Košmariškai senai nerašiau savo nuomonės apie žaidimus. Mažai aš juos žaidžiu, retas kuris mane įtraukia taip, kad norėtųsi jo nepaleisti iki pat pabaigos. Na bet kai eteryje pasirodo naujas Blizzard kūrinys – tylėti tiesiog negalima.
Taigi, mielieji, mano akiratyje – jo didenybė Starcraft II: Wings Of Liberty.
Ech, aiškink neaiškinęs žmonėm, o vis vien į protą atvesti neišeina. Manim netikit, tai bent jau žinovo paklausykit:
Higher megapixels does not mean that your camera is better. If I have an EOS SLR camera of 8 megapixels, it is capable of taking far superior photographs than your 12 megapixels point and shoot camera. Why? Because it all depends on the sensor that’s inside the camera and not the megapixel count. If you are a casual photographer who uses a camera just for taking the photographs and viewing/uploading them on a computer, a 4 megapixel is more than enough for you. Megapixels in no way define the quality of photographs. The megapixel count can only determine how big you can print your pictures.
Daugiau kartoti nebežadu…
Pasidalinsiu vienu video, kurį atradau pas kolegą Arijų. Tai video pasakojantis apie kinetinių bangų skulptūrų gamintoją. Žmogelis fantazijos turi su kaupu… Awesome ^^
Anądien eilinį kartą chillinant ant suoliuko su draugais iškilo nedidelis nuomonių skirtumas apie mokėjimą už skaitmeninį turinį. Mano pašnekovas, kaip ir gana įprasta mūsuose, teigė, kad niekada nemokėtų už skaitmenį turinį, skant: “nėra ten už ką mokėti; už tokį niekalą niekad nemokėčiau pinigų”.
Vat čia ir atsirado prieštaravimas iš mano pusės. Taip suprantu, pats esu ne ką geresnis ir patinkančius filmus, muziką ar žaidimus siunčiuosi būtent torrent’ų pagalba, bet bent jau suprantu mokančius už skaitmeninį turinį žmones. Šiuo atveju aš gal ir norėčiau susimokėti už dėmesio vertą skaitmeninį turinį, tačiau būnant tokioje socialinėje padėtyje (studentas, kuriam galva plyšta nuo minčių, kaip reiks susimokėti rugsėjį už nuomą) to padaryti niekaip neišgaliu.
Visada vertinau kokybiškumą ir tarkim už tokį gėrį, kaip Starcraft 2 ar paskutinį Eminem’o albumą Recovery aš su mielu noru susimokėčiau. Tai tarsi padėka kūrėjams už tokį sunkų jų darbą ir už rezultatą, kuris džiugina mano sielą, ausis, bei akis dar ilgą laiką.
Esu didelis melomanas ir nors fizinių albumų kolekcija mano spintoje esti tikrai menka, tačiau nė negaliu palyginti ją su parsisiųstais albumais, nors jų ir keliais šimtais kartų daugiau. Nusipiratavęs muzikinį albumą, tu jį paklausai, pasidžiaugi, na ir pasidedi kažkur kietajame diske, kol kartas nuo karto random režimu veikiantis grotuvas atkapsto vieną ar kitą dainą iš albumo. Bet vat, kai turi fizinio pavidalo albumą pojūtis visai kitoks. Tai visai kitas lygis, kurį nes sunku išreikšti žodžiais. Tas kvapas, vaizdas, kai laikai dėžutę, kai užsileidi pirmąją dainą ir klausydamas jos skaitai albumo knygutėje esančias padėkas ar dainos žodžius, kai išgirsti kiekvieną menkiausią žodį, bei užuodi dažų kvapą… Ech… Na gerai, anksčiau ar vėliau ta pati muzika vis vien atsibosta ir albumas keliauja į lentyną. Bet ir čia jis tampa tavo kolekciniu vienetu, džiugina tavo, bei tavo svečių akis, kiekvieną kartą, kai įeinama į kambarį. Nežinau, galbūt jūs to ir nesuprantat, bet man tai yra nepaprasta. Pats turiu svajonę apie tai, kaip nusipirksiu patefoną ir iš interneto siuntinėsiuosi pačias įdomiausias, rečiausias plokšteles ir mėgausiuosi jų šiltu garsu…
Galbūt iš dalies kaltas lietuvių būdas – kam mokėti už dalyką, kurį gali gauti nemokamai. Na ištikro – imi parsisiunti žaidimą, jį peržaidei, ištrynei ir viskas. Būni laimingas, nes gavai ir malonumą žaisdamas, bei vis dar turi tą 100 Lt savo kišenėje, kurį būtum atidavęs už žaidimo kompaktą.
