Filmų peržiūros #5 - ReAnimated.lt
Asmeninės nuomonės, įspūdžių ir apžvalgų tinklaraštis
7773
post-template-default,single,single-post,postid-7773,single-format-standard,ajax_fade,page_not_loaded,boxed,,qode-title-hidden,qode-theme-ver-4.5,wpb-js-composer js-comp-ver-4.12.1,vc_responsive

Filmų peržiūros #5

scarface-original 2

Buvau kaip ir nuplanavęs, kad filmų apžvalgos bus mėnesinės, na bet kai pats sau išsikeli kažkokius terminus, per kuriuos reikia ką nors atlikti – iš to nieko gero nelauk. Niekada nemėgau suvaržymų, nes tarsi savaime atsiranda motyvacijos stygius. O ir  paskutinius pora mėnesių filmų išvis nežiūriu. Tačiau dar iš kiek anksčiau turiu prikaupęs nemažą krūvelę, kino juostų, kurias noriu aptarti su jumis. Taigi, vėl išskirstau į kelias dalis, kad nebūtų per daug, na ir pirmyn į trasą!

 

Human Traffic (1999) – IMDB: 6.7

danny_dyer_human_traffic_001

The weekend has landed. All that exists now is clubs, drugs, pubs and parties. I’ve got 48 hours off from the world, man. I’m gonna blow steam out my head like a screaming kettle, I’m gonna talk cod shit to strangers all night, I’m gonna lose the plot on the dancefloor.

Siužetas: penki draugai ruošiasi atsigriebti už praprastą savaitgalį muzikos, meilės, bei klubinės kultūros apsuptyje. Viskas :D

Human Trafic, tai filmas, kuris ko gero labai lengvai nuviltų daugumą kino kritikų, dėl savo trumpų, gan lėkštų, weed-style dialogų, siužeto nebuvimą, bei neoriginalų kameros darbą, kuris pasiskolintas iš filmo Trainspotting, kuris savo tematika iš esmės yra labai panašus.

Tačiau tai ką daro režisierius Justin Kerrigan šiame filme – šiektiek komiškas 90-tųjų jaunimo pramogų ir laisvalaikio atvaizdavimas. Ir ištikrųjų, filmas gali patikti nebent jei esat to dalimi ir toks raver’iškas, palaidūniškas gyvenimo būdas jums nėra svetimas. Filmas klubiniam jaunimui, apie tokius pačius, kaip ir jie.

Žymioji filmo scena:

 

 

Do the Right Thing (1989) – IMDB: 7.9

dtrt

The fuck is wrong with you? This ain’t about money. I could give a fuck about money. You see this fucking place? I built this fucking place with my bare fucking hands. Every light socket, every piece of tile – me, with these fucking hands.

Bruklino rajone verda margaspalvis įvairių kultūrų gyvenimas. Rajono įžymybė picerijos savininkas Salas didžiuojasi, kad visi rajono vaikai užauga mėgaudamiesi jo picomis. Priešais piceriją įsikūrusi korėjiečių parduotuvė. Juodaodžiai, kurių šiame rajone dauguma, tyčiojasi iš parduotuvėlės savininkų, kartais per dantį patraukdami ir Salą. Tačiau karščiausią vasaros dieną atmosfera įkaista tiek, kad paveikia visus, o finale – įvyksta susikaupusios neapykantos ir nepasitikėjimo sprogimas.

Turėjau užsibrėžęs tikslą bent kiek labiau susipažinti su hip-hop golden age laikotarpio kinematografija ir štai iškarto iškyla Spike Lee pavardė. Filmas, kuriame jis pats ir vaidina, perteikia 80-tųjų pabaigos geto kasdienybę su visomis aktualiausiomis Amerikos problemomis, kaip rasizmas ir nepasitikėjimas vienas kitu.

Mūsuose šią problemą suprasti kiek sunkiau, nes nors ir tautiečiai labai kreivai žiūri į juodaodžius šmirinėjančius Vilniaus gatvėmis, tačiau su tokiu reiškiniu, kaip neįleidimą į viešo naudojimo patalpas, neaptarnavimą parduotuvėse ar pan susidurti netenka. Tačiau galima tik įsivaizduoti, kaip reikėjo gyventi nuolatinėje įtampoje Amerikoje, kur kiekvieną dieną tenka susidurti su patyčiomis ir kandžiomis replikomis iš kitos rasės žmonių. Filmas susižiūrėjo daugiausiai tik kaip pažintiniais, edukaciniais tikslais, nes iš esmės buvo gan nuobodokas, prailgo bežiūrint ir mano manymu jame smarkiai pristigo veiksmo. Suprantu, kad tie ilgi pokalbiai filme perteikia tuometines vertybes, požiūrį, aktualijas, tačiau aš tikriausiai esu išlepintas šiuolaikinių rasistinių filmų, kuriuose pasitaiko daugiau veiksmo, o atomazga visada staigi ir aiški.

