Ech, aiškink neaiškinęs žmonėm, o vis vien į protą atvesti neišeina. Manim netikit, tai bent jau žinovo paklausykit:

Higher megapixels does not mean that your camera is better. If I have an EOS SLR camera of 8 megapixels, it is capable of taking far superior photographs than your 12 megapixels point and shoot camera. Why? Because it all depends on the sensor that’s inside the camera and not the megapixel count. If you are a casual photographer who uses a camera just for taking the photographs and viewing/uploading them on a computer, a 4 megapixel is more than enough for you. Megapixels in no way define the quality of photographs. The megapixel count can only determine how big you can print your pictures.

Daugiau kartoti nebežadu…

Panašūs straipsniai:

• Menas pasislėpti – I dalis (1)
• Ugnies šokis (foto) (2)
• Ate fotki.com, sveika gyva Picasa (0)
• Naujos foto!!! (0)
• Menas pasislėpti – II dalis (0)

Anądien eilinį kartą chillinant ant suoliuko su draugais iškilo nedidelis nuomonių skirtumas apie mokėjimą už skaitmeninį turinį. Mano pašnekovas, kaip ir gana įprasta mūsuose, teigė, kad niekada nemokėtų už skaitmenį turinį, skant: “nėra ten už ką mokėti; už tokį niekalą niekad nemokėčiau pinigų”.
Vat čia ir atsirado prieštaravimas iš mano pusės. Taip suprantu, pats esu ne ką geresnis ir patinkančius filmus, muziką ar žaidimus siunčiuosi būtent torrent’ų pagalba, bet bent jau suprantu mokančius už skaitmeninį turinį žmones. Šiuo atveju aš gal ir norėčiau susimokėti už dėmesio vertą skaitmeninį turinį, tačiau būnant tokioje socialinėje padėtyje (studentas, kuriam galva plyšta nuo minčių, kaip reiks susimokėti rugsėjį už nuomą) to padaryti niekaip neišgaliu.
Visada vertinau kokybiškumą ir tarkim už tokį gėrį, kaip Starcraft 2 ar paskutinį Eminem’o albumą Recovery aš su mielu noru susimokėčiau. Tai tarsi padėka kūrėjams už tokį sunkų jų darbą ir už rezultatą, kuris džiugina mano sielą, ausis, bei akis dar ilgą laiką.

Esu didelis melomanas ir nors fizinių albumų kolekcija mano spintoje esti tikrai menka, tačiau nė negaliu palyginti ją su parsisiųstais albumais, nors jų ir keliais šimtais kartų daugiau. Nusipiratavęs muzikinį albumą, tu jį paklausai, pasidžiaugi, na ir pasidedi kažkur kietajame diske, kol kartas nuo karto random režimu veikiantis grotuvas atkapsto vieną ar kitą dainą iš albumo. Bet vat, kai turi fizinio pavidalo albumą pojūtis visai kitoks. Tai visai kitas lygis, kurį nes sunku išreikšti žodžiais. Tas kvapas, vaizdas, kai laikai dėžutę, kai užsileidi pirmąją dainą ir klausydamas jos skaitai albumo knygutėje esančias padėkas ar dainos žodžius, kai išgirsti kiekvieną menkiausią žodį, bei užuodi dažų kvapą… Ech… Na gerai, anksčiau ar vėliau ta pati muzika vis vien atsibosta ir albumas keliauja į lentyną. Bet ir čia jis tampa tavo kolekciniu vienetu, džiugina tavo, bei tavo svečių akis, kiekvieną kartą, kai įeinama į kambarį. Nežinau, galbūt jūs to ir nesuprantat, bet man tai yra nepaprasta. Pats turiu svajonę apie tai, kaip nusipirksiu patefoną ir iš interneto siuntinėsiuosi pačias įdomiausias, rečiausias plokšteles ir mėgausiuosi jų šiltu garsu…

Galbūt iš dalies kaltas lietuvių būdas – kam mokėti už dalyką, kurį gali gauti nemokamai. Na ištikro – imi parsisiunti žaidimą, jį peržaidei, ištrynei ir viskas. Būni laimingas, nes gavai ir malonumą žaisdamas, bei vis dar turi tą 100 Lt savo kišenėje, kurį būtum atidavęs už žaidimo kompaktą.