Šiuo atveju aš didžiausią pliusą galiu uždėti tiems žmonėms, kurie visgi naudojasi torrent’ais ir parsisiunčia muzikinius albumus, ar žaidimus, juos išbando ir jei turinys atitinką jų lūkesčius – nueina į parduotuvę ir nusiperka originalą. Tokius žmones aš gerbiu ir pastebiu, kad jų atsiranda vis daugiau (na arba jų skaičius nesikeičia, tiesiog ėmiau dažniau tokius sutikti). Na tikrai, juk visi prieš pirkdami norime žinoti ką perkame. Galbūt tavo mylimiausias atlikėjas išleido naują albumą ir nusipirki jį nė kart negirdėjęs, tikiesi kad jis bus išties geras, tačiau kai perklausai didelio susidomėjimo nepalieka. Tada gali nusivilti, nes prastai išleidai pinigus – pirkai katę maiše. Mokėjai pinigus realiai nežinodamas ką gausi. Su žaidimais irgi yra pan. Taip, visada galima pasižiūrėti klipukus youtubėj, bet kaip žaidimai atrodo internetiniuose vaizdeliuose toli gražu neprilygsta tam, kaip žaidimas sukasi tavo kompiuteryje. Juk dažnai būna, kad kompiuterio specifikacija atitinka rekomenduojamus kompiuterio resursus, bet pasileidus žaidimą tenką grafiką nustatyti tik ant medium lygio, kas tikrai suprastina žaidimo grožį. Tokiu atveju išleidęs pinigus žaidimui, gali vėl būti nusivylęs (žinoma, žaidimo gerumas nepriklauso nuo grafikos).
Bet sakyti, kad mokėti už skaitmeninį turinį yra visiška nesąmonė, nes moki už kažką nematerialaus, neapčiuopiamo, manau yra neteisinga. Tarkim, yra žmonių, kuriems priimtina vogti iš parduotuvės. Jie irgi gali pasakyti: “nesuprantu, kaip galima mokėti už tą drabužį, ar už tą vyną”. Tačiau jums vogti iš parduotuvės yra nepriimtina. Tai lygiai taip pat vieniem žmonėms yra visiškai priimtina mokėti už skaitmeninį turinį, o vat jums tai nepriimtina ir jūs pasirenkate jį vogti. Ir vienintelis pasiteisinimas būna – nes tai daro visi.
Ne, toli gražu ne visi, jei pasižiūrėtume į statistikas, tai kad ir kiek daug žaidimai būtų nupirataujami, bet vis vien daug daugiau žmonių juos vis dėlto nusiperka. Kodėl? Todėl, kad tikras save gerbiantis geimeris nesileis iki tokio žemo lygio ir nevoks svetimo turinio, ypač jei jis tikrai vertas dėmesio. Pagalvokime, kas būtų jei visi, absoliučiai visi vogtų ir kūrėjams nemokėtų nė cento. Gi kompanijos liktų be uždarbio, neturėtų pinigų sumokėti žmonėm, kurie dirbo kurdami tą skaitmeninį turinį ir paprasčiausiai juos visus atleistų ir/arba bankrutuotų. Nebeliktų didžiųjų kompanijų, kurios ir sukuria visą kokybišką turinį ir liktų tik kelios mažos kompanijėlės, kurios kuria nemokamą turinį. Bet žinoma, nemokamas sūris niekada nepasieks kokybiškumo kartelės. Argi koks nemokamas žaidimas gali nors kiek prilygti tokiam grandui, kaip Starcraftui?
