Nes naktimis geriau rašosi…

Dar ne taip senai rutuliojau galvoje mintį, kad kiekvieną kartą, kai sėdžiu savo naktinėje pamainoje, galėčiau kažką brūkštelti. Vis vien gi naktis ilga, turėčiau daugiau kuom užsiimti, nors ir taip stebuklingai dingsta laikas internetuose. Bet, kad kai išsikeli sau kažkokius pasižadėjimus, tai automatiškai perauga į prievolę ir darai tai ne dėlto, kad norisi, o dėlto, kad reikia. O tai niekada neatneša nieko gero.

Vat, kad ir dabar, užuot miegojus, man būtinai prireikė atsikratyti galvoje besisukančių minčių. You know, tai tampa tarsi kažkokia priklausomybės forma. Anksčiau mokėdavau po šiokios tokios kovos, nustumti viską į šalį ir užmigti, tai dabar, mintys tiek kamuoja, kad tenka vidurį nakties atsikelti, užrašyti jas ir tik tada gali eiti ramiai miegoti. To neatlikus prasivartaliosi su mintimis pusė nakties ir tada galbūt užmigsi.

Nesiskųsčiau, jei visas būtų tada, kai galima. Na pvz būna ne itin svarbios paskaitos ir vietoj ėjimo į jas gali atsigriebti ir pramiegoti visas tas valandas, kurių nepavyko. Būtų tikrai gerai. Bet kaip taisyklė, tai labiausiai minčių generatorius sukasi tada, kai kitą dieną negali ilgai užsibūti lovoje. Kai jau pradraugavęs su savo mintimis valandėlių porą, pajauti, kad visgi ateina miegas po truputį ir prisimeni nusistatyti žadintuvą, o jis tau parašo, kad skambės už nepilnai 4 valandų, va tai labiausiai demotivuoja. Kodėl būtent dabar, kodėl būtent šiąnakt…

Nors dar ir vidurinės laikais būdavau gan miegalius ir visada laukdavau savaitgalio, kad galėčiau lovoj pasivartalioti iki pietų, tačiau dabar, kai jaučiu nuolatinį miego trūkumą, vertinu jį daug labiau. Tai tapo itin didele vertybe. Ir visgi taip dažnai kažkokie mažmožiai sutrukdo ja mėgautis. Parvažiuoji iš darbo svajodamas, kaip krisi į lovą ir štai su kambariokais įsiveli į kokią diskusiją trunkančią valandėlę kitą. Arba pas jų ateina svečiai. Arba pats būni prigėręs energetinio gėrimo, kuris netikėtai visgi suveikė ir sėdi prie pc’iuko visiškai nenorėdamas miego. Arba galų gale kažkas visgi pasiūlo kažką nuveikti kartu. Kadangi tai nėra toks dažnas variantas – tikrai nepatogu atsisakyti. Ir taip visada. Kiekvieną miegojimui skirtą dieną/vakarą susiglemžia kažkas. Ir mintyse tos ištisos miegojimo valandos atrodo vis toliau ir toliau… Vis mažiau pasiekiamos. Išvis atrodo, kad vieną dieną krisi miegot ir pramiegosi ištisas kelias dienas. Ir iš tiesų jau yra taip buvę ne vieną kartą. Pralakstai su savo reikalais dvi dienas be miego ir štai krenti į lovą diena ar vakaras bebūtų ir pramiegi lygiai parą. Nebūčiau studentas jai nuolatos netruktų miego ir maisto. Na ir dar sekso nepamirštam. Jaunystės dienos, skant. Manau vaikinai, gyvenantys barake, mane pilnai suprast :j

Šiaip pastebėjimas į tą pačią temą: žmonės nekalba apie dalykus, kai jų yra pakankamai. Gyvenimiškas pavyzdys: kas gi kalbės apie tualetinį popierių, kai jo yra užtektinai. Kambariokai tariasi kurio eilė pirkti tik tada, kai jis baigėsi arba eina į pabaigą. Tai lygiai taip pat vaikinai, kurie turi reguliarų lytinį gyvenimą, nekalba ir nelaido taip būdingų juokelių apie antrą galą. Jiems to nereikia, nes patenkina savo poreikius ir niekas jų nekamuoja. Kalba tie, kurie jaučia trūkumą. Kaip kad alkani kalba apie maistą, ištroškę apie vandenį, persidirbę apie atostogas. Taip lygiai ir mano atveju, nerašyčiau gi apie miegą, jei miegočiau pakankamai :j Just keep it in mind

Nėra panašių straipsnių

Ne, pašaukimo matematikai aš nepajutau ir kas, kas, tačiau smarkiai gilintis į šį mokslą ir išradinėti naujų formulių tikrai neketinu. Nors pažįstu, kas galėtų. Bet ir negaliu skųstis – nors matematika ir būdavo nemėgiama disciplina kur per prievartą reikėdavo labiau intensyviai sukti smegenų krumpliaračius ir spręsti daug neįdomių uždavinių, tačiau nebuvau joje toks jau nevykėlis ir visgi sugebėdavau laikytis ties lyderių saujele. Nors ir nebuvau joje pačioj aukščiausioj vietoj. Tokią situaciją labai gerai apibendrina mano visai nesenai užtikta mintis, kuri tiesiog įsirėžė į atmintį: ne visuomet privalai būti geriausias, bet visuomet turi būti tarp geriausiųjų. Vadovaujantis tokia mintimi būni pranašesnis už tuos, kurie stengiasi vienareikšmiškai būti geriausiais. Pripažinkit, pažįstat tokių. Kur gi pranašumas? Jie turi vieną esminį trūkumą – tiesiog negali pakęsti būti nugalėti, pranokti. Juos tai žudo iš vidaus ir jie sunkiai besitvardo. Ir vat būtent tuom gali pasinaudoti kiti, tokie, kuriems nebūtina kažką įrodyti prieš kitus. Užtenka kartkartėmis įrodyti sau pačiam. Apie tai jau kažkada esu rašęs.