 

 

Beavis and Butt-Head Do America (1996) – IMDB: 6.6

beavis

-Whoa. I think just figured something out, Beavis.
-What?
-This sucks.

Byvi ir Tešlagalvį kažkas apvogė! O pavogė didžiausią jų turtą – teliką. Taigi, jie leidžiasi į televizoriaus paieškas ir visai netyčia pradeda keliauti po Ameriką. Jiems nuolat pasiseka atsidurti ten, kur visai nenorėjo ir būti tuo, kuo visai nė neketino.

Žinot, kad Byvis ir Tešlagalvis sugrįžo į MTV eterį? Žiūrėjau pirmąsias serijas ir jos ištikrųjų buvo labai juokingos, beigi kaip keista matyti šiuos du klipų asus komentuojančius naujausius muzikinius klipus. Taigi ta proga, nusprendžiau pažiūrėti dar 96’aisiais išleistą filmą.

Filmas patiks tikriesiems Byvio ir Tešlagalvio fanams, kurie manau ir taip jau yra matę šį filmą. Iš esmės pats filmas nelabai kuom ir skiriasi nuo televizijos šou. Daug pošlų bajeriukų, idiotiškų situacijų, beigi išties neblogos muzikos (kaip kad White Zombie, AC/DC, Ozzy ir pan.)

 

 

Woodstock (1970) – IMDB: 7.9

2527746_f520

This is the largest group of people ever assembled in one place, and I think you people have proven something to the world: that a half a million kids can get together and have three days of fun and music and have nothing *but* fun and music, and I God bless you for it!

Trijų valandų kelionė į patį įsimintiniausią visų laikų festivalį vykusį 1969-aisiais. Tai dokumentinis filmas apie tai, kad į festivalį plūstelėjo gerokai per daug žmonių ir organizatoriams tiesiog trūko maisto, vandens, medicininių atsargų, teko kovoti su milžiniškomis spūstimis, dingstančiu garsu vidurį pasirodymo, bei po lietaus nusidriekusiais tešlynais.

Tačiau šiame festivalyje nebuvo jokių riaušių, žiaurumo, keiksmų, smurto. Tiesiog didelės minios žmonių priimančių tave tokį koks esi, bei padedančių vieni kitiems. Filmo grožis visą tai įamžino į oskarą laimėjusią juostą, kurioje matome tą magišką nusiteikimą, ore tvyravusią nuotaiką, taipogi interviu iš absoliučiai skirtingų žmonių, bei galiausiai pačius atlikėjų pasirodymus. Ilgas filmas, tačiau padedantis bent dalele pajausti kas ten vyko ir kodėl tai laikoma hipių judėjimo apogėjumi.

 

 

Taking Woodstock (2009) – IMDB: 6.7

taking-woodstock-3

I walked here from Minsk, in Russia; a thousand miles across Siberia with nothing but cold potatoes in my pockets.

Iškart po dokumentinės juostos užsimaniau pažiūrėti ganėtinai šviežią jau meninę juostą apie tai, kaip berniokas grįžtą į savo gimtinę, kad padėtų savo senstelėjusiems tėvams šeimos versle – kambarių nuomoje. Tačiau prislėgtas banko įsipareigojimų, bei terminų, ryžtasi priimti jaunimą, kuris organizavo iš pirmos pažiūros ne itin didelį festivalį…

Taigi, skirtingai nuo dokumentikos, kurioje užfiksuotas tikrasis festivalio jausmas, žmonių masė, lietus, purvas, šurmulys, bei muzika, šiame filme viskas pateikiama iš personalinės pusės. Pasakojama apie tai, kaip festivalis paveikė vieną jaunuolį, bei netolimame miestelyje gyvenančius čionykščius. Ir nors filme galima išvysti atvaizduotą tiek pačią invaziją, tiek rengimosi festivaliui užkulisius, tačiau pati scena taip kadrų ir negauna. Pagrindinis veikėjas iki scenos taip ir nenukeliauja, tačiau jo gyvenimas vis vien pasikeičia kardinaliai.