Vertinančių ir mokančių pinigus už skaitmeninį turinį žmonių visada buvo ir bus, tai žmonės, kurie supranta kitų žmonių triūsą ir kurie jaučiasi geriau atsidėkoję už jį, o ne pavogę, kaip kokie paprasti kišenvagiai. Ir Lietuvoje tokių žmonių taipogi netrūksta, būtent Starcraft’o startas tai parodė. Net naktį susirinko būrelis žmonių tiek Klaipėdoje, tiek Vilniuje kad tik galėtų pirmieji įsigyti ir išbandyti šį gėrį. Aš juos suprantu. Tikiuosi kadanors suprasti imsite ir jūs.
Žinai tą jausmą tarp sapno ir pabudimo, kai nesi tikras kas yra tikra, o ką susapnavai? Taip jautiesi ir šio filmo seanso metu.
Keista rašyti apžvalgą, kai žinai, kad ją skaitys žmonės, su kuriais tu ir žiūrėjai tą filmą :j Pamenu, kai išėję iš kino salės jautėmės kiek keistai. Filmas paliko gilų įspūdį ir eidami iš kino teatro dar geras 10 min aptarinėjom matytus vaizdus ^^
“Pradžioje” galime išvysti įvairių žanrų – sci-fi, dramos, nuotykių bei veiksmo, todėl šis kinas turėtų patikti įvairių žanrų mėgėjams, tačiau “popkorninių” filmų mėgėjai, bei tie, kurie mėgsta per filmus paplėpėti – gali jo neįkirsti.
Vakar ir šiandien kažkam turėjo būti, o gal ir buvo ypatinga diena – gimtadienis. Šio įrašo esmė yra išdėstyti savo požiūrį apie gimtadienius, jei tiksliau – kodėl aš jų nešvenčiu.
Kažkada aš kaip ir visi vaikai laukdavau savo gimtadienių. Tai turėdavo būti tavo diena, kai sulauki daug daugiau aplinkinių dėmesio, gali pasijausti ypatingu, gauni daug dovanų ir kas svarbiausia – tampi dar vieneriais metais didesnis. Juk būdami vaikai mes taip visi siekiame užaugti, didžiuojamės, kai mūsų amžius tampa vis didesnis. Deja tame vaikystės laikotarpyje gimtadieniai dažniausiai mane nuvildavo. Laukdavai, tikėdavaisi kažko, o neįvykdavo nieko įdomaus. Diena išeidavo niūri ir vakare su karteliu gerklėje nueidavai miegoti.
Vėliau atėjo paauglystė, gimtadienis tapo diena, kai tu vis labiau artėji prie pilnametystės, to kažkokio stebuklingo meto, kai galėsi daryti ką panorėjęs. Dovanos tapo nebe tokios svarbios ir būdavo svarbiausia smagiai pasitūsinti draugų kompanijoje. Bet ir čia teko ne vieną kartą nusivilti: planuotas 10-15 žmonių vakarėlis tapdavo 3 žmonių pasisėdėjimu, tad ir vėl laukdavo šioks toks nusivylimas.
Na ir galiausiai dabar, kai jau nebeesu savo –teen laikotarpyje, gimtadienis išviso neteko prasmės. Jau esi užaugęs ir gimtadienis tik primena, kad pasenai dar metais. Kažkam ta diena yra geras pretekstas pagerti, bet kadangi negeriu, tai tampa nebeaktualu. Ką tada veikti tokią dieną? Lieka linksmybės su draugais, bet ankstesni nusivylimai daro savo ir net nebesinori bandyti kažką organizuoti. Taigi gimtadienis palieka eiline diena, kurios stengiesi nesureikšminti.
Kadangi pačiam ši šventė neteko prasmės, tai nenuostabu, kad visai nesinori sveikinti ir kitų. Tarkim mes nesveikinam vieni kitų su rusų Kalėdomis (pirmas sausio savaitgalis), nes negyvenam Rusijoje ir ši šventė mum neaktuali. Tai lygiai taip pat aš nesveikinu ir kitų su gimtadieniu, kai ši šventė neaktuali man pačiam.
