Creation value? - ReAnimated.lt
Asmeninės nuomonės, įspūdžių ir apžvalgų tinklaraštis
7167
post-template-default,single,single-post,postid-7167,single-format-standard,ajax_fade,page_not_loaded,boxed,,qode-title-hidden,qode-child-theme-ver-1.0.0,qode-theme-ver-8.0,wpb-js-composer js-comp-ver-4.12.1,vc_responsive

30 Bir Creation value?

Writing_by_Jkimbo

Visgi rašydamas blog’ą žmogus, nori jis to ar ne, gan neblogai nupiešia ir savo asmenybę – tiek tikrąją, tiek menamąją.

Puiki mintis, kurią radau šiandieniniame savo Google Reader’yje, kur nesilankiau jau kurį laiką (nes gi nu vasara!), bei kuri tinka atidaryti galvoje besisukančiai temai.

Kartais pagalvoji, kiek daug žmonių neveikia nieko kito, kaip tik egzistuoja. Jie valgo, dirba, miega, džiūsta prie tv, arba, kaip šiais laikais madingiau – prie pc ir daro kitus gyvenimui reikalingus dalykus, tačiau visa tai tarsi su atjungtomis smegenimis. Žmogus valdomas autopilotu, kai tuo tarpu smegenėlės guli kur nors Malijorkoj ir geria Martinį su ledukais. Automatika, kuri padeda kūnui išgyventi.

Netgi mano kukliam pažįstamų žmonių ratelyje yra tokių ir apsidairius galima pastebėti ne vieną. Hey, kur gi džiaugsmai, nusivylimai, nuotykiai, alkūnių numarginimas mėlynėms, bei visoks kitoks jaunatviškos energijos išliejimas ir po jo sekantis nuovargis, kai drimbi į lovą, tačiau esi išsišiepęs ir nesulauki sekančios tokios pat varginančios dienos? Tie žmonės patapę užsisklendę, jiems baisiai nepatinka naujienos, niekas jų nedomina, nieko nenori ir geriausiai jaučiasi, jei atstosi nuo jų ir leisi grįžti į savo kasdienį, monotonišką režimą, ar tai tūnant prie pc ir tai vengiant bet kokio normalaus, socialinės ar bet kokios kitokios įvairovės kupino gyvenimo. “Gosh leiskit man peržiūrėti dar 20 sezonų to ir ano serialo", užuot kalbinę mane”. Tokie žmogiški dalykai, kaip džiaugimasis gyvenimo suteikiama įvairove, noras patirti, bei pamatyti kuo daugiau, savišvieta ir asmeninis tobulėjimas, ar galų gale stengimasis kažką sukurti, palikti po savęs, ar pasidalinti savo patirtimi su kitais jų paprasčiausiai nedomina. Kaip galima sakyti, kad žmogus gyvena, jei jis nejaučia jokio noro į saviraišką? Gi visiem jos reikia: kas šoka, kas piešia, kas rimus rašo, o kas stotelės suoliukus, ar praeivius laužo.
Na žinoma, kūryba kūrybai nelygu ir tikrai neretai galima pasiginčyti dėl išliekamosios vertės (visai kaip ir su modern art), tačiau visada atsiras tiek pritariančiųjų, tiek nusistačiusių priešiškai, o tai jau yra labai gerai, nes ko gero pagrindinis bet kokios kūrybos tikslas ir yra sukelti reakciją, emociją, mintį ar atoveiksmį.

Taigi, apie kūrybą, bei jos vertę pradėjau ne be reikalo.

Aš skorpionas. Galiu gelti. Kartais tai darau tikrai skaudžiai, bet tai nereiškia, kad visada to noriu. Turiu gan kritišką mastymą, kurį išmokau apipinti pozityvizmu. Sunku įvertinti ant kiek natūralus ar dirbtinis jis, tačiau funkciją atlieka pakankamai. Tiesiog kažkada supratau, kad vien su kritika nieko nepasieksi ir skirtingai nei nemaža dalis žmonių: ėmiau ką nors keisti. Tačiau kaip bebūtų, šaknys niekur nedingsta ir ilgiau bendraujantieji pamato, kad kartais atsipalaiduoju, atleidžiu vadžias, bei numoju ranka ant visų tų pozityvumo gijų ir palieku visiškai nuogas su savo kritiškumu. Gerai, kad kritika į kairę ir dešinę dažniausiai nesišlaistau ir pasilieku savo nuomonę sau, bet iš kitos pusės nenorėdamas skaudinti kitų, ko gero nukenčiu pats, dėlto, kad ta kritika vis vien kaupiasi ir ją visgi privaloma išlieti. Kadangi kiti negauna “pasimėgauti” jąją, tai visą smagumą gaunu aš pats ir kartas nuo karto paragauju pačią geriausią savineapykantos dozę, kurią greit moku nutekint, kaip kad įžeminimo laidas nutekina žaibo įkrovą į žemę. Tomis akimirkomis man būna sunku ir būnu irzlus ir piktas ant viso pasaulio. Net iš veido išraiškos galima tai pamatyti. Kur gi nebus, pažiūrėkit į savo išraišką, kai sėdit tualete su užkietėjusiais viduriais. Čia beveik tas pats.