Šiuo atveju aš didžiausią pliusą galiu uždėti tiems žmonėms, kurie visgi naudojasi torrent’ais ir parsisiunčia muzikinius albumus, ar žaidimus, juos išbando ir jei turinys atitinką jų lūkesčius – nueina į parduotuvę ir nusiperka originalą. Tokius žmones aš gerbiu ir pastebiu, kad jų atsiranda vis daugiau (na arba jų skaičius nesikeičia, tiesiog ėmiau dažniau tokius sutikti). Na tikrai, juk visi prieš pirkdami norime žinoti ką perkame. Galbūt tavo mylimiausias atlikėjas išleido naują albumą ir nusipirki jį nė kart negirdėjęs, tikiesi kad jis bus išties geras, tačiau kai perklausai didelio susidomėjimo nepalieka. Tada gali nusivilti, nes prastai išleidai pinigus – pirkai katę maiše. Mokėjai pinigus realiai nežinodamas ką gausi. Su žaidimais irgi yra pan. Taip, visada galima pasižiūrėti klipukus youtubėj, bet kaip žaidimai atrodo internetiniuose vaizdeliuose toli gražu neprilygsta tam, kaip žaidimas sukasi tavo kompiuteryje. Juk dažnai būna, kad kompiuterio specifikacija atitinka rekomenduojamus kompiuterio resursus, bet pasileidus žaidimą tenką grafiką nustatyti tik ant medium lygio, kas tikrai suprastina žaidimo grožį. Tokiu atveju išleidęs pinigus žaidimui, gali vėl būti nusivylęs (žinoma, žaidimo gerumas nepriklauso nuo grafikos).

Bet sakyti, kad mokėti už skaitmeninį turinį yra visiška nesąmonė, nes moki už kažką nematerialaus, neapčiuopiamo, manau yra neteisinga. Tarkim, yra žmonių, kuriems priimtina vogti iš parduotuvės. Jie irgi gali pasakyti: “nesuprantu, kaip galima mokėti už tą drabužį, ar už tą vyną”. Tačiau jums vogti iš parduotuvės yra nepriimtina. Tai lygiai taip pat vieniem žmonėms yra visiškai priimtina mokėti už skaitmeninį turinį, o vat jums tai nepriimtina ir jūs pasirenkate jį vogti. Ir vienintelis pasiteisinimas būna – nes tai daro visi.

Ne, toli gražu ne visi, jei pasižiūrėtume į statistikas, tai kad ir kiek daug žaidimai būtų nupirataujami, bet vis vien daug daugiau žmonių juos vis dėlto nusiperka. Kodėl? Todėl, kad tikras save gerbiantis geimeris nesileis iki tokio žemo lygio ir nevoks svetimo turinio, ypač jei jis tikrai vertas dėmesio. Pagalvokime, kas būtų jei visi, absoliučiai visi vogtų ir kūrėjams nemokėtų nė cento. Gi kompanijos liktų be uždarbio, neturėtų pinigų sumokėti žmonėm, kurie dirbo kurdami tą skaitmeninį turinį ir paprasčiausiai juos visus atleistų ir/arba bankrutuotų. Nebeliktų didžiųjų kompanijų, kurios ir sukuria visą kokybišką turinį ir liktų tik kelios mažos kompanijėlės, kurios kuria nemokamą turinį. Bet žinoma, nemokamas sūris niekada nepasieks kokybiškumo kartelės. Argi koks nemokamas žaidimas gali nors kiek prilygti tokiam grandui, kaip Starcraftui?

Vertinančių ir mokančių pinigus už skaitmeninį turinį žmonių visada buvo ir bus, tai žmonės, kurie supranta kitų žmonių triūsą ir kurie jaučiasi geriau atsidėkoję už jį, o ne pavogę, kaip kokie paprasti kišenvagiai. Ir Lietuvoje tokių žmonių taipogi netrūksta, būtent Starcraft’o startas tai parodė. Net naktį susirinko būrelis žmonių tiek Klaipėdoje, tiek Vilniuje kad tik galėtų pirmieji įsigyti ir išbandyti šį gėrį. Aš juos suprantu. Tikiuosi kadanors suprasti imsite ir jūs.

