kad lietuviai ryškiai nemoka pakovoti už save valstybėje. Perbėgame keletu sakinių, ir tada draugė sako “ai geriau nekalbėkim apie politiką”. Politika lietuviui – neįdomi. Jis gali žinoti parlamentarų pavardes, Lietuvos Respublikos prezidentės vardą, pavardę, išvaizdą, ir gali balsuoti per rinkimus. Ar tai tikrai viskas, kas valstybės pilietį sieja su politika?
Labai daug dalykų aplink mus – politika ir jos pasekmės (nebūtinai blogos). Jau  vien faktas, kad Lietuvoje labiausiai išpažįstama religija (po ateizmo ir anti-politizmo, spėju) yra krikščionybė, yra senosios LDK politikos pasekmė. Dauguma, eidami į bažnyčią, apie tai, regis, nesusimąsto. Šaliai buvo naudinga priimti krikščionybę, šalis priėmė krikščionybę.

Tačiau yra ir apverktinų tokio nesusivokimo pasekmių. Viena iš jų, mano manymu – Lietuvos parašas ACTA sutartyje. Kai sužinojau apie šį dalyką (savaime suprantama, jau po jo pasirašymo), ėmiau mintyse gilintis, kodėl čia taip išeina, kad mama grįžta namo ir mama nežino apie ACTA, užkalbinu draugą, ir jis nežino apie ACTA. Aš pradedu naršyti internete ir suvokiu, kad pati nieko nežinau. O kodėl nežinau? Ar tikrai tik valstybių neviešinimas leido išsikeroti tokioms pasekmėms valstybėse? Kas labai norėjo, sužinojo. Žinoma, dalis dalykų slepiama ir dabar. Tiesiog sėdžiu čia ir suvokiau liūdną tiesą: lietuvis nenori turėti nieko bendro su valstybės politika. Net nesusimąstydamas, kad būtent tokia lietuvių padėtis leidžia viską pasirašyti jiems už nugarų ir viską nuspręsti už juos.
Tebūnie, iš piliečio pusės nėra teisinga, kad klausimai nėra viešinami pakankamai, kita vertus, valstybės atžvilgiu, kam jiems viešinti tai, kas niekam neįdomu?

Pagal demokratijos apibrėžimą, suverenitetas priklauso tautai.

Ir kai tauta savo noru atiduoda suverenitetą valdžios organams, demokratija praranda prasmę.

Apmaudu, kad tokie, kaip ir lygiateisiai Lietuvos piliečiai, suvokia priklausą tautai ir valstybei tik tada, kai kas nors absoliučiai nepageidaujamo, kad ir ACTA pasirašymas, įvyksta. Gal pats metas imti domėtis sprendimais anksčiau, nei jie pasirašomi? Tuomet ir protestuoti lengviau, ir logiškiau.

O, mielieji lietuviai, kur mes buvome anksčiau? Pasižadu domėtis politika, nes jei to nedarysiu, akivaizdu, ji gali pakreipti mano gyvenimą tokiomis kryptimis, kokių niekas niekam nelinkėtų. Gal dar kas prie manęs prisidedate?

http://stop-acta.lt/apie-acta/

http://stop-acta.lt/veik/

Paaukosiu mielą valandėlę, ir, net mokymosi bandomiesiems įkarščio metu parašysiu šį įrašą.
Kaip ir kai kurie jauni žmonės, turiu prisipažinti niekuomet nepatyrusi visiškos kultūros, žiniasklaidos, meno cenzūros, apie kurią senesnės kartos atstovai pasakoja kaip apie labai būdingą sovietmečio laikotarpiu. Bet, turiu prisipažinti, jaučiuosi truputėlį
grįžusi atgal.

Teoriškai, ACTA – sutartis, kuri turėtų apsaugoti labai daug darbų, kurie yra vagiami, platinami be leidimo, atnešti pelno jų kūrėjams, tačiau tai – tikrai daugiau, tikrai ne taip aišku ir konkretu, ir, be abejo, pažeidžia laisvo žmogaus apibrėžimą.
Šiandien iš mano pusės – penki paprasti, kiekvienam lietuviui suprantami argumentai, kodėl aš esu prieš.