Baisiausia yra tai, kad nepasveikindamas tu gali įžeisti, nuvilti ar nuliūdinti žmogų. Bet tokiu atveju išeina, kad sveikinimas yra būtinybė. Žmogus privalo pasveikinti kitą, nes kitu atveju pastarasis gali pasijausti negerai. Tai tampa prievole, tarsi garsiai nepasakomas ultimatumas: pasveikink, arba susipyksim.
Jei, tai ištikrųjų būtų draugiškumo ženklas, koks ir turėtų būti, tai žmogus neturėtų jo laukti ir tik pasidžiaugti jo sulaukus. Šiuo atveju žmogus laukia, tikisi ir negavęs nusivilia tavimi, suprask “oj toks tu ir draugas”. Bet atsiprašau, kodėl aš būtinai turiu linkėti žmogui sėkmės, laimės ir pan kažkokią konkrečią, nustatytą dieną? Argi negalima žmogui linkėti gėrio kiekvieną dieną? Tiesiog taip, be jokios progos. Vien dėlto, kad jis tavo geras draugas. Kaip vienas žmogus išsireiškė: kiekvienos dienos proga.
Esu to požiūrio, kad geriau metų eigoje būti geru draugu: domėtis kaip jam sekasi, skirti jam dėmesio, laiko, nustebinti, palaikyti jį. O ne vieną dieną per metus rodyti kad jie buvo brangūs, nors šiaip visus metus galbūt nė nesistengei pateisinti gero draugo vardo.
Taigi, atsiprašau jei kas kiek nusivilia negavęs, kad ir banalios žinutės ta proga nuo manęs, bet aš stengiuosi būti draugas visus metus, o ne tik per jūsų gimtadienį.
Su draugais reikia draugauti, o ne juos turėti.
Ponas Freeman’as publikavo dar vieną iššūkį jūsų ausims. Šį kartą kalba sukasi apie pinigus. Visi puikiai suprantame ir niekas nieko padaryti visgi negalime…
Деньги ваш бог и банки ваши церкви…
Jau ne kartą turėjau galimybę įsitikinti, kad esu žmogus – degtukas. Mano galvoje knibžda daug įvairių minčių. Dažniausiai gimus naujai idėjai, aš užsidegu begaliniu noru, ją įgyvendinti, daug apie tai galvoju, pradedu pasiruošiamuosius darbus ir taip po truputi visas sudegu, sueikvoju energiją ir užsispyrimas išgaruoja. Kažkada vos pradėjus rašyti tinklaraštį girdėjau replikų, kad tai tik dar viena mano užgaida, kuri ilgai negyvuos. Eat this, motherfuckers who said that!
Šis nuosavas interneto kampelis, mano kūrinys, tapo neatsiejama gyvenimo dalimi, pomėgiu. Tai būdas išsireikšti, pasidalinti savo mintimis. Savotiškas pasipasakojimas žmonėms apie tai, kas tau svarbu. Kai sugalvojęs kokią temą, prasėdi prie jos rašymo valandėlę ar dvi, tai paskelbus jautiesi kone taip, lyg visą tai būtum išpasakojęs žmogui, kuris tavęs klausosi su dideliu susižavėjimu.
Taip, galbūt mano gramatika ar rašymo stilius negali būti apibūdinami žodžiu kokybė, bet svarbiausiai, kad niekas iš jūsų už tai nebaudžia. Jūs perskaitote vieno žmogelio mintis, pomėgius, potyrius, kritiką ir arba pritariate man, arba ne, komentuojate straipsnius, išsakydami savo nuomonę apie aprašomus dalykus, pernelyg nesigilindami į klaidas ar stilistiką. Atgalinis ryšys visada yra didžiausia padėka autoriui ir paskata nesustoti ir tęsti darbą toliau. Tikrai begalo gera gauti elektroninius laiškus, kuriuose dėkojama už straipsnius, įvertinamos mano pastangos ir net pasiūlomos temos ;j Man, kaip autoriui, tai yra pats didžiausias įvertinimas.
