Ok, pasimokiau, kad tiek ilgai kaupti filmų tikrai negalima, nes apžvelginėti kelias dešimtis iškarto būtų absurdiška, o juos aprašinėti vėliau tampa tikrai sunku, nes nebe visus juos beprisimeni. Nuo šiol bent trumpus mintis juodraščio pavidalu brūkštelsiu iškart vos pažiūrėjęs filmą, o juos pristatinėt reikės kiekvieną kartą peržiūrėjus 10 filmų. Įvedus tvarką ir nusistačius tam tikras taisykles, turėtų atsirasti drausmė. Tvarka ir teisingumas turi būt! ^^
Na ir tęsiam savo filmų peržiūrų aprašymus, kur rasite tiek filmų klasikos, keletas gerų filmų iš mano paauglystės metų, bei žinoma trendinių filmų, ne taip senai mirgėjusių kino teatruose.

RED (2010) – IMDB: 7.0

-Do you know what’s wrong with this country?
-They all are trying to kill us?
-Exactly!

Kai į buvusio spec.agento namus įsiveržia gerai ginkluotas žudikas, Bruce Will’is vaidinamas herojus surenka savo seną komandą ir bando nugalėti atsiradusį priešą, kuris suteikė preteksto bent trumpam pabėgti nuo užtarnautosios pensijos, kuri jau spėjo įkyrėti.

Nuo Die Hard (1988) iki Sin City (2005), Bruce’as Willis’as visada vaidina taikų, principingą, bei kietą vyruką, kuriam pasitaikė prasta diena ir jis ima kick-ass’inti ir visa tai būna apipinama su dalele awesomeness, kai Bruce’as rodo, kad turi kiaušus, bei su dalele humoro, kuris būna tikrai malonus ir sugeba pralinksminti nenuvulgarėjant. Ši formulė veikia ir jos taisyti tiesą sakant ir nereikia, veiksmo filmai su šiuo aktoriumi visada išeina visai ok. Neskaitant to, kad scenarijus yra nieko originalaus ir filmas tikrai aukštai neiškyla, tačiau kaip lengvą savaitgalio veiksmo dozę, su alumi galima tikrai sukramtyti. Prie tokių filmų su Bruce’u mes pripratę ir būtent tokius juos ir norime matyti.

The Motorcycle Diaries (2004) – IMDB: 7.9

How is it possible to feel nostalgia for a world I never knew?

Du jaunuoliai prieš baigdami medicinos studijas ryžtasi motociklu apkeliauti beveik visą Pietų Ameriką. Jie tikisi vien linksmybių, tačiau prieš akis jiems atsiveria visai kitokia Pietų Amerika, nei kad jiedu tikėjosi. Istorija apie tikrą Ernesto “Che” Guevara kelionę.

Pradžioje pradėjęs žiūrėti, nė nežinojau, kad filmas bus apie šį legendinį personą. Atrodė, kaip visai nuotaikingas kelionių filmas, kurie iš esmės traukia, nes kelionės man patinka ir visada įkvepia išvažiuoti kur nors pačiam. Tačiau filme puikiai atvaizduojama, kaip keliaudamas po šalį Guevara po truputis supranta daugumos gyventojų skausmą, skurdą ir neteisybę, kurią jie patiria. Po truputis taip atrandamas pašaukimas padėti visiems šiems žmonėms ir pakeisti situaciją šalyje. Tai nėra biografinis filmas apie šio žmogaus darbus, rodoma šio veikėjo jaunystė ir tai kas įtakojo jį tolimesniems jo sprendimams, apie kuriuos žinome. Taipogi filme apjungti gražūs Lotynų Amerikos vaizdai, lengvas humoras, veiksmas, bei drama, kurie tampa puikiais gero filmo ingredientais. Juosta, kuri ryškiai kontrastuoja su Holivudiškomis fantazijomis ir dvelkia indie kino kvapu išlaikant vakarietišką filmavimo technikos kokybę.

Malcom X (1992) – IMDB: 7.7

I accuse the white man of being the greatest murderer on the planet!

Biografinė, istorinė, politinė ir beveik 3 val drama apie apie Juodųjų Nacionalistų lyderį.