1. Nesu uždirbantis žmogus. Akivaizdu, kad neišgaliu pirkti informacijos. Netgi nemanau, kad dauguma uždirbusių išgali ją pirkti. Nelabai įsivaizduoju, kaip įmanoma pasiruošti egzaminams be interneto. Taip, ne be piratavimo, tiesiog be interneto, nes nemanau, kad ACTA įsigaliojimas leis egzistuoti, pavyzdžiui, Vikipedijai, ar net mano pačios egzaminams ruoštam istorijos konspektui, kurio pirmąją dalį galite rasti mano bloge.

2. ACTA sutartis nekvepia niekuo, kas skaidru. Apie ją nešnekama, ji neanonsuojama. Nežiūriu televizoriaus, jei ne draugo komentaras, nė nebūčiau sužinojusi šito. Bet garantuoju, kad nežino ir mano tėvai, nei seneliai. Atrodo, tarsi tikslas yra priversti sutartį pilnai įsigalioti anksčiau, nei žmonės sužinos, kas yra ACTA ir ką tai daro.
Sklando didžiuliai gandai apie tai, kaip ji pasirašyta, kur ji pasirašyta, ir kad jau pora metų, kaip už žmonių akių ES valstybės bendradarbiavo su šia sutartimi.Ir jei  galima įrodyti, jog tai – kažkieno šmeižtas, pats metas ieškoti kaltininkų. O kadangi kaltų kol kas nerasta, metas susimąstyti, kiek tuose ganduose melo.

3. Tai prieštarauja LIETUVOS VALSTYBĖS, KURIOJE YRA DEMOKRATINĖ VALDYMO SANTVARKA, KONSTITUCIJAI(II skirsnis, 22 staripsnis, II skirsnis, 25 straipsnis). Demokratinė valstybė privalo laikytis tos šalies konstitucijos, nes ĮSTATYMAS YRA AUKŠČIAU UŽ ŽMOGŲ AR VALDŽIĄ. Pažeidžiantys įstatymus turėtų būti baudžiami ir nušalinami, konstituciją pažeidžianti valdžia – keičiama.
Žmogus turi teisę reikšti savo įsitikinimus IR JŲ SKLAIDĄ, jei jie nėra rasistiniai ir kitaip pažeidžiantys LR įstatymų. Tarkime, aš prisidedu prie idėjų, kurios skleidžiamos ZEITGEIST filme. Manęs paklausia, ką aš manau apie pinigus, ir visa, ką aš galiu atsakyti – “nusipirk ir pažiūrėk ZEITGEIST filmą.”. Įsivaizduojate save tokioje vietoje?

4. Įsivaizduokime paprastą situaciją. Aš einu gatve, ir man į galvą “šauna” kažkokia frazė, kuri man atrodo pakankamai įdomi, vertinga, ar gražiai skambanti. Savaime suprantama, aš nutariu ta fraze pasidalinti su žmonėmis. (Nes, net jei ne visi tai įžvelgia, žmogus iš prigimties yra padaras, kuriam dalinimasis – nesvetimas). Ir tuo aš noriu pasakyti, kad NĖRA BŪTINA VOGTI IDĖJĄ ARBA PLAGIJUOTI SIEKIANT NAUDOS, TAI DARANT TYČIA IR PAČIAM ŽINANT, KAD BŪTUM NUBAUSTAS. Taip jau yra, ir tai natūralu, kad idėjos kartojasi. Tu gali eidamas gatve sugalvoti mintį, kuri jau buvo sugalvota. Žmogus žemėje gyvena ilgai, nuo tada, kai buvo pradėtos užrašinėti pirmosios idėjos, taip pat praėjo daug laiko. Kokie šansai, kad jūs – toks individualus, protingas ir apskritai fantastiškų sugebėjimų, kad NEGALVOJATE TO, KAS JAU SENAI SUGALVOTA? Galbūt aš mėgstu fotografuoti, paimsiu gfotoaparatą ir mieste nufotografuosiu šviesoforą prie didelės gatvės. Ir tai jau yra plagijavimas, jei aš tai kažkur talpinu. O va, netalpinti niekur irgi neišeina – jei su tuo pačiu aparatu, kuriuo nufotografavau gatvę, niekur nekeldama nuotraukos, pamėginsiu pakeliauti, aš galiu būti apieškota ir apkaltinta. Galbūt verta pagooglinti, kiek žmonių iš to paties kampo yra fotografavę gatvę su šviesoforu? Visi po pirmojo – tai plagiatai, tokiu atveju.