Filmas suveikia, kaip romantizuotas nuotykis, kuris parodo, kad Woodstock vyko visai ne scenoje. Jis vyko visoje toje purvo, autobusiukų, bei palapinių jūroje. 3 Days of Peace, Love & Music.

.

 

 

TrollHunter (2010) – IMDB: 7.1

troll_hunter

Grupė entuziastų išsiruošia į atokias Norvegijos vietoves ieškoti įrodymų, jog troliai egzistuoja. Kelionė, iš pradžių atrodanti kaip uraganų gaudynės, palengva įgauna pagreitį, kai ieškotojai sutinka vis kitokių rūšių ir dydžių trolius, kurie atlieka tai, ką jie sugeba geriausiai – kelti sumaištį ir gąsdinti žmones…

Šimtaprocentinis norvegiškas filmas su tos šalies mitologija, nufilmuotas pasitelkiant mocumentary filmavimo stilių. Žinoma tai iškarto duoda natūralią vaidybą ir visą šią mažai tikėtiną situaciją paverčia labiau natūralesne ir tikroviška. Tačiau, kad ir kaip stengtųsi, realistiškumo norvegai taip ir nepasiekia – lyg ir nėra ką prikišti, viskas padaryta kokybiškai, bet istorijos tikrumu nepatiki nė sekundei. Užtat kuo patiki, tai tuo, kad jei trolių medžiotojo darbas egzistuotų – jis būtų visiškai suknistas. Tuom verčia patikėti vienišas atskalūnas, dirbantis juodžiausią darbą už skatikus, bei keiksnojantis savo valdžią už tai.

Atskiros scenos (pvz. ant tilto ar važinėjimu tarp trolio kojų) žavėjo, kaip ir šalta, stebuklinga veiksmo aplinka. Patys norvegai labai didžiuojasi šiuo filmu, nes jis jiems labai artimas. Vaikai vis dar auginami sekant šias pasakas, o jų perkėlimas į ekraną atliktas kokybiškai ir sugeba sudominti ne vien šalies auditoriją.

 

 

Kung Fu Panda 2 (2011) – IMDB: 7.5

PxHUeOip

I never expected to die like this. I thought I’d meet a nice girl, settle down, and then she’d eat my head.

Praeityje tingus ir nerangus, o dabar tikras kung- fu didmeistris Po, gyvena ramų ir laimingą gyvenimą Taikos Slėnyje. Netikėtai Po ir jo draugų gyvenimą persmelkia naujiena – jie sužino apie niekšingo vagies kėslus užkariauti šalį, panaudojus slaptąjį ginklą.

Pixar kompanijos sukurta animacinių filmų niša puikiai įsitaisė kino teatruose, kur kas kelis mėnesius galime žiūrėti vis naują kupiną nuotykių šeimyninį filmą. Iš esmės tas ir yra, kad jie pasidarė galbūt per daug standartiški ir paprastam žiūrovui, ne šeimai – ne tokie patrauklūs. Kitą vertus, norint paprastai, nesukant galvos atsipalaiduoti, bei gerai praleisti laiką, kartas nuo karto pakvatojant iš smagių momentų – tokie filmai sueina kuo puikiausiai ir pasiglemžia didžiąją dalį komedijos mėgėjų.

Galėčiau kabinėtis prie scenarijaus, kad vietomis man jis darėsi nuobodokas ir pirma dalis buvo kiek originalesnė, tačiau paprasčiausiai to nedarysiu, nes kaip ir pirmajame filme – Kung Fu panda savyje neša gausybe sarkazmo, kurį aš tikrai  mėgstu. Skirtingai nuo pirmosios dalies, buvo primaišyta ir kiek tamsesnių istorijos spalvų, įveliant kiek daugiau dramatizmo.

Kaip bebūtų, tai vis vien yra draugų kompanijos arba šeimos filmas tad taip ir turi būti žiūrimas – draugų ar šeimos kompanijoje lengvą savaitgalio vakarą.

 

 

Blood Diamond (2006) – IMDB: 8.0

soundtrack-blood-diamond-133563

Sometimes I wonder… will God ever forgive us for what we’ve done to each other? Then I look around and I realize… God left this place a long time ago.