Panašūs straipsniai:

• Laukiamiausieji 2009 (0)
• Starcraft II: Wings Of Liberty (2)

Jau ne kartą turėjau galimybę įsitikinti, kad esu žmogus – degtukas. Mano galvoje knibžda daug įvairių minčių. Dažniausiai gimus naujai idėjai, aš užsidegu begaliniu noru, ją įgyvendinti, daug apie tai galvoju, pradedu pasiruošiamuosius darbus ir taip po truputi visas sudegu, sueikvoju energiją ir užsispyrimas išgaruoja. Kažkada vos pradėjus rašyti tinklaraštį girdėjau replikų, kad tai tik dar viena mano užgaida, kuri ilgai negyvuos. Eat this, motherfuckers who said that!

Šis nuosavas interneto kampelis, mano kūrinys, tapo neatsiejama gyvenimo dalimi, pomėgiu. Tai būdas išsireikšti, pasidalinti savo mintimis. Savotiškas pasipasakojimas žmonėms apie tai, kas tau svarbu. Kai sugalvojęs kokią temą, prasėdi prie jos rašymo valandėlę ar dvi, tai paskelbus jautiesi kone taip, lyg visą tai būtum išpasakojęs žmogui, kuris tavęs klausosi su dideliu susižavėjimu.

Taip, galbūt mano gramatika ar rašymo stilius negali būti apibūdinami žodžiu kokybė, bet svarbiausiai, kad niekas iš jūsų už tai nebaudžia. Jūs perskaitote vieno žmogelio mintis, pomėgius, potyrius, kritiką ir arba pritariate man, arba ne, komentuojate straipsnius, išsakydami savo nuomonę apie aprašomus dalykus, pernelyg nesigilindami į klaidas ar stilistiką. Atgalinis ryšys visada yra didžiausia padėka autoriui ir paskata nesustoti ir tęsti darbą toliau. Tikrai begalo gera gauti elektroninius laiškus, kuriuose dėkojama už straipsnius, įvertinamos mano pastangos ir net pasiūlomos temos ;j Man, kaip autoriui, tai yra pats didžiausias įvertinimas.

Per tuos du metus tinklaraštis patyrė daug: ne vieną kartą keistas dizainas, svetainė skilo į atskirą dienoraštį, bei muzikinę svetainę, vėliau šios atskiros dalys nepasiteisino ir buvo panaikintos, arba prijungtos atgal prie svetainės, taipogi atsirasdavo naujos kategorijos, dingdavo senosios, susidurta su duomenų bazių problemomis, kovota su sugedusiais įskiepiais, bei šlamštu komentaruose ir pan. Bet visų svarbiausia – mano internetinė erdvė niekur nedingo.

Per tuos pačius dvejerius metus pasikeičiau ir aš pats. Pripažįstu, kad gerokai suaugau, kad išmokau laisviau bendrauti ir pakeičiau požiūrį į daugybę dalykų. Tadas, kuris rašo šį tinklaraštį dabar, jau visai ne be toks, koks jį pradėjo rašyti.

Niekada neteko susidurti su tokiomis problemomis, kaip blogodepresija. Taip, esu tinginiukas ir kartais tiesiog pritingiu savaitėlę ar dvi ką nors brūkštelti, bet kaip bebūtų, ko gero jau pasiekiau tą ribą iki kurios atkeliauja retas naujokas, kuris tinklaraštį būna pradėjęs rašyti “nes draugai rašo”. Jau nesu tas žalias naujokėlis ir tikiuosi, kad kadanors išauš ta diena, kai galėsiu būti vadinamas senbūviu :j

Taigi, ačiū, kad esate, ačiū, kad skaitote ir neapleiskite reanimated.lt trečiaisias gyvavimo metais.

Dvejerių metukų gimtadienio daina ;)

Panašūs straipsniai:

• Tadui 20!!! 70 dalykų kuriuos reikia padaryti per gimtadienį (6)
• Su negimimo diena! (5)
• Gimtadieninis įrašas (0)
• Pasveikinimas (0)

Netyčia aptikau namuose knygutę, kurią gavau 2007-ųjų gimtadienį. Tai žavinga knygelė gauta iš labai geros draugės.
Cituoju keletas labiausiai patikusių knygelės vietų:

Kai eini, eini, eini ir eini ilgų ilgiausiai prieš vėją ir pas ką nors užeini, ir kas nors tau sako: "Labas, kaip tik laiku, mes čia užkandžiaujam", – ir jie IŠ TIKRŲJŲ užkandžiauja, tada aš sakau, kad buvo Gera Diena.