5. Stabdymas neskatina pirkti. Tarkime, vieną kartą aš turiu dešimt litų. Tarkime, aš noriu už juos nusipirkti filmą (taip buvę yra, aš, skurdi moksleivė, tikrai esu kartą nusipirkusi filmą už 10litų, iš parduotuvės). Kaip man rinktis? Youtube neveikia, IMDB, spėju, irgi nelabai. Filmo aprašymas ant filmo dėžutės parduotuvėje nė velnio nepasako, apie ką filmas. T.y. pasako, tačiau ne kokybiškai. Pavyzdžiui aš nusprendžiu, kokį būtent filmą žiūrėti, pažiūrėjusi jo vadinamąjį trailerį. Ir būtent iš to mane užkabina filmas. Manau, kad nutikus taip, jog nebus šansų pažiūrėti filmų trailerių, aš, nuėjusi į parduotuvę, ir ten praleidusi gerą valandą, išeisiu nieko nepirkusi. NES AŠ NEŽINOČIAU KĄ AŠ PERKU. Išbandyk ir sužinosi. Išbandau ir nebeturiu po vieno filmo tų vienintelių dešimties litų.
Lygiai tas pats su muzika. Kokiu būdu man nusipirkti paprastą CD? Pabrėžiu vieną dalyką: TAI, AR JAU ESU MAČIUSI FILMĄ, GIRDĖJUSI MUZIKĄ, NEDARO ĮTAKOS MANO PASIRINKIMUI PIRKTI. O gal net ir priešingai – aš mielai nusipirksiu tai, ką jau mačiau, ir pasidėsiu į savo skurdžią biblioteką parodyti ateities žmonėms, nes jausiu, kad tai turi išliekamąją vertę. Ir lygiai taip pat tas vienintelis filmas, kurį pirkau už 10litų, buvo jau šiek tiek matytas. Ir apskritai, jei jau neturi pinigų, tai neimsi pirkti visko vien dėl to, kad tai platinti visiškai uždraus. Visuomenė pajus didžiulį kultūros badą ir bukinimą, o menininkai galės toliau eiti pardavėjais dirbti, kad ir kokie puikūs jų darbai. Ne, ne savo darbų pardavėjais, o kasininkais maximose ir panašiose parduotuvėse kitose šalyse. Gal ir gerai, kai pastarąjį kartą Lietuva juto kultūros alkį, lietuviai bent jau nutarė pastovėti už save…

Vieno žmogaus komentaras paie ACTA sutartį:
“Zaidimai, muzika, filmai svarbu, bet galima isgyvent ir be ju.
Bet jei seimas ratifikuos ACTA ir istikruju igyvendins viska kas ten rasoma – turesim zymiai didesniu problemu. Kiek supratau, ISP privales sekti kiekviena klienta, ir pranesti apie nelegalu siuntimasi policijai. Tie atvaziuos, konfiskuos kompa, jei ras nelegaliu failu – duos bauda arba pasodins i kaleima. Taip pat pranes teisiu turetojui, ir tas geles prisiteisti papildomai. Is esmes tai reiskia, kad niekas negales laikyti nelegalaus turinio savo pc, tel., hdd ir panasiai.
Idomu kiek Lietuvoje yra nelegaliu programu. Firmu ir paprastu vartotoju kompuose. Operaciniu, darbui skirtu programu. Turbut milziniskas skaicius. Kaskas bus priverstas pereiti prie nemokamu, istrinti nebutinas. Bet labiausia nukentes Firmos, ju darbuotojai ir nepriklausomi kurejai. Daugialis firmu turi oficialius kompus, kuriuose yra bent jau dalis legalaus softo. Bet yra daug specialistu dirbanciu namuose. Projektavimo darbai, grafikos darbai, muzikos, video redagavimas, reklama, fotografai, visokie modeliuotojai, visa IT sritis. Kurejai, kurie butinai tures nusipirkti darbini softa. Tai reiskia, kad norint toliau islaikyti esama darbo nasuma reiks “investuoti” milziniskus pinigus. Investuoti kabutese, nes mes, Lietuva – nieko negausim. Tik islaikysim esama padeti. Mesim savo paskutinias santaupas ir jos akimirksniu isplauks is Lietuvos. O tai jau bus labai blogai visiem. Maziau laisvu pinigu, mazesne perkamoji galia, maziau surenkama mokesciu. Lietuvos pilieciai neteks kiek, turbut reiktu skaiciuti milijardais? Tai butu didziulis smugis ekonomikai.
Be softo dar yra knygos. Visi specialistai, studentai, besimokantys, siekiantys tobulejimo ir ziniu zmones, neteks informacijos ir ziniu saltinio – ebooku. Didzioji dalis technines literaturos, reikalingos specialistu ugdymui, kainuoja nemazus pinigus. IT, medicinos, inzinerines specialybes studentai bus priversti ieskoti alternatyvu. Pasitenkinti prastesniais, nemokamais variantais. Tai tures itakos specialistu lygiui, o sie velgi itakos ekonomikos bukle.
As jau nekalbu apie privatuma ir bendra atmosfera salyje. Jai betkuris zmogus gales buti patikrintas ir nesunkiai apkaltintas. Gyvensim baime.”

