Sakau nuoširdžiai – man jau įgriso čia būti. Ne, visai ne dėl darbų kiekio, kurį reikia nudirbti kiekvieną dieną. Aišku, negaliu pasakyti, kad džiaugiuosi darydamas tuos darbus, tačiau nesu toks jau tinginys ir juos padarau. Visas įgrisimas slepiasi po psichologiniu spaudimu. Spaudžiamas esu kiekvieną dieną. Vieną išvadinamas šūdu, kitą dieną, kad nieko nesugebu normaliai padaryti, o trečią, kad nesimokau, ar kad neturiu darbo. Dažnai pasitaiko dienų, kad visą šią dozę gaunu vienu sykiu… Kai tekdavo išgyventi tokį spaudimą tik savaitgaliais, tai žinoma susinervindavau, bet tada išvažiuodavau ir viskas atsistatydavo į savo vietas. Taip savaime gavosi, kad namo parvažiuodavau vis rečiau… Bet dabar… Viskas kaupiasi, kaupiasi. Ir kartais sėdi ir pradedi įtikėti, kad visgi tie pasakyti skaudūs dalykai yra motyvuoti. Kad ištikro esu toks šioks ir anoks…

Va tai tiesiog žudo mane kiekvieną dieną. Nematau jokio vasaros džiaugsmo ir aplamai, išmis nematau jokio džiaugsmo. Visas paskutines dienas sėdžiu paniuręs, kad ir stengiuosi to draugams neparodyti… Jei išliečiau visus negerumus ant draugų, tai būčiau toks pat, kaip mano motina. Kodėl, kai tau blogai nuo to turi kentėti aplinkiniai? Juk jie nieko blogo nepadarė… Taip juos gali nebent atstumti.

Džiaugiuosi dėl panelės, kuriai dienos atrodo lekia išties vasariškai ir linksmai. Smagu, kad atsiranda primiršti draugai, kurios iš naujo atrandi ir aplamai smagu, kad yra tokių žmonių, kurie vis susiranda ką įdomaus nuveikus… Pas manęs vienintelė išeitis pabėgti nuo tos sumautos vietos, tai yra Gvidas. Ir tai tik kas tris dienas…

Tiesą sakant pavydžiu draugei jūros, kopų, tokių išvykų, pavydžiu pačios jos, nes begalo jos pasiilgau ir deja kartais pasijuntu lyg pats būčiau visai nepasiilgtas… Žinau, kad tu bandysi užginčyt ir pan. Bet jaučiuos būtent taip. Žiūru, kaip tau smagu ir kaip ir matau, kad kaip ir nebereikalingas aš tau… :)

GD Star Rating
loading...