Taigi, labai nukrypau nuo temos. Trikampiai. Ar pastebėjote, kad gyvenime yra pilna absurdiškų trikampių. Trikampių, kurių du kampus gali pasigauti, o trečiasis lieka nepasiekiamas. Na elementarus pavyzdys: draugai, darbas, meilė. Kaip, kad Kenneth Koch savo poemoje rašė:

Is of these three you may have two
And two can pay you dividends
But never may have three.

Jei tik buvote kada rimtai įsimylėję ir tuo pat metu dirbote – reiškia galit garantuoti, kad jūsų social ratas tapo apleistu. Visą dieną prasedėjot darbe, vakare skyrėt dėmesio savo mylimajai, o kada tūsas su draugais? Situacija kartojasi, kai esi įsimylėjęs, varai su draugais į kalnų žygius, tranzavimo keliones, ar pasisedėjimą prie laužiuko iki pat paryčių, tačiau, gerbiamasai – o kiek daug tu sukūrei, parašei ar padarei? Na ir galiausiai: pralenkęs nugarą visą dieną, vakare, nubėgęs pasilinksminti su draugais, tačiau paryčiais gryžęs ant stalo nerandi rėmelio su mylimos merginos nuotrauka. Gali turėti du, bet trys pasiekiami tik Chuck’o :D Aišku niekas nedraudžia pabandyti. Beveik esu įsitikinęs, kad dienelę, dvi, ar net savaitėlę tai gali išdegti. Chalange accepted? Sėkmės jum… :j

Ir tokių trikampių yra daug daugiau, tereikia juos įžvelgti. Jaunesniems puikiai tinka šis trikampis: geri pažymiai, draugai, pakankamai miego. IT’išnikai mėgsta kišti stabilumą, funkcionalumą, bei user friendly’škumą, kalbant apie OS: Windows, Mac ir Linux. Kitas pavyzdys: žino ką reikia padaryti, moka padaryti ir turi galimybių padaryti. Arba legendinis ir dažnai sutinkamas produkcijos trikampis: kokybė, greitis ir maža kaina. Visuomet tik 2…

Na ir pagrindinis, kuris man ir šovė šį vakarą į galvą ir nepaleidžia, kaip koks kirminas iš galvos, kuris grauš smegenėles kol ne materializuosiu raidiniu pavidalu. Protas, grožis ir social skills (a.k.a lots of friends). Kažkodėl pagalvojau, jog jūs pritaikėt būtent panelėm. Na taip, jos būna tikrai labai akivaizdūs šio trikampio pavyzdžiai, tačiau trijulė puikiai tinka ir vaikinam. Rinkis 2, bet trečio tau bus pagailėta. Kas geriau? Turėti bent kiek daugiau protelio ir būrį draugų, tačiau kompleksuoti dėl savo išvaizdos? Turėjau tokią klasiokę… RIP… O gal geriau būti gražiai fyfutei su krūvomis draugų ir pažįstamų, tačiau į bet kokį klausimą, atsakymas bus vienas: “Nu jiooooo”? Kiek gi tokių duckface’inių panelių tenka matyti klubuose, miestuose ir prekybcentrių drabužių parduotuvėse… Na, bet kaip sakoma: “palaiminti kvailiai…”. Ir ištikrųjų, tokie žmonės atrodo kur kas laimingesni… Ko negali kalbėt apie raukšles smegenyse turinčius žmones. Iškart visokie filosofavimai, hipotezės, egzistencializmai ir t.t. Viskas pasidaro taip komplikuota ir nebeatneša elementarios, žmogui, taip trošktamos laimės… Grįžtam, prie trikampių. Merginos, kurios mane patį labiausiai domina: išvaizdžios, apsiskaičiusios ir tai atsispindi pasiekimuose (moksle, karjeroje, o galbūt asmeniniame versle), tačiau būtent dėlto gaunančios perdėtai kritiškus pavydžių panelių žvilgsnius, kurie bandomi maskuoti dirbtinėmis šypsenomis, kai tuo tarpu iš nugaros bandoma įkasti. Situacija ne geresnė ir vaikinų fronte: tie kur mandresni – nori pasinaudoti, o tie standartiniai apsiskaitėliai, kurie, kaip ir tiktų: patys iškart save nusirašo dėl merginos išvaizdos. Maždaug: “aj ji pasikėlus” arba “tikriausiai turi vaikiną”. Ant mandrųjų tokia mergina nepasimauna, nes nėra naivi ir tuoj pat permato jų ketinimus, o prie tų nedrąsėlių, kur neprieina – moteriška savigarba neleidžia prieiti pačiai (dažniausiai merginų protas kužda kažkokią nesąmonę, kad priėjus ir užkalbinus – ji tarsi nusižemins or smth like that…). Va taip ir išeina, kad atrodo panelė, kuri turi viską, teturi vieną ar du artimus žmones, kuriuos brangina, tačiau jokio draugų pulko, kurį tikėtumeisi išvysti – nėra. Taip jau mūsų pasaulis veikia. Gali turėti du, bet negali turėt visų…

Pačiam galioja ta pati taisyklė ir būtent dėl jos, jaučiu didžiausią nerimą ir laikau tai pagrindiniu savo asmeniniu inkaru, kuris stabdo visą mano asmenybės potencialą… Jaučiu lack of social experience ir nieko čia nepadarysi. Atrodo esu tikrai draugiškas, įsitraukiantis į pokalbį, pajuokaujantis and so on, bet matyt mano sąvokos social įsivaizdavimas transliuojasi ne tokiomis pat bangomis, kaip, kad kito mano amžiaus jaunimo… Galėčiau perlipti per save ir ištraukti tą inkarą, bet kuris tada iš likusių dviejų nukentėtų? Nes gali turėt tik… Na gerai, būna išimčių. VISADA būna išimčių. Dar viena įsitvirtinusi mano galvoje mintis (kažkaip puikiai man jas šį kartą visas įpinti sekasi :j). Tačiau šiuo aspektu išimtys yra gerokai retos, o tie kurie pakliuvo į tą tarpą ir savo delne laiko visus tris trikampio kampus – dažnai nesupranta ir neįvertina to (permeskit per atmintį žmones ir rasit bent vieną ar kitą tokį, kuris turi daugiau, nei bet kas kitas ir vis vien skundžiasi… Nes žmonės jau tokie. Kad ir kaip viskas gerai būtų, vis tiek galima dėl kažko pasiskųsti. Gi kitaip būtų tiesiog neįdomu…).