Plačiau apie tai, kas ta ACTA ir su kuo valgoma – šiame angliškame video.

http://www.youtube.com/watch?v=NXhIktkK78s

ir apskritai, esu prieš dar ir todėl, kad nerandu priežasčių už. Niekas mokyklose debatų nerengė, šia tema domėtis neskatino, per žinias negirdėjau, niekas nevaikščiojo į miestų sales ir neagitavo sutikti su šia sutartimi. Matyt, neturėjo tam argumentų.
Ale sąžiningesni Lietuvos žmonės sako, gerai, gerai, jūs čia jauni prieš dėl to, kad patys daug ką siunčiatės. Tu neprivalai siųstis kad būtum nubaustas. Taip, tarkime, aš siunčiuosi, bet ne vien aš kentėsiu dėl to. kiekviena ne vietoje ištarta mintis – akivaizdi grėsmė jūsų technologijoms, piniginei, ir, žinoma, laisvei. O, kaip kažkas yra pasakęs apie bausmę – kalėjimą -, tai kalėjimas neišmoko žmogaus kaip elgtis visuomenėje, kalėjimas išmoko žmogų kaip elgtis kalėjime.

Sako žiemą gūdu
traumos
pasiekia kelius ir širdį

sako
mamai ramu kada
vaikas miega
bet ir mama miega

sako gert nieko tokio
tik prasigert
kiek butelių šitai skiria

Sako reikia bet
viskas nebūtina

Sako
iš meilės nesirašo
(tai rašosi meilėje)

Traukinys
visas mano
paliečia bures
siunčiu eiles
atplėšt nebūtina
visai pasimiršau
kiek metų

Lyg ir viskas gerai
Lyg ir nieko
Kambariai sutvarkyti
po vieno žvilgsnio nusisuku
lyg ir viskas gerai
lyg ir eita
jau tuo keliu

Krito
daugiausiai snaigės, truputį šviesos
kai sutikau *
buvo šviesu šviesu
nors
į akį durk

ir taip krito
gurkšniai gerklėn
akys į žvilgsnį
plaukai
tavo plaukai
lėtas, švelnus niūniavimas
šešėliai prie pianino
nesuvoktos tylos

aukščiausiai, kiek pasiekia balsas
negirdim
o taip ramu.

Istorija – mokslas, kuris tyrinėja visuomenės raidą, tautų, valstybių, žmonijos praeitį, leidžia suprasti dabartį ir nusakyti būsimos raidos tendencijas.

Klasifikacija:

Pagal objektus:

• Pasaulio (visuotinė)
• Žemynų
• Valstybių, tautų
• Kaimo ir miesto
• giminės

Pagal temas:

• Politinė
• ekonominė
• socialinė
• religijų
• kultūros
• technikos

Pagal laikotarpį: SKAITYTI DAUGIAU »

suteikta tiek daug vieno pasirinkimo variantų, kad sudaromas įspūdis, jog gali būti bet kuo, rinktis bet ką ir gyventi kaip nori.

KAžkas mane googlin’o!

Kažkurią dienelę prieš Kalėdas Šiaulių traukinių stotyje susipažinau su Vilkšune (?) Bela, važiavusia su savo šeimininke į Telšius praleisti kūčių ir kalėdų. Tiek šeimininkė, tiek Bela man labai patiko, buvo smagu su jomis pabendrauti.

Noriu pasakyti: jei kada perskaitysi šį įrašą, raštelk ką, mielai kada kartu pavedžiočiau šuniuką :>
Labai nuostabus šuo!