Kai neturi ką veikti, veikti vis tiek ką nors reikia.

Mėgstu pašnekėt su Triušiu. Jis kalba trumpais žodžiais, pavyzdžiui: "Gal nori valgyt?" – arba: "Vaišinkis , Pūkuotuk!".

Neįmanoma sužinoti apie čiaudėjimą, jeigu niekas nečiaudo.

Tas dūzgimas kažką reiškia. Toks dūzgiantis dūzgimas be niekur nieko nedūzgia. Jeigu girdžiu dūzgimą, vadinasi, kas nors dūzgia, o kiek žinau dūgzti gali tiktai bitės. O bitės ir yra medui nešti.

Usnims, mano mielieji, ne į Naudą, kai ant jų sėdima. Jos praranda visokeriopą Šviežumą.

Va taip vaikščioti, visko, ko negalima išgirsti, klausyti ir nieko nepaisyti ir reiškia nieko neveikti.

Matyt, prie vieno – kad ir kas jis būtų – pritapo kitas – kad ir kas jis būtų, – ir dabar jie keliauja dviese…

“Ne” reiškia ne.
“Ne dabar” reiškia ne.
“Aš turiu antra puse” reiškia ne.
“Gal vėliau/kita karta” reiškia ne.
“Ačiū, ne” reiškia ne.
“Tu ne mano skonio” reiškia ne.
“Atšok/atsiknisk” reiškia ne.
“Aš norėčiau pabūti viena” reiškia ne.
“Tu man išties patinki, bet…” reiškia ne.
“Gal geriau tiesiog pamiegam” reiškia ne.
“Nesu tikra” reiškia ne.
Tylėjimas reiškia ne.
“———” reiškia ne.
Prievarta yra “ne” nesupratimas.

Žodelis “ne” yra labai galingas žodis sugebantis atstumti ne tik, kad kitus, galbūt net labai artimus žmones, bet ir jums atsivėrusias galimybes.
Pamenu buvau kuriam laikui patapęs “Ne” žmogumi. Praktiškai visom atsivėrusiom galimybėm sakydavau “Ne”. Po truputis mano gyvenimas tapo vis nuobodesnis, pasiūlymų nuveikti ką nors išties įdomaus ar šiaip “crazy” vis mažėjo ir mažėjo, atsirado monotoniją, kurios aš tiesiog negaliu pernešti, ji mane ima žudyti.

Kaip visada kartojau ir dar ko gero ilgai kartosiu – viskas slypi požiūryje: pakeisk savo požiūrį į tam tikrus dalykus ir gyvenimas atsivers visai kitu kampu. Pažiūrėjęs filmą “Yes Man” su Jim’u, supratau, kad aš pasidariau per daug didelis nuoboda, visom savo gyvenimo galimybėm sakantis “Ne”. Tas filmas labai padėjo pakeisti savo požiūrį ir dabar dažniausiai aš atsakau “O kodėl gi ne. Davai padarom”. Žinoma, viskas yra proto ribose, nesakau visiškai viskam “taip”, visgi turiu tam tikrus principus, kurie man yra begalo svarbūs, taipogi mūsų norai nevisada sutinka su mūsų galimybėmis…

Taigi, apibendrinus šito įrašo esmė – kitą kartą prieš sakydami “Ne” pirmiausia kiek giliau pagalvokite. Pirmas įspūdis dažnai būna klaidingas, o ir mažai dalykų yra svarbesni, už smagiai, laimingai, bei turiningai praleistą laiką…

Rašydamas orientavausi į vieną žmogų, tikiuosi jis supras, kad tai skirta jam…

Apie audio knygas žinau ir pats kalbu jau ne pirmi metai, tačiau pats išbandyti jų privalumus susiruošiau tik visai neseniai. Pačiam pirmajam bandymui pasiėmiau kolegų jau reklamuotą Alex Exler knygą „Programuotojo žmonos užrašai“. Knyga yra rusų kalba, tačiau kadangi problemų su šia kalba visiškai neturiu, tai susiklausė visai smagiai.