Trumpai ir aiškiai: Pilietinio karo Siera Leonėje metu jaunas kontrabandininkas leidžiasi į didelių deimantų medžiojimo kelionę. Šalyje, kurioje akmenukas vertas daugiau, nei žmogaus gyvybė, kiekvienas turi savo motyvus: kas kovoja dėl išgyvenimo, kas dėl vilties pabėgti iš pragaro, kas už šeimą, o kas už pinigų troškulį. Filmas, kuriame parodoma į ką gali pavirsti ir kokių priemonių imtis žmogus, trokštantis valdžios, pripažinimo, bei turtų.

Prieš 5-erius metus kino teatruose sukęsis filmas, kurį aš visai pražiopsojau ir visiškai jo neprisimenu. Tačiau visada būna įdomu žiūrėti filmus apie tam tikrų regionų problemas. Nors mums visos tos problemos yra neaktualios ir tikrai tolimos, tačiau verčia susimastyti, kad ten kažkur, visa tai yra aktualu ir tikra. Ir tai vyksta kiekvieną dieną.

Itin gražių gamtovaizdžių kupinas filmas, su nuostabiu kameros darbu. Verta pažiūrėti net ir tiems, kurie galbūt nusistatę prie Leonard’ą.

Kas kelis metus pasirodo veiksmo filmas, kuris apjungia ne tik mainstream’inius boom, kraš, bang, bet ir labai opias, bei giliai įsišaknijusias problemas. Blood Diamond galima prisikirti būtent prie tokių.

 

 

I Am Sam (2001) – IMDB: 7.4

I-am-Sam

Maybe I am stupid but I know what love is!

Istorija apie protinę negalią turintį žmogų, kuris nori gyventi ir mylėti. Jo žmona pagimdžiusi jam dukrą pabėgo ir mergaitę paliko auginti jam vienam. Semo norai yra patys geriausi ir jis be galo myli savo dukrą Liusi, tačiau, augant Liusei,  jis susiduria su vis daugiau problemų: 7-erių metų mergaitė darosi protingesnė už savo tėvą, ir to skirtumo negali kompensuoti begalinė meilė… Bent jau taip atrodo socialiniams darbuotojams, kurie per 8-tąjį gimtadienį atima mergaitę iš Semo. Tačiau jis neketina pasiduoti ir ieško advokato, kuris sutiktų imtis bylos, nors jai iškart prognozuojamas pralaimėjimas.

Nepaprastas filmas, parodantis tai, kaip dažnai mes neįvertinam to ką turim. Nebūtina būti Niutonu, kad galėtum būti laimingas ir naudingas pasauliui… Gal kartais per savo proto diktatūrą mes nematome patys savo tikrosios esmės?

Be už širdies griebiančio siužeto, filme tikrai reikia pagirti aktorių darbą. Puikiai vaidina visi – nuo mažosios Liusi ar gražiosios Michelle Pfeiffer, kuri kaip visada principinga, pasiturinti, bei protinga iki to paties Sean Penn, kuris suvaidina taip įtikinamai, kad užsimiršti jog ištikro tai tik aktorius ir įtiki jo atsilikimu…

 

 

Goodbye Lenin! (2003) – IMDB: 7.8

goodbyelenin

It’s my best production ever. A pity your Mom will be the only audience…

1989 metų ruduo, Rytų Vokietija su visa savo ideologija sėkmingai byra, griūva Berlyno siena, bet Kristiana Kerner to nemato. Prieš visus tuos istorinius įvykius moterį ištiko širdies priepuolis, paskui koma, todėl kapitalizmo triumfą ji paprasčiausiai pramiegojo. Ir kitą vasarą, kai ji atmerkė akis, aplink jau buvo kitoks pasaulis. Rytų Berlynas virto kitu miestu, dukra dirba naujame tviskančiame “greito maisto” restorane, o sūnus Aleksas nebetaiso senų rusiškų televizorių. Mylintis sūnus negali leisti, kad ką tik atsipeikėjusią, bei vis dar labai trapią motiną nuo pamatytų permainų vėl ištiktų širdies smūgis. Jis tyli apie Berlyno sienos likimą ir ketina padaryti viską, kad motina tikėtų, jog VDR vis dar egzistuoja.

Neabejoju, kad esat matę šį filmą. Aš taipogi jau esu matęs dar tada, kai žiūrėdavau TV, tačiau prisiminiau šio filmo mielumą, bei originalią idėją ir nusprendžiau pažiūrėti dar kartelį. Jau kitomis akimis. Na ir dar kartelį likau nenusivylęs ir savo nuomonės nepakeičiau.