Taigi, o kuris trikampiukas jums labiausiai neduoda ramybės gyvenime?

Panašūs straipsniai:

1. Tipografija: Social Life, With Friends

Panašūs straipsniai:

1. She and He

Aš nebūčiau aš, jei nebrūkštelčiau ką nors šventiško. Some thoughts apie tai kodėl vienintelės Kalėdos praslysta pro mano antišventinę politiką.

Nors esu netikintis, tačiau Kalėdų atžvilgiu išlaikau solidarumą ir šios šventės, kaip kitų nenurašau. Taip, yra nemažai zyziančių, kad jos per daug komerciškos, perdaug orientuotos į vaikus ir banalios. Taip tikrai nėra malonu, kad iki šventės likus dar pusantro mėnesio, jau prasideda reklaminis bombardavimas. Ant kiekvieno produkto, ant kiekvieno visiškai nereikalingo daikto būtinai turi būt kalėdinė tematika, kvietimas pirkti ar padovanoti savo artimiesiem. Taip, mėsos plaktukas yra būtent tai, ko reikia mano sesers 2-metų dukrytei… Prekybininkai išnaudoja šią šventę labiausiai ir naudodamiesi, kad žmonėms reikia pirkti, bando prastumti kuo daugiau. Kitą vertus – yra paklausa yra ir pasiūla. Jei pats prekiaučiau ir ši šventė būtų puiki proga gerokai padidinti, galbūt net padvigubinti pardavimus, tai why not?

Tačiau visiškai sutikti su šiais kategoriškai nusistačiusiais žmonėm – negaliu. Ši šventė man labiau siejasi su šeimos būvimu kartu, o ne su dovanomis ar jų pirkimu. Nors šeima mano ir nedidelė – tik mama ir sesuo, o pastaroji per Kalėdas retais atvejais būdavo kartu, tad švęsdavom viso labo dviese, tačiau tai šios šventės nė kiek nesumenkino ir išlaikė šeimos asmeniškumą, intymumą. Žinoma, galbūt į viską žiūrima kiek kitaip, jei santykiai šeimoje yra prasti ir per Kalėdas jie nė kiek nepagerėja. Na arba atvirkščiai jei pagerėja, bet visa tai būna su šlykščiomis dirbtinėmis kaukėmis, ir ištikrųjų sėdi dantis sukandę. Mano šeimoje tokių atvejų nebuvo ir tikrai praleisdavome vakarą ramiai besišnekučiuodami žvakių šviesoje. Kuom ir džiaugiuosi.

Taipogi dar viena iš priežasčių, kodėl Kalėdos man vis dar branginamos – tai atmosfera. Nei viena kita šventė: naujieji metai, gimtadieniai, Velykos ar dar bala žino kas, neturi tokio specifiškumo ir atmosferos. Būtent ši žiemos šventė turi tuos žavius išskirtinius elementus: sniegą, šaltuką, kuris naikinamas karšta arbata, vilnonėmis kojinėmis, namų šiluma ar tiesiog pledu, eglės puošimo senoviniais žaisliukais (kai kurie jų dar iš tų laikų, kai mano mama pati buvo vaikas) ritualą, bei galiausiai žvakių šviesą, kino filmų žiūrėjimą su šeima, na ir žinoma mandarinų kvapą. Visa tai susijungia į vieną gražią visumą, kurią ir vadiname Kalėdomis.

Dėl visų šių smulkmenų tai yra paskutinė iš švenčių, kurią miniu. Dėl gimtadienio šventimo, jums jau esu pasakojęs, na o kitos šventės tiesiog nevertos dėmesio. Tačiau taip jau išėjo, kad šiemet ir tų pačių Kalėdų kaip ir neturiu. Per savo 22 metus pirmą kartą esu ne namie, ne su šeima. Taip jau susiklostė aplinkybės, kad turiu dirbti būtent švenčių laikotarpiu. Jei esat matę filmą “I’m legend” pagrindinis filmo veikėjas pacitavo vieną labai gerą Marley eilutę: kai likus dviem dienom iki koncerto Bob’as buvo pašautas, po dviejų dienų jis vis vien lipo ant scenos. Žmonės jo klausė “Kodėl? Kodėl neatšauki koncerto ir nesiilsi?”, šis atsakė: “The people that are trying to make the world worse never take a day off, why should I?”. Šią frazę galima pritaikyti ir mano atveju. Bandiūgoms Kalėdos – darbo diena. Tai kodėl man turėtų?

Tačiau dėl šventės nebuvimo visai nesijaudinu. Dauguma mano naujųjų draugų išsivažinėjo į namus, nes yra ne vilniečiai, o tikrų vilniečių pasirodo pažįstu vos vieną kitą ir tiesiog nebėra ką kviestis pabuvimui kartu. Tai ar sėdėčiau ir žiūrėčiau filmus barake vienas, ar darysiu tai darbovietėje nebelieka jokio skirtumo, išskyrus finansinį.

Skorpioniško zodiako ženklo aprašymai dažnai teigia, kad tai vienas iš tų ženklų, kuriam labai svarbi gera savijauta, bei komfortas. Negalėčiau tam prieštarauti, nes man komforto zona tikrai labai svarbi. Kaip dovaną sau pasidariau šventinį kambario aptvarkymą. Kadangi pats tvarkos ganėtinai prisilaikau, tai teko tvarkyti sugyventinių betvarkę. Pirmą kartą gal per pusmetį kambarys yra išties tvarkingas! Džiaugsmas mano akims ir iškart savijauta ir jaukumas level up’ino.

Kūčias praleidęs smilkalų kvapo kupiname kambaryje, žvakių prieblandoje, geriant mėgiamą kokteilį, bei žiūrint visai ne kalėdišką Dexterį, spėjau pagalvoti, kad iki naujų metų, kaip ir reikėtų užbaigti visus nebaigtus darbus. Kaip visuomet atsiranda vienas ar kitas, kurio užbaigti vis vien nepavyks. Tai mano senai trokštamas graffity. Tikiuos, kad vieną dieną tai galų gale bus įgyvendinta, o kol kas viskas taip ir lieka tik eskizo pavidale.