Išviso pažiūrėjus į audio knygų kiekius lietuvių ir rusų kalba, tai net nėra ką lygintis. Rusų trackeriuose galima rasti tiesiog tonų tonas knygų, kurių visom perklausyti ko gero net gyvenimo neužtektų. Užsimanai konkrečios knygos, nubėgi, pasižiūri: O! Yra! Tuo tarpu mūsų Aklųjų asociacija yra išleidusi ne tiek jau ir daug laisvai pasiekiamų knygų, tad tikriausiai konkrečios knygos jūs nerasite, o reikės tiesiog rinktis iš to kokia yra pasiūla.

Beklausydamas šių nuotaikingų merginos pamastymų, susitikinėjant su užkietėjusiu programuotoju, išskyriau keletą tokio knygų griaužimo privalumų ir trūkumų:

Audio knygos privalumai:

Judėjimo laisvė – skaitydamas paprastą knygą būni apribotas: arba skaitai, arba veiki. Tuo tarpu klausyti audio knygos gali einant į paskaitas, važiuojant viešuoju transportu, bėgiojant, ar skutant bulves. Taip dažnai tenka viešajame transporte pamatyt skaitančius žmones. Skaitymas tokiomis sąlygomis gana prastai atsiliepia regai, o ir užsiskaitęs savo stotelę pravažiuoti gali. Vat sėdies su ausinuku kišenėj, klausai tos pačios knygos ir gali laisviausiai žiūrėti pro langą.

Išraiškingumas, intonacijos – dažniausiai skaitant knygas, sausai perskaitai tekstą, tegauni informaciją, tačiau jokio išraiškingumo. Kad ir skaitant garsiai, gali susimaišyti, praleisti kablelius, nesustoti reikiamose vietose, arba paprasčiausiai nesuprasti ir naudoti netinkamą intonaciją. Tokių bėdų klausant audio knygos nėra. Žinoma lietuviškos knygos perskaitytos gana monotoniškai ir tiesą sakant migdančiai, tačiau pasižiūrėjus į rusiškus ar angliškus profesionalius įgarsinimus, tai tas pats skaitytojas sugeba ne tik, kad puikiausiai atskleisti menkiausią emociją balsu, bet ir visiškai skirtingais balsais įgarsinti skirtingus veikėjus, ką jau bekalbėti apie įvairius audio efektus. Juk taip faina klausytis scenos parke, kai tuo pat metu girdi paukščių čiulbėjimą, ar vėjo ošimą. Tai yra milžiniškas, fantaziją daug labiau suaktyvinantis pranašumas.

Kalbų mokinimasis – tarkim norite įgilinti savo anglų, rusų ar dar kokios kalbos žinias, vat tam labai gerai pasitarnauja audio knygos. Klausotės svetimą kalba įgarsintos knygos ir jūsų ausis po truputis įgunda, jūs imate vis geriau suprasti šią kalbą. Žinoma tai galima padaryti ir su popieriniu variantu, bet pripažinkit išgirsti svetimo žodžio tarimą yra kur kas geriau, nei pamatyti jo rašybą ir nežinoti kaip jis taisyklingai skaitomas.

Akių tausojimas – daug skaitantys žmonės dažnai būna su akinukais. Kodėl? Nes paprasčiausiai po tam tikro laiko akys būna nualinamos, o juk skaitai tokioje įdomioje vietoje! Na niekaip nepriverti savęs atitraukti akis ir duoti joms pailsėti. Klausant audio knygų, vienintelis pavojus, kad tarkim paskaus ausis dėl nepatogių ausinių, tačiau daug knygų ar muzikos klausantis žmogus, kaip ir savaime turėtų pasirūpinti geromis, patogiomis ausinėmis.

Mažesnė aplinkos triukšmų įtaka – kai kambaryje yra kitų triukšmų, pvz groja muzika, šnekasi žmonės, stovi įjungtas televizorius, paprastas skaitymas tampa gana neefektyvus, nes pasidaro velniškai sunku susikaupti. Kai klausai audio knygos, ši problema gali išlikti, bet pasidaro daug švelnesnė. Pvz mano ausinės gana gerai izolioja aplinkos garsus, tad šiek tiek padidinęs garsą absoliučiai nieko nebegirdžiu, išskyrus skaitomą knygą. Tada jokia pašalinė muzika tau nebetrukdo mėgautis knyga.

