Filmas, kurį žiūrėjau: 4.3.2.1 - ReAnimated.lt
Asmeninės nuomonės, įspūdžių ir apžvalgų tinklaraštis
5745
post-template-default,single,single-post,postid-5745,single-format-standard,ajax_fade,page_not_loaded,boxed,,qode-title-hidden,qode-theme-ver-4.5,wpb-js-composer js-comp-ver-4.12.1,vc_responsive

Filmas, kurį žiūrėjau: 4.3.2.1

3jeBQgadrAVd_ecJnzzP6Jmw0v4

Tie, kas mane skaito dar nuo 2009-tųjų, galbūt prisimena apie mano aprašytą nuostabų britų kino šedevrą, pavadinimu Kidulthood (tamsus ir purvinas filmas apie britų paauglius). Taigi, šio filmo režisierius, bei aktorius (Noel Clarke) suklijavo dar vieną ne ką prastesnį darbą, pavadinimu 4.3.2.1.

Siužetas:

Keturių draugių individualios nuotykių istorijos susipinančios į vieną bendrą deimantų vagystės istoriją.

 

Prisipažinsiu – britiškų filmų žiūriu iš ties nedaug, nes jie dažniausiai pasižymi kiek slogia nuotaika ir tas slogumas paveikia. Kaip ten bebūtų, tačiau tie filmai, kuriuos visgi prisiruošiu peržiūrėti būna gerokai geresni už holivudišką popcorną. Taip ir šio filmo atveju: laukiau, sulaukiau, pažiūrėjau ir kaip skrajutėje ir parašyta – manau, kad tai geriausias britų filmas šiais metais.

Dauguma iš jūsų tikrai matėte mūsų lietuviško kino žvaigždutę Zero 2. Abu šie filmai turi panašumo savo stilistikoje – rodoma vieno žmogaus istorija nuo pradžios iki pabaigos, tada peršokama prie kito žmogaus nuotykių ir t.t. Po truputis bendra istorija, kaip puzlė susidėlioja iš mažų nuotrupų ir pamatome galutinį siužetą. Tokia maniera nėra naujiena kino pramonėje, bet svarbu, kaip visa tai atlikta. Ir turiu pasakyti, kad šiame filme toks modelis suveikė. Kuo toliau žiūri, tuo labiau įsigilini į kiekvieną herojų atskirai, pamatai jų gerąsias/blogąsias savybes, bei rūpesčius, pamatai kokie skirtingi visgi žmonės.
Visą filmą išlieka įtampa ir ji neatslūgsta iki pat pabaigos, nes tik tada viskas galutinai susidėlioja į vietas ir paaiškėja. Toks nuolatinis nežinojimas kas vyksta ir kas nutiks vėliau yra labai gerai ir padaro filmą labai mažai nuspėjamu.

Šį kartą juostoje man labiausiai sužibėjo ne Alan Decon ir net ne pats režisierius, o Emma Roberts, kuri yra ne tik, kad labai simpatiška mergužėlė, tačiau moka labai gerai vaidinti, na ir šiuo atveju jos personažas buvo artimiausias širdžiai. Vaikiškas nuoširdumas :j

Šį kartą Noel’is padarė mažiau šokiruojantį, mažiau atvirą, tačiau ne ką mažiau gyvenimišką ir įdomų filmą ir tikrai tikrai rekomenduoju jį susirasti ir pažiūrėti. Lietuvos kino teatruose filmas nebus rodomas.

 

Vertinimas:

[rating:8.5/10]

 

Traileris:

5 komentarai

Komentuoti