Kaip ten bebūtų, kad ir Kalėdos be sniego, be šeimos, sėdint darbe prie kompiuterio, tačiau tai vis vien išlaiko savo magiją, iš kurios išauga ne visi :j

Linksmų ir JAUKIŲ jums švenčių, gerbiamieji.

Panašūs straipsniai:

1. Kalėdos – svajonių išsipildymo metas
2. Kaip Tadas internetinį puslapį kūrė :)
3. Kodėl paskutiniu metu nerašau apie save?

“The only thing standing between me and greatness is me.”
― Woody Allen

Žinot, rašymas jau yra patapęs dalimi manęs. Kažkas yra pasakęs, kad daryk tą patį ilgą laiką ir prie to priprasi. Tuom remiasi elementarusis 30 dienų eksperimentas. Tikriausiai esate girdėję apie jį. Esmė, kad 30 dienų atkakliai, sąžiningai darote visiškai jums naują, neįprastą veiklą. Na tarkim, kad ir bėgiojimas ar merginų užkalbinimas viešose vietose. Taigi, 30 dienų, be jokių išimčių darant tą patį, 31-oji jums jau bus natūrali kasdienybės dalis. 
Soooo… Jau tiek metų reiškiant mintis raštu, prie to tikrai pripratau ir tiesiog ilgesnį laiką nieko neparašius jauti trūkumą, kurį užpildyti gali tik vėl sėdęs prie klaviatūros. Aišku, dalis to reiškimosi nubėga į Muzikos Virtuvę, kurioje iš esmės rašau kiekvieną dieną. Parašai bent pora eilučių užsimindamas apie savo dabartinę būseną ar aktualijas, kurios tuo metu tau atrodo svarbios – ir iškart pasijauti geriau. Lyg susileidęs dozę savojo narkotiko. Tikiu, kad rašytojai, kurie tai daro visai kitokiu lygiu, jaučia ir kitokį poreikio jausmą. Skant, priklausomybė daug didesnė. Tai gerai jei ilgesnį laiką ko nors neparašius dar rankos neima drebėti.

Ir iš esmės, nors tikrai dažnai savo paties tekstais būnu nepatenkintas, tačiau kartais paskaitai kokį vieną kitą senesnį ne informacinio pobūdžio straipsnį ir šypteli nuo kurios nors minties, kurią tada pavyko išgrumuliuoti. O tokiomis akimirkomis tiesiog pasidaro žavingai gera :j

Ir niekada nepagalvojau, kad rašymas atneš man kažkokios naudos. Taip, pastoviai rašant skaičiukai statistikoje po truputis auga, kartais būna stebėtinai keistai malonu, kai susipažinęs ir kiek labiau papliurpęs su nauju žmogumi, sužinai, kad jis žino tavo puslapį, yra skaitęs tavo minčių, dar prieš susipažįstant. Tačiau efektyviausiai rašymas paveikia kitą dalį. Konkrečiai tai būtų minčių reiškimas. Nebūtinai ir raštu. Nuolat dėliojant mintis, kad tinkamai išsireikštum rašant straipsnį, išmoksti jas dėliojimo tinkamai daug greičiau. O tai atsispindi šnekamojoje kalboje – kalba ima darytis sterilesnė. Daug mažiau tuščiažodžiaujama, dažnai pavartojami tokie žodžiai, kurie šnekamojoje kalboje vartojami kiek rečiau, beveik nebelieka keiksmažodžių, na o sakinių formuluotės ima skambėti formaliai, tarsi skaitomos žinių vedėjo. Šiandien kalbėdamas telefonu, tai puikiai pajutau. Tiesiog greitai bandžiau supažindinti žmogų su nauja, jam visiškai nežinoma sfera ir mano pasakojimas buvo panašus į straipsnį. Na taip, šnekamojoje kalboje vis dar išlieka minčių šuoliai, kurie taip man būdingi, per juos kartais atsiranda ir minties užmiršimas, bet visumoje mano kalba yra tikrai smarkiai pasikeitusi ir viso to nuopelnai be abejonių kliūna rašymo procesui.

Dar mokyklos suole sėdėdamas ir už lietuvių kalbą gaudavęs minimalius įvertinimus aš svajodavau išmokti savo mintis dėstyti taisyklingai. Taip, nesiginčysiu, gramatinių klaidų pas manęs vis vien išlieka ir matyt jų visada ir bus, tačiau mokyklos svajonė apie minčių reiškimą priartėjo prie realybės. Ir štai čia atsiranda didelis noras žengti žingsniu į priekį. Niekada nenoriu užsiciklinti ir sustoti vienoje vietoje, man tiesiog būtinas judėjimas į priekį. Pasiekus vieną tikslą, išsikeli sekantį ir judi jo link dar atkakliau. Koks gi mano dabartinis?

Yra tokių žmonių, kuriais sunku nesižavėti. Žmonės išreiškę tikrai neįtikėtinas mintis, požiūrius ar tiesiog kultines frazes. Bukowski, Allen, Shakur, Carlin – visi jie yra pažėrę perliukų. Noriu pasižymėti pakankama įžvalga, protu ir ironija, kad taipogi mokėti taip genialiai reikšti savo mintis. Reikšti tiek gerai, kad kažkas perskaitęs jas susimastytų, susižavėtų, sukikentų ar galų gale net cituotų. Galbūt aš ir nerašysiu romanų ar dienoraščių, tačiau būna, jog pagalvoji, kad vienas ar kitas mintis apie išgyvenimus ar pastebėjimus reiktų pabandyti išreikšti trumpomis frazėmis, supinti viską tarp žodžių ir paversti viso labo keliomis užkoduotomis eilutėmis, kurias iššifruoti sugebėtų ne kiekvienas. Eilėraščiai – ne, tam manyje nėra tokio subtilumo ir grožio įžvelgimo. Aš daug arčiau realybės, kasdienybės, to kas mane supa. Rimas, konkrečiai rap’o rimas. Bet kai tik noriu kažką tokio parašyti, iškart apninka mintys, o ką gi rašyti, kaip visa tai parašyti tokiu lygiu kokiu norėčiau. Nors pamąstymų man kyla daug ir įvairių, tačiau visada atrodo, kad tai nėra tinkama rimo formatui, kad tai nėra įdomu or smth.