Trūkumai:

Būtinas dėmesio skyrimas – nors turi neribotą judėjimo laisvę, tačiau audio knygai reikia skirti dėmesį. Tikrai niekaip neišeis atrašinėti laiškus internete ir tuo pačiu klausytis knygos. Panašiai ir kitose sferose. Kad gerai suprasti, nepamesti dėmesio, turi paprasčiausiai patogiai įsitaisyti, dar geriau – užsimerkti ir va tada viskas kuo puikiausiai susiklauso. Pats labiausiai mėgstu klausytis prieš užmiegant. Paklausai kokį pusvalanduką ir kai jauti, kad jau imi nebegirdėt, sustabdai ir miegi.

Privalomas tinkamas grotuvas – taip, audio knygas galima klausytis ant bet kokio mp3 grotuvo, tačiau nevisi jie tam pritaikyti. Jei grotuvas neturi audio knygos funkcijos, tai sustoję klausytis knygos ir užsimanę paklausyti muzikos, kitą kartą turėsite pasileisti knygą iš naujo ir atsisukti į tą vietą, kurioje baigėte. Kai grotuvas tam pritaikytas, tai tiesiog išjungiate knygos klausymą, įsijungiate muziką, na o vėliau galite tęsti nuo tos pačios vietos, kurioje baigėte savo knygą. 
Taip pat grotuvas turėtų pasižymėti talpia baterija, nes vidutinė audio knyga trunka 8 valandas. Nemanau, kad bus labai smagu, kai vidurį jūsų klausymo seanso grotuvas paprasčiausiai išsikraus.

Visiškas priklausymas nuo skaitytojo – kai skaitai knygas kartais taip būna, kad tam tikras vietas nori perskaityti lėtai ir dėmesingai, galbūt net ne vieną kartą, o būna ir vietos, kurios mažai domina ir tiesiog prašoki akimis. Klausant audio knygos visada išlieka vienodas tempas, jokių pagreitėjimų, jokių sulėtėjimų.
O ką daryti, jei knygos įgarsintojo balsas jums išvis nepatinka? Juk dėl šlykštaus balso jūsų nuomonė apie knygą gali būti visai iškreipta.

Kaip matot – privalumų sugebėjau įžvelgti daugiau. Tai nereiškia, kad Tadas nuo šiol meta standartinį skaitymą ir knygas vien tik klausys. Na jau ne… Manau knygos tokios, kokios jos yra, neišnyks dar gan ilgokai. Visgi jokia audio knyga nesuteiks tokio pačio skaitymo malonumo, tačiau tai puiki alternatyva turiningai praleisti laiką savo smulkių, daug mastymo nereikalaujančių užsiėmimų metu. Važiuoji sau dviračiu ir klausai kokio keliautojo nuotykius Afrikoj. Žavinga

Žinot tą bėdą, kai niekaip neina išsirinkti kokį darbalaukio paveiksliuką užsidėti? Esu matęs ne vieną žmogų, kuris susiduria būtent su šia bėda, pvz. atsisėda prie kompiuterio dirbti ir kiekvieną kartą praleidžia kokias 5 min kol išsirenka paveiksliuką. Kiti negalėdami patys išsirinkti, naudoja operacinės sistemos funkcija, kuri keičia foną kas kažkiek laiko.
O vat aš niekada didelių bėdų su darbalaukiu neturėjau. Dažniausiai pamatau kokį žavingą, gražų, sau patinkantį, bei nuotaiką atitinkantį darbalaukį ir jį užsidėjęs draugauju su juo mėnesį ar du. Turiu pripažinti – esu išrankus ir tikrai nedaugelis paveikslėlių pateisina mano lūkesčius. Nesidedu jokių panų, automobilių ar pan, kaip įprasta vaikinams. Tad sumąsčiau, kad šiais paveikslėliais būtų visai nieko pasidalinti ir su jumis, tad svetainėje atsiranda nauja rubrikėlė, kurioje supažindinsiu su kiekvienu nauju savo darbalaukiu.

Panašūs straipsniai:

• O kaip atrodo jūsų darbalaukis? (9)

Nors šis hobis/sportas ir neturi jokių apribojimų, tačiau kaip bebūtų, žiemą tai daryti gana nemalonu. Taigi, kartu su gerais orais, atėjo galimybė užsiiminėti savo pamėgtu užsiėmimu. Šiandien papildžiau savo rastų lobių skaičių dar vienu radiniu ir dabar mano sąskaitoje jau 12 rastų lobių Klaipėdoje, Šiauliuose, Vilniuje, bei Kintuose.
Kas dar nėra girdėję apie šią veiklą – skaitykite plačiau.