*

O šiandien susipažinau su kažkurio kaimyninio namo gyventoju ciūciku Arnu.

Vakar gavau keistą komplimentą: man sakė, kad madingai rengiuosi *kikena*

O šiandien gavau dar įdomesnį komplimentą: sakė, kad galėčiau įgarsinti filmus. O.o

Vieną rytą ji pakėlė mane beprotiškai anksti: vos buvome spėje nueiti miegoti, regis, po eilinių savo naktinėjimų. Jos rankos kvepėjo apelsinų žievelėmis ir ji atrodė beveik visai nemiegojusi, lauke dar nebuvo išaušę (viduje irgi).
-Kelkis,-sako ji,-nagi, kelkis,- toliau įtikinėja, – eisim pasivaikščioti.
Liūdnai atsidūstu. Sakoma, kad atsimiegoti ir po žeme galima. Pamažu ir lėtai išsikabaroju iš lovos. Garbės žodis, Emile, Tu dar pasigailėsi. Aš pažadu Tau atsilyginti tuo pačiu. Kaip nors dar žiauriau. Tuomet pagriebiu ją, apkabinu, apskraidinu ore ratą, nosimi įsikniaubiu į jos plaukus ir vogčiomis tik akies krašteliu žvilgteliu langan ir trumpam net susigraudinu. Pašoku palikęs ją pasimetusią kambaryje ir nušuoliuoju iki elektrinio virdulio. Drebančiom rankom ir užsimiegojusiom akim greitomis pataisau kažkokios po ranka pakliuvusios arbatos į termosą, nusitįsiu su ja iki prieangio ir pusiau pasišokinėdamas iš parytinio liksvaros trūkumo aunuosi batus. Ji stovi tamsaus kabario viduryje ir kažkaip pamėkliškai dėbso į mane.
-Kas?-klausiu,-regis, sakei, einam pasivaikščioti?-nusišypsau kaip uždavinį klaidingai išsprendusiam vaikui ir tyliai sukikenu mintyse, rengdamas „kas greičiau apsirengs“ varžybas. Ji greit prie manęs prisijungia ir taip pat greit apsirengia. Visai nemoteriškas gestas yra taip greit susiruošti. Pagriebia mano ranką, aš vos spėju pagriebti termosą (ir tikiuosi, kad mano kišenėse galima rasti susiporavusių pirštinių) ir ji ištempia mane paskubomis, man nė nespėjus užrakinti buto durų. Koks gi skirtumas, kas gi mane apvogs.
Keletą kartų laiptais vos nenusiritę kūliavirsčiais išbėgame į lauką ir trumpam sustingstame. Sniegas ką tik pradėjęs kristi, dar tik dengiasi pirmieji žemės lopinėliai. Minkštute marška gobiasi medžių šešėliai, greit šešėliai bus baltesni už pačius medžius. Snaigės sulėtintai krinta (nors sninga būtų tikslesnis žodis) iš dangaus. Niekur neskuba. Nebijo ištirpti. Tai žavu. Nerti į visus gyvenimo nuotykius stačia galva, net jei žinai, kad jie gali nekaip baigtis. Juk tuo metu vis tiek būna nuostabu.
Ir mudu patraukiame gatvėmis, susikibę už rankučių, kaip senais gerais „bendro kiemo“ laikais, kai mūsų buvo daugiau nei mokslų, tėvų, miego ir visų kitų dalykų mūsų pačių gyvenime, o dienomis (mat, šešetukas, gal tik išskyrus Guodą, ne toks pamišęs, kad šiaip sau valkiotusi naktimis) prie mūsų prisijungdavo dar keletas pamišėlių. Visai kaip tais metais, kai žiemą rengėme iškylą. Arba kai išgerdavome daug arbatos iš molinių puodelių, čia pat, prie namų, tarp medžių, įsigudrinę susirasti vėsiausią pavėsį kaitinant ne ką mažiau pamišusiai vasaros saulei. Juk visi tie paprastučiai dalykai iš esmės tokie beprotiški. Kai kas pasakytų, kad nieko tokio juose nėra, juk jokios rizikos, jokių baimių, jokių žygdarbių… Tačiau lai jau geriau mane stebina viskas, negu nestebina niekas. Kartais tie žmonės, kurie laukia didelio beprotiškumo savo gyvenime, tikisi, kad kada nors jiems pasitaikys proga iškrėsti kažką labai spontaniško ir tai jie pavadins beprotybe, ir didžiuosis, kaip į tai eina. Tačiau dauguma jų sugalvoja gerą idėją ir pagalvoja: „kada nors taip ir padarysiu“. Ir jie turbūt turi tokią nematomą skrynią, kurioje kaupiasi visi jų kada nors. Na, o mes turime molinius puodelius ir nuostabų gyvenimą prieš akis. Prieš akis turime lėtai atslenkančio ryto gatvę, kurioje palikę mūsų žingsniai iškart tampa apsnigti mums tik perkėlus koją į naują vietą. Turime akis ir širdį matyti tuščiai gatvei, kuri nei vieniša, nei liūdna. Širdis užplūsta skruostų raudonis, ta nepaaiškinama ir nereikalaujanti paaiškinimo meilė viskam, staiga prabudęs amžinos laimės jausmas, kurios, nesvarbu, manai, kad nusipelnei Tu ar ne, tačiau vis tiek gauni. Todėl tai reikia imti. Jei gavai, vadinasi, nusipelnei.