Tiesiog reikia galų gale perlipti save ir tiesiog rašyti. Rašyti, kaip kad rašiau pradėjęs šį blogą. Norimas įgūdis ateis savaime. Su patirtimi, bei su parašytų eilučių kiekiu. Kol vieną dieną tomis rimuotomis frazėmis mokėsiu išsireikšti taikliai ir lengvai…

Panašūs straipsniai:

1. Kūrybingumas

Dažnai žiūrint įvairius serialus, galima pastebėti, kad serijos dažnai baigiasi su kokiomis nors išvadomis. Vienais atvejais tos išvados, pamastymai pateikiami garsiai, kaip pvz Dexter’io ar Desperate Housewives atveju. Kitais atvejais žodžiais jos nėra pasakomos, kaip tarkime House’o atveju. Tačiau smagiausia, kai tam tikrus neilgus gyvenimo etapus, tu pats gali užbaigti išvadomis, tarsi užbaiginėdamas savo asmeninę gyvenimo seriją. Conclusion’as prieš kitą etapą. Ypač dar iš tokio postringautojo, kaip aš :D

Rašau naktimis, nes naktimis geriau rašosi. Šiąnaktinės (nors 5h jau tikriausiai reiktų traktuoti, kaip ankstų rytą) maniškės gyvenimo pastabos, arba išvados rišasi būtent apie iššūkius. 
Ar pastebėjote, kad žmonės visgi mėgsta iššūkius? Na taip, galbūt tik jų forma nebūna tokia akivaizdi. Tikrai ne kiekvienas ryžtųsi apkeliauti pasaulį, dviračiu apvažiuoti savo šalį ar šokti su guma nuo televizijos bokšto. Mes susikuriam savo mažus iššūkius, kuriuos kartas nuo karto įveikinėjam. Vieniems tai storos knygos perskaitymas, sudėtingos dainos akordų išmokimas, kitiems aukščiausio lygio pasiekimas rpg žaidime, puikiai apgintas referatas, 3 savaičių savanorystė kariuomenėje, ar galiausiai pasimylėjimas su mergina, su kuria dar nesimylėjai. Arba su dviem iškarto. Kiekvienam pagal poreikius, skant. Kaip, kad Barney iš How I Met… mėgsta sakyti: challenge accepted!
Įdomiausia tai, kad nors tai ir atrodo lyg bandymas kažkam kažką įrodyti, pasirodyti prieš kitus, tačiau taip būna išties rečiau. Dažniausiai kartelės iškeliamos patiems sau. Patys sau įrodinėjam, kad va, vis dar galiu šitiek pasiekti, jei kiek labiau pasistengsiu. Ir tada tikrai imam stengtis, atiduodam daug jėgų, dėmesio, susikaupimo, tai gali varginti, galim daug kartų failintis, tačiau pasiekę norimą rezultatą – jaučiamės velnioniškai gerai. Jausmas prilygsta, lyg būtum užlipęs į aukščiausią kalną (na gal tik peizažas ne tas pats).

Nežinau kiek dažnai tokie iššūkiai pasitaiko kitiems. Tikrai žinau ne vieną žmogų, kuriems kažką įrodinėti tiek sau, tiek kitiems reikia nuolat. Jie visą laiko plėšosi ir bando pasirodyti. Aš esu iš tų žmonių, kuris gaudosi savo galimybių ribose ir man užtenka žinoti, kad aš galiu. Tai, kad gaunu pora balų mažesnį įvertinimą iš dėstytojo, nei koks nors grupės pirmūnas, tai man nieko nereiškia, nes žinau, kad tą balą gavau nesistengdamas ir jei dėčiau tiek darbo kiek tas vadinamasis pirmūnas, tai rezultatai būtų nesulyginami. Esmė, kad jei jau imuosi darbo, tai jis turi būti padarytas tvarkingai. Viskas išbaigta iki galo ir veikti, taip kaip turi. Jokios chaltūros, atmazkių ir pan negatyvaus šlamšto. Jau ne vienerius metus stengiuosi vadovautis šūkiu: Get involved! Kuris apjungia idėją, kad turi įsitraukti į viską ką darai ir atiduoti tam visą save. O jei to padaryti negali – tai tiesiog net nepradėti. Ko gero tai paaiškintų, kodėl su merginomis aš paskutinius pora metų geriausiu atveju būnu tik Friends With Benefits. Jei negaliu įsitraukti, savęs atiduoti viso – geriau net nepradėti. O to verto žmogaus paieškos laukimas, kiek matau yra tikrai ilgalaikis procesas.
Žinoma vien žinojimu, kad galiu pasiekti tą ar aną -  neišgyvenčiau. Kartą per pusmetį ar metus pats sau išsikeliu iššūkį, atitinkantį savo reikalavimus ir žinoma kartelė būna visad tikrai gan aukštai. Tačiau dar nė karto nesusidūriau su problema sau kažką įrodyti ir gyvenimas tęsiasi :j

Į temą, kaip tik užrodysiu vieno vaikinuko kelionę per Kiniją pėsčiomis. Tikrai smagus filmukas apie vieną tokių iššūkių, apie kuriuos kalbėjau. Na tik vaikinukas šiuo atveju planavo nupėdinti iki pat Vokietijos. Tačiau sprendžiant iš filmuko pavadinimo 1.0, galima spręsti, kad kelionė dar turės tęsinį :j Belieka pasidžiaugti šio vaikino ištverme, bei užsispyrimu.