Kartais pasižiūri į savo paties veiklą iš šalies ir viskas atrodo taip useless. Atrodo beviltiška kiek laiko yra skiriama begalinėms naujos muzikos paieškoms. Kiek laiko sueina technologijų pasaulio naujienų skaitymui. O ką jau bekalbėti apie komunikavimą su draugais, pažįstamais, socialiniai tinklai, bei ta vaikiška saviraiška internete. Ir kam visą tai? Kokia iš to nauda?
Bet toks požiūris iš šalies būna tik kartais. Neatsisakau daryti tai ką darau, nes tai man iš tiesų patinka. Taip, galbūt mano gyvenime trūksta vieno kito aspekto, bet overall, aš tikrai patenkintas ir nesiskundžiu. Kiekvienas išsikeltas ir įgyvendintas uždavinys tampa, kaip mažytė pergalė, kurią mėgaujuosi, bei tykiai atšvenčiu su kreiva šypsena, sukikenimu ar rankų patrynimu.

Taipogi nusivylimas visu savo laisvalaikiu apima tada, kai akys užkliūna už kitų žmonių sėkmės. Ar tai būtu afigieno darbo susiradimas, teisių išsilaikymas, sėkmė su be galo žavia mergina, ar galų gale tikrai daug skaitomas interneto tinklaraštis. Žinoma, aš jau toks žmogus, kad visada žiūriu tik į pačius geriausius ir visi kiti tarsi neegzistuoja išvis. Na iš jų gi nėra ko mokytis, jie nėra geriausieji, reiškia patys kažką daro ne taip. O aš nenoriu mokytis, kaip reikia daryti dalykus neteisingai, nes tai ir taip moku daryti pats, savo jėgom. Ir vat būtent tada, sulyginus tokių žmonių pasiekimus su tuom kas esu aš ir kaip švaistau savo laiką tarkim, kad ir su tinklaraščiu, kuriame kartas nuo karto atsiranda koks geek’iškas kompiuterinis workaround’as, filmų apžvalgos, keletas pastebėjimų, pamorolizavimų iš gyvenimo, bei visokie viral interneto klipukai, tai norisi mesti viską į tolimiausią spintos kampą ir užkasti visą tai batų dėžėmis, ar šiukšlių maišais. Paskaitai savo senuosiuos įrašus, tai tikrai dėl kai kurių darosi gėda. Bet aš jų niekur nepradanginu. Kodėl? Todėl, kad tai yra dalis to, kas aš buvau, kaip aš masčiau ir kas man tada buvo aktualu. Tai dalis to kas esu šiandien ir dalis to, kas būsiu rytoj. Taigi tokie įrašai, kaip susinervinimas dėl anksti ryte skraidančios musės yra tarsi aukso vertas dalykas, kuris svarbiausias ne kažkokiai susižavėjusiai paauglei mergaitei iš Žemaitijos, o man pačiam.
Ir vat tada pamatai, kad be manęs paties, atsiranda žmonių, kuriems tai ką rašai yra naudinga, įdomu ir jie seka, laukia, kada parašysiu dar kažką naujo. Vieni žmonės suranda kaip atlikti vieną ar kitą dalykėlį susijusį su kompais, kaip tarkim pastarasis įrašas apie root’inimą, kiti pasitiki filmų skoniu ir pažiūri filmus, apie kuriuos palieku gerus atsiliepimus, o dar kiti bando išskaityti koks žmogus aš esu, kai kalbu nuoširdžiai ir ne techniškai. Ir visa tai ateina jūsų internetinių laiškų, trumpųjų žinučių, ar kitu komunikavimo būdu ir tai yra tas atgalinis ryšys dėl kurio būna velniškai gera. Gal kartais kiek nemalonu, kad tarp tokių žmonių nėra mano draugų, su kuriais bendrauju akis į akį, bet iš kitos pusės: aš jiems ir taip akis išzyziu su tais pačiais dalykais, apie kuriuos rašau, tai žinoma, kad jiems nebeįdomu =j

