Filmas, kurį žiūrėjau: The Skin I Live In (2011) - ReAnimated.lt
Asmeninės nuomonės, įspūdžių ir apžvalgų tinklaraštis
8184
post-template-default,single,single-post,postid-8184,single-format-standard,ajax_fade,page_not_loaded,boxed,,qode-title-hidden,qode-child-theme-ver-1.0.0,qode-theme-ver-8.0,wpb-js-composer js-comp-ver-4.12.1,vc_responsive

03 Geg Filmas, kurį žiūrėjau: The Skin I Live In (2011)

Taip jau nutiko, kad netyčia praradau juodraštį, kuriame buvau pasirašęs komentarus apie filmus, kuriuos peržiūrėjau nuo pat žiemos. Ir nepykit, bet nebeturiu valios, juos rašyti iš naujo. Tad nusprendžiau, kad nebedarysiu tokio kaupimo ir apie filmus pasakosiu po vieną atskirai. Nebent kokį laisvą vakarą imčiau juos gliaudyti vieną po kito. Taigi, šiandien mano akiratyje ispaniška taurė vyno, pavadinimu „Oda, kurioje gyvenu“ (The Skin I Live In).

Faktai apie filmą:

Tai pirma dviejų talentingų žmonių – Almodovar’o, bei Banderas juosta po 21-metų pertraukos (jei kas dar atsimena, tai pirmoji buvo 1986-tųjų Matadoras.)

Filmas pastatytas pagal ispanų rašytojo Thierry Jonquet’s novelę Mygale (ang. Tarantula). 

2011-tųjų Kanuose filmas pelnė, geriausio filmo ne anglų kalba apdovanojimą.

Režisierius P. Almodovaras tikina, jog tai buvusi pati sudėtingiausia istorija, kurios ekranizacijos jis ėmėsi, o patį filmą apibūdina, kaip „siaubo istorija, be riksmų, bei gasdinimo“.

Istorija:

Garsus ir nuostabus plastikos chirurgas, persekiojamas praeities tragedijų, savo namuose įrengtoje operacinėje kuria dirbtinę, bei atsparesnę žmogaus odą. Jo bandymų kiaulytė: paslaptinga ir nepastovi moteris, kuri ir yra raktas, atrakinantis paslaptis slypinčias po šio vyro manija.

Nuomonė:

Almodovaras… Ką gi daugiau bepridursi. Šis šiuolaikinio filmo režisierius ne be reikalo užsitarnavo vieno unikaliausių europos režisierių titulą ir jau ne kartą įrodė, jog visai nebijo lengvai šokiruoti savo žiūrovą. Filmas, kaip ir reikia tikėtis, nešasi daugybę elementų, kurie tiesiog verčia jį vadinti šedevru. Tik šis režisierius galėjo apimti tokią provokuojančią, bei sunkią istoriją, atvirai ir be pagražinimų atskleidžiančią visą šiuolaikinės visuomenės žiaurumą, kupiną nepakantumo ir keršto ir tai sulipdyti taip subtiliai, „ištvirkėliškai“, keistai ir nesužlugdyti juostos.

Filmas tikrai nėra iš lengvųjų ir tikrai ne daugeliui jis lips. Kažkas skundžiasi, kad siužeto eiga yra kiek per lėta, bet manau, kad dėlto skųstis visiškai netikslinga. Būtent lėta pasakojimo maniera ir suteikia subtilumo, o greitas pasakojimo tempas būtų tiesiog neįtikinęs žiūrovo.

Be abejo, patiko ir tai, kad tokiame kriminaliniame, slogiame filme apstu gilesnių minčių, svarstymų. Keršto ribos, humaniškumas, lytiškumas. Filmas stiprus, vadovėliškai psichologinis, turinti tiek dramos/melodramos, tiek ir trilerio elementų ir šia prasme jį skanu gliaudyti.

Filmas turi ir to ypatingo ispaniško temperamento, o aktorius A. Banderas – kaip senas vynas: su kiekvienais metais vis brandesnis ir geresnis. Šiame filme jo vaidmuo itin tamsus ir žiaurus.

Išvada:

Originali, ne vieną nustebinsianti, bei nenuspėjama įdėja. Kaip ir reikėtų tikėtis – puiki režisūra, bei nepriekaištingai taiklus kameros darbas. Na ir galiausiai vaidyba, prie kurios tiesiog negalima prisikabinti. Taigi: vienas įsimintiniausių, bei labiausiai provokuojančių 2011 metų filmų.

Traileris:

Komentarų nėra

Komentuoti