Vadinasi, visi nusipelnė.

Po kurio laiko mudu sustojame ir nervingai trypčiodami vietoje laukiame, kol atsuksiu termoso dangtelį ir įpilsiu arbatos. Mūsų lūkesčiai pasiteisina ir aš tai padarau gana greitai. Dangtelyje garuoja beveik verdantis skystis. Gurkšteliu ir susiraukiu. Klaikiausia arbata, kokią esu gėręs visuose pasauliuose ir per visus savo gyvenimus. Daugiau niekuomet nedarysiu arbatos, nežiūrėdamas, ką dedu į termosą. Bet net ir tai nuostabu.

Pirmiausia medis suteikia gyvybę lapams.

Taip, taip ir yra. Pirmiausia Tau duodama gyvybė, ir, negana to, Tau duodamas laikas su tuo apsiprasti. Negali gyventi, jei nesusitaikai su faktu, kad gyveni. Ir, kaip sako, gyveni ir mokaisi. Taigi, aš mokausi. Ir stengiuosi nepraleisti jokios progos mokytis, nors kartais nuo šito mokymosi koktu. Atrodo, kad kartais sustingstu, pasiekiu tokią vietą, iš kurios lyg ir nevalia pajudėti: netraukia nei pirmyn, nei atgal, o ir kelių į abi puses pro rytinį rūką nematyt, tik tas mažas apskritimas, ant kurio stovi nedrąsiai ir gal net ne savo noru pastatytos kojos, šiltu metų laiku apautos inkariukais.
Jau kurį laiką galiu prisiekti, kad viskas vyksta ir keičiasi, tačiau… nieko nevyksta. Visai kaip su F.Kafkos novelėmis, kartą mokytoja sakė: „perskaitai, viską supranti, bet… nieko nesupranti“. Ir tai, pasirodo, nelabai absurdiška ir nelabai ironiška. Tai tiesiog yra ir tam tikrais gyvenimo etapais tai vyksta.