Tai tikrai nėra tas filmas, kuriame rasite daug veiksmo, gražių vietų, žinomų aktorių ar pan. Viskas labai paprasta, gyvenimiška, o ta socialistinė atmosfera mum, lietuviam, tikrai labai pažįstama ir dar dabar gyvenam jos pėdsakuose. Filmas taikliai vaizduoja komunistinį propagandos pasaulį ir solidžiai pašiepia taip vadinamąjį “socialistinį rojų”.

Vienas iš man labiausiai patinkančių vokiškų filmų.

 

 

No Strings Attached (2011) – IMDB: 6.2

no_strings_attached_

Ten years from now you’re gonna be having sex with your wife. And it’s gonna be in the missionary position. And one of you is going to be asleep.

Šiais metais pasirodė net du filmai, kramsnojantys vieną ir tą pačią tiesą, kurios jei dar neišmokote, tai dar būtinai išmoksite – vyras ir moteris tiesiog negali būti TIK draugai. Anksčiau ar vėliau vienam iš jų ta draugystė ima darytis daug brangesnė…

Nors nesu didis romantinių komedijų gebėjęs, tačiau šį kartą užskaitau. Tam yra kelios pagrindinės priežastys. Pirmiausia, filmas ištikro stebėtinai juokingas ir yra viena kita nužudžiusi vieta, kurias prisimenu jau praėjus kokiam pusmečiui nuo filmo peržiūros (pvz morkos ar menstruacijų kompaktas ^_^).
Kita priežastis – jau keli metai su merginomis bendrauju būtent Friends With Benefits principu, tad visa ši situacija yra labai artima ir pažįstama. Filmas paliečia gyvenimo, kurį gyvenu, detales. Dėlto žinoma ir pelnė mano simpatijas :j

Taip, filmo pabaiga yra akivaizdi, kai kurių šalutinių aktorių vaidyba buvo niekam tikusi, tačiau Natalie Portman ir Ashton’as Kutcher’is yra labai gražūs, puikiai tinkantys pagrindiniams vaidmenims, bei labai gerai žiūrisi vienas šalia kito. Tiesiog juostoje atsispindi, kad filmavimo aikštelėje dirbti kartu jiems tikrai patiko ir buvo smagu. Na ir tiesą sakant, mano nuomone ši porelė perspjauna Justin’ą Timberlake’ą, bei Mila Kunis kitame šių metų filme Friends With Benefits, kuris pasakoja identišką istoriją.

 

 

 

Scarface (1983) – IMDB: 8.2

Scarface-03

What you lookin’ at? You all a bunch of fuckin’ assholes. You know why? You don’t have the guts to be what you wanna be? You need people like me so you can point your fuckin’ fingers and say, "That’s the bad guy." So… what that make you? Good? You’re not good. You just know how to hide, how to lie. Me, I don’t have that problem. Me, I always tell the truth. Even when I lie. So say good night to the bad guy!

Aštuoniasdešimtųjų gegužę Fidelis Kastro leido 100 000 kubiečių emigruoti pas gimines JAV. Kartu su jais išleido 25 000 nusikaltėlių… Tonis Montana dabar tetroško vieno – pinigų. Per narkotikus, gaujų susišaudymus ir pasiutėliškus vakarėlius veikiai pasiekė šlovės viršūnę ir apsidairęs pamatė, kad visgi pasaulis jam nepriklauso.

Dar vienas klasika tapęs mafios filmas su kiek kitokiais personažų portretais. Jei žymusis Krikštatėvis vaizdavo pagarbą, džentelmeniškumą, ryšius, bei tradicijas, tai Scarface atveju į kriminalio pasaulio aukštumas išsiveržia visiškas lopėza kaimietis, kuris apsidabinęs arogancija, bei netaktiškumu siekia vien tik pinigų, moterų ir valdžios. Taip jis įsivaizdavo Amerikietiškąją svajonę. Keista, kai žiūri filmą, kuriame pagrindinis herojus labai primena konkretų žmogų, kurį pažįsti…

Nors pats veikėjas šiame filme man tikrai nepatiko, nes tokių labai nemėgstu, tačiau pripažinsiu, kad Al Pacino puikiai atliko savo darbą. Žiūrėdamas filmą puikiai įtiki tokio veikėjaus charakteriu ir imi jį laikyti tikra padugne, o tai tik rodo kaip kokybiškai buvo atliktas vaidmuo.