By the way. Pastarasis mano rašymo sumažėjimas nėra susijęs, su tingėjimu išsisėmimu or smth. Tiesiog buvo velniškai sunkios pora savaičių, kurių metu, kaip tik ir įveikinėjau vieną iš iššūkių :j Be to, nuo šiol nusprendžiau vadovautis auksiniais Bukowski žodžiais, kurie tampa mano asmeniniu, kaip blogerio motto:

if it doesn’t come bursting out of you
in spite of everything,
don’t do it.

Nėra panašių straipsnių

Kiekvienais metais turiu pretekstą nemiegoti naktį iš lapkričio 5-tosios į 6-tąją. Jei tarkim seniau mane tiesiog apimdavo labai prastos nuotaikos, depresūcha ir visą naktį tiek pragrauždavo, kad užmigti būdavo sunku ir geriausiu atveju pavykdavo tik paryčiais, tai kitais atvejais tiesiog užsiimdavau kokia nors veikla, kaip, kad pvz 70 dalykų sąrašu. Šį kartą kitaip, šią naktį man išpuolė dirbti, o jei nedirbčiau, tai net neįsivaizduoju ką turėčiau veikti ar kaip elgčiausi. Faktas, kad nenorėčiau, kad tas vakaras būtų identiškas bet kuriam kitam vakarui, kai tiesiog sėdima palinkus prie pc’iuko ir atiduodamas mano laiko, bei dėmesio mokestis. Realiausiai, manau, kad gurkšnočiau akcijinės Sangrios ir malčiau liežuviu su belenkuom, kas pasitaikytų po ranka. Savotiškas pabėgimas nuo savęs ir savo minčių.

Kaip ten bebūtų, neimsiu eilinį kartą analizuoti, koks aš mulkis ir nebrendyla buvau seniau ir kiek smarkiai esu patobulėjęs dabar. Apie tai kalbėta tikrai jau ne vieną kartą ir gal tiesiog gana. Šį kartą tiesiog papasakosiu savybes, dėl kurių pats save labiausiai myliu ir dėl kurių džiaugiuosi, kad esu būtent toks, koks esu. Taigi, atsakykim į klausimą “kodėl gera būti manimi?”.

-Žmonės ateina pas manęs, nešini kažkokia problema, išsipasakoja, ieško pritarimo. Išeina nė vėlnio nepaguosti, tačiau aš iš jų pasimokau ir per tą laiką kol jie guodėsi, išsprendžiu keletą esminių savo paties problemų.

-Kai kažkas pasako daryti darbą vienokiu ar kitokiu būdu, pasakau OK ir vis vien darau tai savaip.

-Kai kokia nors mintis šauna į galvą, aš tiesiog privalau ją pasakyti, nesvarbu tuo metu kas nors kalba ar ne. Tiesiog jei reikės ilgai delsti, tai mano galva sprogs, arba aš išprotėsiu.

-Silpnumo pripažinimas man yra tolygus visiškam susimovimui, nusižeminimui.

-Jaučiuosi geriausiai tada, kai į gyvenimą galiu žiūrėti, kaip į vieną didelį RPG žaidimą, kuriame privalai būti greitas ir protingai, apgalvotai naudoti savo skill’us, kad laimėtum. Kai į viską žiūriu būtent taip, tada būnu tikrai sėkmingas, nes ko gero niekas kitas nesugeba judėti tokiais tempais, kaip aš.

-Pasilieki darbą paskutinei minutei ir vis tiek sugebi susitvarkyti puikiai ir pasirodai geriau, nei kiti skyrę tam tikrai daug laiko.

-Žmonės nemoka ilgai ant manęs pykti.

-Matau humorą viskame, kas mane supa. Dėlto nuolatos kvatoju iš smulkmenų, kurios kitiems atrodo nelabai juokingos. Ypač sėdėdamas prie pc’iuko.

-Pasitikiu savimi gerokai daugiau, nei bet kokiu kitu asmeniu. Išvis nesu linkęs pasitikėti žmonėmis. Puikiai žinau savo paties ribas ir moku tinkamai įvertinti savo galimybes, net tose srityse, kurių dar neišbandžiau.

-Nemoku būti užjaučiančiu ir paguodžiančiu.

-Esu pastabus ir vos parėjęs į kambarį pastebiu, kad kažkas ne taip. Tačiau visas pastabumas baigiasi, kai pradedama kalbėti ne apie daiktus, o apie žmones. Galiu stovėti autobuse per 10m nuo ten, kur sėdi pažįstamas ir tiesiog jo nepastebėti.

-Tvarka tiesiog turi būti pagal mane ir jei kitas padeda daiktą ne ten pat iš kur paėmė – mane labai erzina. Dėlto išlydėjus svečius, dažniausiai tenka stumdyti daiktus į tikslias jų buvimo vietas.

-Dažnai kalbu neapgalvotai, nusišneku, pasakau ką nors ne vietoj ir ne laiku, sugadindamas situaciją, progą, tačiau visada išlikdamas nuoširdus ir kalbantis be užuolankų. Nebijau pasakyti tai, kas atneša pasekmes ir tokius dalykus pasakau be vargo ir baimės.

-Niekada neklausiu to klausimo, kurį žmonės slapta nori, kad užduočiau, vien dėlto, kad man patinka stebėti, kaip jie muistosi ir negali nurimti. Išvis klausinėju mažai. Žmonės pasako daugiau, nei, kad patys galvoja. O ir kitų pasakojimuose aš labiau koncentruojuosi tiesiog į esmę.

-Nes užuot į pasiūlymą “Ar nori pamatyti filmą”, atsakau klausimais: “Kokį filmą? Kokiu laiku? Kas dar kartu eina?”. Nesvarbu, kad tuo metu nesu nieko suplanavęs ir tiesiog nuobodžiauju.

-Dar geriau… Kai į tokį sms’ą su pasiūlymu išvis neatrašau, tikėdamasis, kad siuntėjas pats susipras ir užpildys reikiamą informaciją kiek vėliau.

-Bent pusmetį nebendravęs su žmogumi per internetą – trinu jį iš savo skype/facebook’o. Parašius nežinomam numeriui neišsiduodu, kad nežinau kas rašo ir po neilgų pasirašinėjimų ir mažyčių detalių atpažįstu kas man rašo.

-Labai dažnai renkuosi “arba visas arba nieko” principu.