Per tuos du metus tinklaraštis patyrė daug: ne vieną kartą keistas dizainas, svetainė skilo į atskirą dienoraštį, bei muzikinę svetainę, vėliau šios atskiros dalys nepasiteisino ir buvo panaikintos, arba prijungtos atgal prie svetainės, taipogi atsirasdavo naujos kategorijos, dingdavo senosios, susidurta su duomenų bazių problemomis, kovota su sugedusiais įskiepiais, bei šlamštu komentaruose ir pan. Bet visų svarbiausia – mano internetinė erdvė niekur nedingo.
Per tuos pačius dvejerius metus pasikeičiau ir aš pats. Pripažįstu, kad gerokai suaugau, kad išmokau laisviau bendrauti ir pakeičiau požiūrį į daugybę dalykų. Tadas, kuris rašo šį tinklaraštį dabar, jau visai ne be toks, koks jį pradėjo rašyti.
Niekada neteko susidurti su tokiomis problemomis, kaip blogodepresija. Taip, esu tinginiukas ir kartais tiesiog pritingiu savaitėlę ar dvi ką nors brūkštelti, bet kaip bebūtų, ko gero jau pasiekiau tą ribą iki kurios atkeliauja retas naujokas, kuris tinklaraštį būna pradėjęs rašyti “nes draugai rašo”. Jau nesu tas žalias naujokėlis ir tikiuosi, kad kadanors išauš ta diena, kai galėsiu būti vadinamas senbūviu :j
Taigi, ačiū, kad esate, ačiū, kad skaitote ir neapleiskite reanimated.lt trečiaisias gyvavimo metais.
Dvejerių metukų gimtadienio daina ;)
Pam, param, param! Po ilgos pertraukos ir naujojo, žavingojo Xbox 360 Slim versijos pristatymo, mes galų gale sulaukėm 12, tuo pačiu ir paskutiniojo raundo. Paskutinis raundas tapo ir lemiamuoju, nes abi konsolės kovos eigoje surinko po vienodą kiekį taškų. Kas taps nugalėtoju, bus išaiškinta po didžiausių abiejų konsolių fail’ų. Žiūrim ir išaiškinam neginčijamą nugalėtoją!
Netyčia aptikau namuose knygutę, kurią gavau 2007-ųjų gimtadienį. Tai žavinga knygelė gauta iš labai geros draugės.
Cituoju keletas labiausiai patikusių knygelės vietų:
Kai eini, eini, eini ir eini ilgų ilgiausiai prieš vėją ir pas ką nors užeini, ir kas nors tau sako: "Labas, kaip tik laiku, mes čia užkandžiaujam", – ir jie IŠ TIKRŲJŲ užkandžiauja, tada aš sakau, kad buvo Gera Diena.
Kai neturi ką veikti, veikti vis tiek ką nors reikia.
Mėgstu pašnekėt su Triušiu. Jis kalba trumpais žodžiais, pavyzdžiui: "Gal nori valgyt?" – arba: "Vaišinkis , Pūkuotuk!".
Neįmanoma sužinoti apie čiaudėjimą, jeigu niekas nečiaudo.
Tas dūzgimas kažką reiškia. Toks dūzgiantis dūzgimas be niekur nieko nedūzgia. Jeigu girdžiu dūzgimą, vadinasi, kas nors dūzgia, o kiek žinau dūgzti gali tiktai bitės. O bitės ir yra medui nešti.
Usnims, mano mielieji, ne į Naudą, kai ant jų sėdima. Jos praranda visokeriopą Šviežumą.
Va taip vaikščioti, visko, ko negalima išgirsti, klausyti ir nieko nepaisyti ir reiškia nieko neveikti.
Matyt, prie vieno – kad ir kas jis būtų – pritapo kitas – kad ir kas jis būtų, – ir dabar jie keliauja dviese…
re`animated @meskiukas: Toks ir buvo šio įrašo tikslas 
meskiukas o… dabar tai supratau! anksciau apie tai net mintis nekildavo 
re`animated Supratai gerai: She is captured by the insectoid Zerg and infested, turning her...
Bukoptimistas Tai jei gerai supratau, pana, kuri buvo palikta likimo valiai, kažkaip...