O ką jau kalbėti apie aplinką. 80-tųjų vakarų pakrantė. Vice city stiliaus paplūdimių miestas su naktiniais vakarėliais, narkotikais, kokteiliais, ryškiomis spalvomis, bei tų laikų pop muzika… Dedu dideli riebų pliusą. Tikrai ne be reikalo klasika tapęs mafiozų filmas.

 

 

TRON: Legacy (2010) – IMDB: 7.0

tron_legacy01

The thing about perfection is that it’s unknowable. It’s impossible, but it’s also right in front of us all the time. You wouldn’t know that because I didn’t when I created you.

27-erių metų maištingasis Semas Flinas savo charakterį paveldėjo iš tėvo, kuris jau daugiau nei 20 metų yra dingęs. Tėvo dingimo paslaptis neduoda vaikinui ramybės.
Keviną Fliną pasaulis žinojo kaip išradingiausią ir sėkmingiausią vaizdo žaidimų kūrėją. Išradingumo Kevinas neprarado – po daugybės metų jis vis dar sugeba pasiųsti signalą sūnui iš virtualios erdvės, kurioje yra įkalintas. Nutrūktgalviškumu garsėjantis vaikinas nedvejodamas leidžiasi įtraukiamas į pavojų kupiną virtualią realybę, kad išgelbėtų tėvą.
Tėvas ir sūnus kartu su paslaptinga bebaime kovotoja pradeda mirtiną kelionę pasaulyje, sukurtame Kevino Flino. Pasaulyje, kuris nuo sukūrimo pasipildė įvairiausiais naujais mechanizmais, mašinomis, ginklais ir nuožmiais kovotojais.

Taip, sutinku, kad scenarijaus aprašymas atrodo tikrai labai absurdiškas. Tačiau… Turiu lakią fantaziją ir nuo mažumės tikrai labai mėgstu mokslinę fantastiką. Technologijos, išsprendžiančios daug šiuolaikinių mūsų problemų, su savimi visada neša kitas, naujas problemas, su kurių pasekmėmis ir turi gyventi fantastinių istorijų veikėjai. Tai kas kažkada atrodė tik fantazija – povandeniniai laivai, skydžiai į kosmosą ar galų gale mobilieji telefonai – dabar yra realybė. Taip vieną dieną, tai kas mum dabar atrodo, kaip fantazija – galbūt taip pat pataps realybe.

Taigi ir tokiam fantastui geek’ui, kaip aš Tron’as yra tikrų tikriausias praėjusių metų skanėstas.

Visų pirma, tai didelė pagarba žmonėms, kurie prisiminė tokį klasikinį filmą ir nusprendė dar labiau praplėsti jo ideologiją. Tokių senienų imamasi tikrai ne kasdien, o ir tai pateikti pakankamai kokybiškai – atrodė, kaip per daug sunki užduotis. Filmas paima šakninius pirmojo filmo ingredientus, bei atnaujina juos, šiuolaikinei auditorijai, neprarandant to paties skonio ir minties. Tokie tęsiniai ir turi būti – gerbiantys savo šaknis ir tęsiantis jos mitologiją, taip nė kiek nenuviliant stiprios fan’ų bendruomenės.

O fantastui paganyti akis tikrai atsiras į kur: kaip programos per daug metų evoliucionavo ir išsivystę į atskirą, unikalią visuomenę su savomis taisyklėmis, kaip tos pačios programos disintegruojasi, motociklų lenktynių, bei kovos vaizdų kadrai yra ne tik, kad įspūdingi, bet parodo, kaip reikia išnaudoti tikrąsias 3D galimybes.

Filmo cinematika tokia gera, kad nesinori nė sekundei nukreipti žvilgsnio kažkur į šoną, kad tik nepraleisti kokių vertingų kadrų. O filmo gerumas labai priklauso nuo to, su kokiais lūkesčiais jis pradedamas žiūrėti. Aš, kaip ir transformerių atveju, ėjau tiesiog pasižiūrėti gražios kompiuterinės grafikos, kad pamatyti ką šiuolaikiniai kompiuteriai gali padaryti, tačiau buvau nustebintas, radęs šį bei tą ir be gražių vaizdų. Manau su tokiu nusiteikimu reikėtų žiūrėti ir jums, jei dar nematėte. Scenarijus tikrai šiame filme ne arkliukas, tačiau ryškų pėdsaką filmų istorijoje filmas neabejotinai paliko. Žiūrėkite į jį, kaip į originalią meninę išraišką, kuri pasižymi savo stiliumi, seksualumu, bei garso takeliu.

Komentarų nėra

Komentuoti