-Mano ego toks masyvus, kad gali traiškyti viską aplinkui, įskaitant žmonių lūkesčius, viltis, ar principus.

-Nes mėgstu kinkyti sarkazmą į savo mėgstamiausios kalbos titulą.

-Koncentruojuosi ties visiškomis smulkmenomis ir detalėmis, kurios po 10 minučių galbūt net nebebus svarbios.

-Būnu depresuotas, jei ilgą laiką nenuveikiu ką nors visiškai random. Pasijaučiu pakliuvęs į rutiną, kuri mane ima slėgti.

-Sugalvojęs tikrai originalų ir žavų būdą užkalbinti merginą, galiu vos po kelių akimirkų viską pamesti vien tik dėlto, jog man viskas pasirodo beprasmiška arba tiesiog pamatęs, kad merginai patiko toks užkalbinimas ir jin žiūri į mane su susidomėjimu.

-Žinau, kad man turėtų rūpėti, bet dažniausiai visgi būna visiškai vienodai.

-Būnu įjungęs savo ‘I dont give a fuck’ įvaizdį, tačiau galvoje tiesiog žudau tuos žmones.

-Pastoviai paskaitęs sms’ą pagalvoju, kad atrašysiu jį vėliau ir pamirštu. Arba palaikau tai nesvarbia žinute, neverta atsakymo. Dėlto aš esu tikrai prastas sms’ų rašinėtojas.

-Pradedu pasakoti apie vieną paprastą temą, tada paliečiu dar 10 kitų, tik dalinai susijusių ir grįžtu, bei užbaigiu pradinę temą, gražiai viską susiedamas ir padarydamas kažkokias išvadas. Dažnai pasikartoju kelis kart, kad žmogus labiau atkreiptų dėmesį ar tiesiog spėtų suvirškinti ką pasakiau. Ne visi moka priimti didelius informacijos kiekius su viena porcija.

-Vieną dieną supratau, kad mano intravertinis draugas yra geriausia, ką esu turėjęs gyvenime ir nesvarbu kokie mes būtume skirtingi, branginu jį iki negalėjimo.

-Pasižadu ką nors padaryti artimiausiu laiku, dažniausiai nutinka taip, kad atlieku tai per artimiausias 10 minučių arba kitu atveju tiesiog užmirštu, kad buvau kažką žadėjęs išvis.

-Mėgstu juodą humorą ir pasijuokiu iš dalykų, iš kurių juoktis negalima. (Taipogi žiūrėti punktą apie juoką iš visko kas mane supa)

-Kai tiesiog negaliu neužsimerkti išgirdęs kokią nors seną, bet labai gerą dainą.

-Visi kitų pasiekimai tampa tarsi varžybos man. Negaliu leisti kitam tobulėti sparčiau, nei aš.

-Kai kažko užsimanau, tai siekiu to iki negalėjimo. Gosh, mane stabdyti būna tikrai sunku.

-Būnu apsuptas būreliu draugų ir vis vien kartais sugebu pasijausti vienišas.

-Kai pasakau ką nors tikrai mielo ir nuo širdies, žmonės reaguoja: “whaaat, tu gal girtas ar ką?”

-Visada, absoliučiai visada gali daryti tai ką nori, kaip nori, kada to benorėtum, o pasisukus įvykiams netinkama linkme, juos pakreipi savaip taip, kad tuos tikslus vis vien padeda įgyvendinti.

-Nes į moteris žiūriu su didele pagarba ir tiesiog negaliu su jomis elgtis purvinai ir naudotis jomis.

-Principai man yra dviejų rūšių: lakstytini ir nepajudinami.

-Tampu tikrai labai organizuotas, kai aplinkui viskas pasidaro perdaug chaotiška.

-Kai kažkas stengiasi manimi manipuliuoti, permatau jų liūdną bandymą kiaurai, įsižeidžiu, kad jie mano, jog esu toks kvailas, jog ant to užkibčiau, tada atsisuku į juos ir parodau, kaip reikia manipuliuoti ištikrųjų. Tik dažniausiai žmogus taip ir lieka nesupratęs, kad juo manipuliavau.

Num ir ką…. Maaaaano firmine patapusi daina:

Nėra panašių straipsnių

Šitą, na bent jau iš esmės panašią mintį per pastarąsias 3 savaites kartojau gal kokius 4-kart. Tad nenuostabu, kad užmatęs tai internetuose, negalėjau atsispirti nepasidalinęs ir neįamžinęs savo nuosavam internetiniam plote :j

Mažai mes turim tokių tikrų tikrų draugų. Paskutiniosiom dienom prisiminiau apie senuosius… Mylėkit, atleiskit jiems jų ydas ir svarbiausia – vertinkit. Geri draugai nesimėto.

Panašūs straipsniai:

1. Išnaudoti, kaip reikia
2. Me now
3. Being Me

If I had any regrets, that would mean that I wish this very moment was different, because every second in my life has led me to where I am right now, and I’m great right now, so nope, no regrets!

Panašūs straipsniai:

1. Raktai
2. Feeling free
3. Strangers

Dažnesnis mano tinklaraščio lankytojas, o ne eilinis google užklydėlis, galėjo pastebėti, kad mano straipsniai pasidarė kiek retesni, nei, kad būdavo anksčiau. Kodėl? Ne, jokio išsisėmimo čia nėra. Mintyse knibžda krūvos minčių, apie ką galėčiau, norėčiau ir būtinai aprašysiu, tačiau dažnai laikas skiriamas kam nors kitam. Visi žinom, koks laiko ryjikas yra internetas. Su savo memes, youtube’u, skype’u, anekdotais, bei naujienomis.