Vėsu ne tik už lango, bet ir pas Adamą: prie tokios jaukios vėsumos aš nesu pratusi. Mėgstu ir leisti rytus balkonuose, ir naktimis slankioti gatvėmis, ir apskritai visaip kaip naktinėti, o, žinia, mūsų draugų kompanijai nebaisu ir žiemą iškylą lauke pasidaryti… Bet visa tai darau apsimuturiavusi kaip reikiant: su šaliku, pledu, šilta striuke, dvejomis pirštinėmis, kelnėmis, o po jomis-pėdkelnėmis… Žodžiu, niekaip nevengiu iš žmogaus formos ir elgesio patapti kažkokiu vėžliu: kaip ir kai kurie šio pasaulio žmonės/padarai (man vis dar kelia neaiškumų jų atpažinimas ir klasifikavimas), kurie užsidaro savo mažyčiuose moliuskų ar kokosų kiautuose ir lindi tenai, visą, savo manymu, laimę laikydami sau, ir nė patys nepajusdami, kaip kiekvienas iš jų išsprūstantis žodis žudo žmonėse viltį, tikėjimą, pasitikėjimą, elementarias šypsenos užuomazgas, kaip vaisių, tik ką užsimezgusį placentoje ir dar neišsivysčiusį pakankamai, kad galėtų sveikas ir gyvas pabėgti iš erdvės, kurioje dėl vienokių ar kitokių priežasčių nėra labai pageidaujamas. O baisiausia, kad tų priežąsčių žmonės kartkartėmis nežino ir patys! Jie irzlūs, jie pikti, jie vis ryškina kitų ydas, tačiau visa kita lieka už borto. Šeimos nario apkabinimas lieka už borto. Šypsena lieka už borto. Didžiulė miesto siena perskyrusi žmonių dalijimąsi laime, šiluma, džiaugsmu, dienos nuotykiais ir pasakojimais.
Jų kokoso kiauto tvirtumas tampa jiems reikšmingesnis, rimtesnis rūpestis nei jų santykiai su žmogumi, kuris visada greta jų, kuris galbūt juos myli, bet, net jei stengiasi, tiesiog neberanda kaip to parodyti. Ak, aš matau tiek tokių pavyzdžių! Ir visi jie truputį skaudūs. Ir tomis akimirkomis džiaugiuosi, kad nenustoju vilties bendrauti su absoliučia dauguma žmonių, kuriems visa turi būti taip, kaip yra parašyta, ir nė žingsneliu kitaip, ir kompromisai – tai ne santykių taisymas, tai – nusižeminimas! Tokiomis akimirkomis džiaugiuosi, kad į savo kiautą įlendu dažniausiai tada, kai man fiziškai šalta, ir fiziškai į jį ir įlendu. Fizinis skausmas juk dvasiniam irgi nelygus.

Sėdėdama ant nuogos medinės kėdės beveik drebu, rankose baigiu perspausti arbatos puodelį (prisipažinsiu, vis dar nesu tikra, kaip, pagal medžiagą, pavadinti puodelį, kuris ne porcelianinis. Keramikiniu?), žvalgausi, retkarčiais atitraukinėdama ir taip beveik permatomas kambario užuolaidas, ir pajuntu, kad pamažu viskas grįžta į vietas. Nors tos vietos – visiškai naujos. Ir nė ką ne prastesnės nei prieš tai ar dar prieš tai buvusios.
Mano pirštai šalti šaltutėliai, jei tokį delną priglausčiau prie Adamo kaklo – turbūt nudėtų mane. Tačiau jis tik prislenka iš už nugaros ir rankomis draugiškai ir jaukiai apveja pečius.
-Ką nori nuveikti princesė? – klausia tokiu fantastiškai tobulos intonacijos garsu. Nei per garsiai, nei pakuždomis. Leidžia pamažu ateiti nakčiai.
Mudu žaidžiame loginius žaidimus, netgi prisiryžtame sulošti rimtą šachmatų partiją, kurią aš, o dievai, žinoma, pralošiu, tuomet išvarginti nakties (nes žmonių kūnai paprastai naktį įpratę miegoti) jau beveik paryčiais griūname į lovas ir miegame taip, kad artimiausių poros valandų bėgyje, regis, pažadintų tik trečias pasaulinis.
ir visgi, kažkokiu būdu aš pabundu, ir pabundu anksčiau už Adamą. Prisiverčiu atsikelti iš lovos, padaryti arbatos, pasvarstyti, ko Adamas norėtų pusryčiams, nužvelgti pamažu katės pėdutėmis atitipenantį rytą.
Ir tada mane supanti blyškiausia iš blyškiausių ryto šviesų toli, už didingais medžiais apsėto kalno, pasilenkė prie mano ausies ir tyliau negu tyliai, veik negirdimai ausims, bet girdimai mano krūtinei ištarė: rūkas matomas rytą. Juk naktį tamsu, naktį išties tamsu, jei gerai nesidairai ir nesi vairuotojas, išties neverta ieškoti rūko. Tačiau paryčiais, kai saulė jau užkopia kopetėlėmis iš savo dviaukštės vaikiškos lovos, Tu gali pamatyti rūką. Jis būna tirštas, ir, taip, jame klaidu, bet tai dėl ryto išvis gali pamatyti rūką. Ir rytas reiškia, kad ateina diena, su savo sočiais pietumis ir nuostabiausiu gyvenimu, kokį gali padovanoti kiekvienai būtybei, kiekvienai – tik jos pačios gyvenimą.