O tada, kai bent kiek gauni įvertinimo, gali akimirkai sustoti ir užuot žiūrėjus į visus tuos stipriausiuosius, atsisukti atgal ir pažiūrėti kiek už nugaros stovi tokių interneto užkampių, kuriuose išvis niekas neužsuka. Pripažinkit, turit tarp savo pažįstamų bent vieną ar kelis žmonės, kurie turi savo internetinius dienoraščius ir rašo ten dalykėlius, kurie realiai suprantami tik jiems vieniems ar artimiausiems 1-3 draugams, kurie taipogi toli gražu ne kiekvieną straipsnį dar ir paskaito. Ir tada pagalvoji apie tokių skylių beviltiškumą ir egzistavimo beprasmiškumą. Dažniausiai tokie tinklaraščiai dalinasi savo nepavykusios meilės nuospaudomis, savo džiaugsmais, kurių net nesivargina paaiškinti ir normaliam, protaujančiam žmogui, tiesiog neįmanoma išskaityti ką jis norėjo ten parašyti, na arba bando atrasti grožį, tokiuose dalykuose, kur jo nėra, nes paprasčiausiai nebeturi kur daugiau tos laimės ieškoti. Maždaug iš serijos: Wow! It’s a rainbow! What does it mean?
Tokie žmonės mėgsta prasidėti visokių pačių kvailiausių tekstų rašymais, ko ne visų padaromu foto įkėlinėjimais, internet memes platinimais, ar kitais interneto turinio šiukšlinimais. Na taip suprantu, kad kai kuriem žmonėms trūksta draugijos, trūksta bendravimo ir norisi pasijausti įdomiam ir išklausytam, tačiau ar tikrai naiviai tikit, kad parašius dviejų sakinių įrašą, kad va šiandien išsikepei kulšį ir nuostabiai pažiūrėjai filmą, būsi skaitomas ir pasirodysi įdomus? Ir smagiausia, kad jei tokių žmonių pabandysi užklausti “Nu kam?! Kam visa šita nesąmonė reikalinga?”, tai jie kaip susitarę atsakys, kad daro tai dėl draugų.
O tai pala, ne paprasčiau būtų dėti tokius kūrybos benkartus į facebook’o note’sus ir tada vien tik jūsų draugai ir matytų, kaip jūs šiandien jaučiatės ar kaip negalėjot užmigti. Internetas toks jau daiktas, kad jei jau rašai viešai, tai sakyti, kad tai darai tik dėl draugų, yra absurdiška. Jei ištikrųjų rašytum tik draugams, tai tik draugai tuos tekstus ir gautų. O dabar bet koks senis iš Lazdijų ieškodamas vaistukų savo dvesiančiam kačiukui, gali netyčia užlysti į tokį interneto užkampį, kur mėnesinių kamuojama mergina guodžiasi, kad vienintelis padaras, kuriuo pasitiki yra jos katinas.

Žinoma, nepanaikinsim mes tų vaikėzų, iš tų vienkartinių blogo fermų, kurie rašys apie tai, kad kokia nelaimė, kad išaugo spuogas ant kaktos, tačiau bent jau galim susimastyti, kad ar tai ką darom patys, nėra iš dalies panašu. Jei jau vagiamas kitų žmonių dėmesys, tai reikėtų ir pasistengti, kad tiem žmonėms būtų įdomu tą dėmesį skirtį antrą, dešimtą ar penkiasdešimtą kartą. Kaip? Dalinkitės žiniomis, pastebėjimais, patirtimi, dalinkitės nuomone, pastebėkit, apibendrinkit, padarykit išvadas, plėskit jų akiračius, bei žinias. Tiesiog nekurkit internetinio šlamšto. Niekam kasdienybė nėra įdomi, nes kiekvienas turi savo. Pateikit tai, ko kiti žmonės neturi, nežino, nematė.

Džentelmenai atsistoja, damos nusimauna pirštinaites, pasigirsta plojimai. Scenos pabaiga.

1 komentaras
  • Cielo
    Parašyta: 15:12h, rugsėjo 27 Atsakyti

    „na arba bando atrasti grožį, tokiuose dalykuose, kur jo nėra, nes paprasčiausiai nebeturi kur daugiau tos laimės ieškoti.“

    jei Tu įrodysi, kad yra viena grožio sąvoka, būsi teisus.

    Kažkurią dienel dar pagalvojau, kad būtų miela susitikti

    dabar atrodo kitaip. Bet Tu juk žinai, kad keisdami žmonės atsižada dalies tų, kurie juos mėgo, ir randa kitus žmones. tai tiek.

Komentuoti