Panašūs straipsniai:

• Naujausias mano pomėgis: Lobių paieška arba Geocaching (7)

Vyrų ir moterų skirtumai yra labai populiari ir neišsenkama tema. Tiek jie, tiek jos mėgsta apie tai kalbėti, pasišaipyti, abi pusės per gyvenimą perskaito ne vieną knygą, kurioje būtent ir nagrinėjami lyčių skirtumai. Taip yra ko gero dėlto, kad su jais susiduria kiekvienas, jei tik negyvena kokioj negyvenamoj saloj, ar kosmose.

Taigi šį kartą truputėlis atkreipiu dėmesį į neištikimybės temą vyrų ir moterų atžvilgiu.
Nepažodinė citata iš vienos labai geros knygos:

Kai vyras būna neištikimas, jis viso labo ieško naujovių, bei nuotykių, nes monotonija, kasdienybė jį ima kankinti. Tai visai nereiškia, kad jis nėra laimingas, nėra patenkintas savo antrąja puse, tiesiog jam prireikė atgaivinti savo pojūčius, pajusti, kad jis dar gyvas, kad vis dar gali. Pasimėgavęs kita mergina, jis kuo puikiausiai gali grįžti pas savo išrinktąją ir gyventi laimingą gyvenimą. Ne viena kino žvaigždžių į klausimą apie savo seksualinį gyvenimą atsako, kad jis labai spalvingas ir neneigia apie vienos nakties nuotykius, tačiau pabrėžia, kad namuose turi tą vienintelę, kurią begalo myli ir mylės visą savo gyvenimą.

Tuo tarpu moterys… Jos būna neištikimos, nes ieško geresnio gyvenimo. Jei moteris turi viską ko tik galėjo trokšti jos širdis, ji jokiu būdu nebus neištikima, nes bijos neištikimybe sulaužyti idilę. Taigi, pasukimo į kairę atveju ji stengiasi surasti geresnį vyrą, kuris jai gali suteikti to, ko jai dabar labiausiai trūksta. Dėl jo ji galėtų mesti savo visą ankstesnį gyvenimą ir pradėti viską iš naujo. Bet dažniausiai jai rasti to geresnio nepavyksta. Tuomet ji grįžta pas savo antrąją pusę, bet nebūna laiminga. Laimės nėra, nes jos vyras vis dar jos nesuteikia, bei laimės trūksta, nes jai nepasisekė surasti to geresniojo. Pasisekimo atveju ji tiesiog nebūtų sugrįžusi…

Taigi, vyrų ištikimybė yra kur kas lengvesnis, paviršutiniškas dalykas. Vyras gali beprotiškai mylėti kitą moterį, bet nesusivaldyti ir atsigulti su kita. Ir jam tai tebus savo pojūčių numalšinimas, fizinis kontaktas, kuris nerodo jokio psichologinio prisirišimo. Tiesiog įgimtos funkcijos – dauginimosi atlikimas. Skant, prieš gamtą ir jos įstatymus nepašokinėsi. Tuo tarpu moters neištikimybė jau rodo psichologinio kontakto problemas, kad ji nebejaučia artumo ir abejoja buvimu kartu, bei ateitimi su tuo vyru.

Nesakau, kad tai tinka visiem ar visoms. Gamtoje visada būna išimčių. Citatą įdėjau tik tam, kad išreikščiau savo nuomonę. Taipogi naudodamasis šia citata visai nenorėjau pasakyti, kad esu už neištikimybė. Ne! Tiesiog norėjau parodyti, kad moters neištikimybė mano akimis yra kur kas rimtesnis dalykas.

O jūs…? Susidūrėt su šiuo reiškiniu?

Panašūs straipsniai:

• Dienos mintis: 08-22 (0)

Ar žinojote, kad Coca-Cola`i priklauso daugiau, nei 3000 gaminių?  Arba, kad pasauliniu mastu nuperkama 18000 Coca-Cola produktų kas sekundę?! Daugiau informacijos apie šią milžinišką kompaniją:

Panašūs straipsniai:

• Internetas 2009-aisiais (4)
• Truputis tinklaraščio statistikos (0)
• Antrasis tūkstantis lankytojų (0)