Viešėdama pas Adamą aš pamažu paleidau tai, kas buvo įsikirtę ar užstrigę manyje, ir leidausi po truputį gydoma romantiškai nostalgiškos nakties. Ir tai, ką aš supratau, ką kartkartėmis gyvenime suprantu vis iš naujo ir vis kitaip, privertė mane pabusti. Juk mano gyvenimas – nuostabus! Tie žmonės, ta šeima, tos naktys ir tie rytai, visi tie įvykiai, Prancūzijos ir nePrancūzijos, namų ir kiemų, miškų ir laukų, tekančios upės garsas. Ak, kaip nuostabu yra klausyti upės vidury nakties! Jos nereikia matyti, tada duodi širdžiai vietą vietoj savo akių. Tu klausai. Tu neperši jai savo nuomonių, nesakai, kad ji graži arba ji negraži (o juk tai nieko nekeičia upėje!), kokia ji bebūtų, ji vis tiek teka, ir ji vis tiek nuostabi kiekvienu akmenėliu, kurį nugludino, kiekviena šiukšle ir laiveliu, šakele, kurią plukdo paviršiuje, kiekvienu kriokliu, delta ir užtvanka. Kaip ir žmogus. Tu neprivalai būti gražus, neprivalai būti pavyzdingas, viskas, ką Tu privalai – tai nugyventi nuostabų gyvenimą. Ir tai nepriklauso nuo to, kas pasitaiko Tavo gyvenime. Nuostabus gyvenimas nėra materialiai ir moraliai pripildytas žmogaus gyvenimas. Kiekvienas gyvenimas – tai to žmogaus nuotykis ir jis per jį eina. Ar Tavo gyvenimas yra nuostabus, tai priklausys nuo Tavo paties jausmo ir valios, kad ir kas jame benutiktų. Jei gali rinktis – rinkis, jei negali-pakęsk, priimk, susitaikyk, ir tekėk, tekėk toliau! Juk toks nuostabus Tavo gyvenimo garsas…

O tada lapai kantriai pražiemojusiems medžiams suteikia gyvastį savo šildančiu apdaru.

Šįryt pasąmonė man iškrėtė vieną iš nuostabiausių dalykų.
Kaip žinia, man šiandien tik į ketvirtą pamoką, kuri prasideda po vienuolikos.

Turiu tokį liguistai keistą bruožą nesugebėt iš vakaro išsiplaut galvos. Vis užsinoriu miego, ką čia dabar plausi tą galvą prieš pat miego, pabusiu po to kaip žiežula… Tai dažniausiai pasakau sau, kad ryte atsikelsiu anksčiau ir išsiplausiu. Bet rytas yra toks dalykas, kurį pabdus yra sunkoka pripažinti, bent man kartais. Tai užsistačiau žadintuvą aštuntai, pabudau aštuntą ir… Na kaip čia dabar keltis. juk spėsiu ir vėliau atsikėlusi. Žodžiu, užsistačiau žadintuvą devintai, ir, nors dalį laiko nemiegojau, laikas slinko nežmoniškai lėtai. Ir tai buvo nuostabu!

Paguli, pasivartai, pasnaudi, ir matai, kad dar praėjo tik kelios minutės ir iki devintos toli. Na o po to, gal pusę devynių, aš rimtai užmigau.

ir sapnavau nuostabų sapną. Vaikščiojau tai po mieliausias šiaulių vietas, tai po visokius skautų išmindžiotus parkelius, šalia gražių gėlynų, su daug mielų žmonių, su kuriais realybėje beveik nebesubendrauju, ir buvo tiek mielų žmonių ir mielų šypsenų… Žodžiu, tas sapnas vystėsi, viskas vis šviesėjo ir nuostabėjo.
Ir kai Šiaulių bulvaru ėjau su viena numylėta drauge susikibusios už rankų ir šiltai šiltai apsikabinusios, su didžiule šiluma ir gėriu baigėsi sapnas. Aš pabudau ir už minutės suskambėjo žadintuvas. 9:00.  Na ir kaip čia  nesikelsi po tokio sapno, negi dar gulėsi po to, kai Tavo pasamonė, idant atsikeltum, padovanojo Tau nuostabų rytą?

Pamenu, kai buvau mažytė ir mokiausi  skaityti laiką  ir kai mane testavo  ir rodė laikrodį, kuriame buvo kažkas, susijusio su dešimta valanda, aš taip nei iš šio nei iš to sakau “be dešimt dešimt”. Ir pataikiau! Pamenu, kaip mane gyrė.