Be viso to, kasdieninę laiko dalelę atiduodu projektėlio MuzikosVirtuve.lt vystymui. Kažkada visai ekspromtiškai išsisukusi idėja kiek ūgtelėjo ir dabar drąsiai galima vadinti atskiru, savarankišku projektu. Kodėl gi jis atima daug laiko? Pirmiausia, aš, su kelių žmonių pagalba stengiamės, kad srautas būtų nuolatinis, t.y. kiekvieną dieną sugeneruojam bent 2-3 įrašus. Tai tarsi mūsų prekė/paslauga. Aprūpiname savo klientus t.y. lankytojus kokybiška urban, bei kitų alternatyvių stilių muzika. Norėdami, kad klientai būtų patenkinti – turime išlaikyti pastovumą, kai užėjęs kas dieną lankytojas rastų vis naujo turinio. Kadangi tie keli autoriai, įskaitant ir mane patį esame užimti žmonės: kas dirba, kas mokosi, o kas ir tai ir tai atlieka – laiko pavyksta atrasti tikrai ne visada, tokiu atveju pasinaudojame puikia wordpress platformos suteikiama galimybe – įrašų planavimu. Turėdamas kiek daugiau laiko, jį investuoji straipsnių generavimui ir ši investicija puikiai atsiperka, kai neturi laiko ir tiesiog belieka perstumdyti jau parašytus straipsnius taip, jog nei viena diena neliktų be naujai sugeneruoto turinio.

Tarp mūsų siūlomų “paslaugų” taipogi yra ir hip-hop muzikos naujienų pristatymas. Tai atima ko gero daugiausiai laiko, nes iš krūvos užsienio naujienų atrenkame tik labiausiai vertas dėmesio. Skant, kad skaitytojui nereikėtų gaišti laiko. Tai padarome už juos ir vietoj to, kad kiekvienam naujienomis besidominčiam klausyti daug abejotinos kokybės kūrinių, beieškant vieno kito įdomesnio šmotelio, mes kartas nuo karto surenkame juos visus į vieną vietą ir belieka paklausyti 5-8 tikrai gerus rapuko kūrinius.
Na ir galiausiai savo tinklaraštyje dažnai aprašinėjame mus sudominusius atlikėjus, svarbiausias jų biografijos detales, bei supažindiname su garsiausiais kūriniais.

Kiekviena tokia rubrika, žinoma, išeikvoja mūsų laiką, nes nerašom visiškai aklai ir nieko nežinodami. Prieš rašydamas straipsnį, pats susipažįsti su detalėmis, apie kurias vėliau pasakoji savanoriškai aukodamas savo laiką.

Kodėl?

Pirmiausia, man nuo pat mažumės patikdavo muzika ir klausydavau jos nuolatos. Namie pastoviai grodavo radijas, įsirašinėdavau labiausiai patikusias dainas į kasetes ir leisdavau savo draugams ar dienomis, kai grodavo neįdomios laidos. Taigi jau senai įpratau, kad mano muzikiniai tyrinėjimai ir paieškos niekada neužsibaigs. Kuo daugiau muzikos klausau, tuo daugiau atrandu man nežinomos, neatrastos, kuri velniškai vilioja. O ką jau bekalbėti apie dalinimosi džiaugsmą. Randi kokį seną, užmirštą vinilą su tikru perlu ir taip gi norisi juo pasidalinti su draugais, kurie suprastų to įrašo grožį.  Būtent tokio muzikinio tinklaraščio formatas leidžia tai atlikti ne tik draugų rate, bet ir platesniam žmonių ratui.

Antra, taip įgaunama patirties. Na galbūt rašymo skill’us atmeskim, nes teksto prirašome ne tiek ir daug ir labiausiai susikoncetruojam ties pačiais kūriniais, tačiau į šį projektėlį galimą žiūrėti, kaip į mažą mano sukurtą organizaciją. Sugalvojau idėją, ją pradėjau vystyti, sukūriau pagrindinę infrastruktūrą, suradau žmonių, kurių padedamas tęsiu veiklą. Kai būnu užimtas, galiu nesijaudinti, kad svetainės darbas visiškai sustos. Taip, ji dirbtų gerokai lėčiau, tačiau, kad ir lėtais tempais, vis vien suktųsi toliau. Taipogi kiekvieną dieną atlieku vienokius ar kitokius sprendimus ir galiu matyti kokių rezultatų tai atneša. Ir taip, nors finansinės naudos čia nėra jokios, tačiau šitokia, kad ir gan žaisminga “vadovo” patirtis, vis vien yra tikrai naudinga.

Antroji pagal didumą mano šalutinė veikla yra savišvieta. Pats pažįstų nemažai žmonių, kurių didžiausias laikas internete prabėga soc. tinkluose. Beveik visi mano pažįstami skiria daugybę laiko kompiuteriniams žaidimams, na ir vienas kitas skaito straipsnius, plečia savo akiratį. Nežinau kodėl niekada neturėjau itin didelės traukos žaidimams, bet tikriausiai dėlto kaltas tik mano smalsumas ir nesibaidymas skaityti internete. Pasaulinis žiniatinklis mums leidžia prieiti prie kokios tik norim informacijos, kurią tinkamai naudojant galima pasiekti nuostabių rezultatų. Deja dauguma žmonių taip priprato prie šio milžiniško informacijos kiekio, kad tapo persositinę ir praradę elementarų susidomėjimą ja. Lygiai taip pat, kaip persivalgęs žmogus nebegali žiūrėti į dar vieną pyrago gabalėlį, nes bežiūrint ima pykinti.

Galima matyti, kaip vienas draugas pastoviai skaito naujienas apie automobilius, kitas apie naujausius žaidimus, trečias apie technologijų naujienas, kaip panelės numeta vieną kitą linką apie santykius, moralinius poelgius ar galų galų lieknėjimo patarimus. Kiekvienas turime save dominančias temas, kuriomis domėtis internetas leidžia bet kuriuo paros metu, kiek tik jums prireiks. Tai yra nuostabu ir vienintelė bėda, kurią čia įžvelgiu – tai tik žmonių užsiciklinimas viena vienintele tema, kai visa kita jam atrodo neįdomu ir neverta dėmesio. Žinoma, taip manyti yra jų pasirinkimas, tačiau manau, kad tyrinėti ir atrasti kažką įdomaus ir pritaikomo galima daugybėje temų. Kodėl gi reikėtų save riboti ir trukdyti savitobulėjimui?

Somebody stop me, internet is too much addicted.

Panašūs straipsniai:

1. Internetas 2009-aisiais