Gerai, prisipažinsiu, kad apie šio žmogaus istoriją nebuvau apsiskaitęs ir težinojau šiokias tokias nuotrupas. Taigi filmas prisidėjo prie mano bendro išsilavinimo. Drąsiai galima statyti su tokiu puikiu biografiniu filmais, kaip Invictus (2009) apie Mandela. Na ir be abejonės tai pats geriausias mano matytas Denzel Washington’o vaidmuo. Aktorius tarsi reinkarnavosi. Geras aktorių kolektyvas tikrai laiko gerą karmą, tačiau čia dominuoja vien tik Denzel’is – čia jo šou, kuris tęsiasi ištisas 195 minutes. Filmas geras, istoriškai teisingas, tačiau tikrai nėra iš lengvųjų, tad reikia žiūrėti tik su specialiu nusiteikimu ir kompanijoje tikrai nesueis. Kaip, kad ir koks Godfather’is.

Tucker & Dale vs Evil (2010) – IMDB: 7.6

He’s heavy for half a guy.

Du nevykėliai kaimo bernai savaitgaliui išsiruošia į gamtą, ketindami pailsėti, pažvejoti, pagerti alaus. Netikėtai poilsinę vyrukų nuotaiką sudrumsčia kitame krante triukšmaujantys koledžo studentai. Striptizą užsigeidusi sušokti mergina įkrenta į ežerą, o vyrukai didvyriškai ištrauktą skenduolę nusiplukdo gaivinti į savo krantą. Įkaušę jos sėbrai interpretuoja, kiek kitaip ir pamano, kad kaimiečiai nori ją nužudyti. Taip prasideda “gelbėjimo misija”, kurioje visi miršta atsitiktinai ir netyčia.

Cha, pagaliau! Pagaliau sulaukiau komedijos, kuri mane privertė nuoširdžiai kvatoti ir per visą filmą tai dariau ne kartą ir tikrai labai saldžiai. net pilvą paskaudo, kas buvo nutikę jau senokai. Tikra absurdo komedija, naudojanti standartines siaubo filmų klišes ir iš jų kaip niekad besišaipantys. Tikra atgaiva nuo nusivažiuoti spėjusių Pačių baisiausių, bei šiuolaikinių slasher tipo siaubiakų.

Na ir nors vaidybą užskaitau tik Alan Tudyk (dar iš serialo Firefly laikų), o siužetas link pabaigos ėmė smarkiai ristis žemyn, tačiau tai drąsiai galima atleisti dėlto, kad tai juokingesnis filmas už visas 2010 metų komedijas kartu sudėjus. Turintis savų minusų, kaip praktiškai visi pastarųjų metų filmai, tačiau drąsiai rekomenduotinas jums ir jūsų draugams.

Megamind (2010) – IMDB: 7.3

All men must choose between two paths. Good is the path of honour, heroism, and nobility. Evil… well, it’s just cooler.

Megamind’as yra genialus, nuostabus ir tobulas niekšas, turintis vieną mažytį trūkumą: jam labai, labai nesiseka. Metai iš metų bando užkariauti miestą visais įmanomais ir neįmanomais būdais. Ir visuomet jam sutrukdo jo pagrindinis priešas, superherojus Metromen’as. Megamind’as niršta, siunta, kuria naujus planus – vien tam, kad juos ir vėl sugriautų jo varžovas, gelbstintis miestiečius nuo blogio. Tačiau vieną kartą Megamind’ui netikėtai pavyksta nugalėti Metromen’ą – superherojus žūsta. Negalėdamas pats tuo patikėti, piktadarys šėlsta iš laimės, tačiau neilgai. Pamažu jis suvokia, kad suiro gyvenimo pusiausvyra – niekšas nebeturi savęs verto priešininko. Reinkarnuota Superman’o istorija su savomis interpretacijomis. 

Taip, dar viena animacija, kuri sukosi kino ekranuose, tačiau reikia pripažinti, kad jei viena kita dar sugeba sužavėti (pvz. How To Train Your Dragon (2010)), tai kitos nepasiūlo nieko naujo ir tiesiog atkartoja žanro standartus. Šioje animacijoje nėra itin įsimintinų juokelių, kuriuos cituotum dar ilgai po filmo, nėra unikalių veikėjų, pokalbių, siužeto polinkių. Viskas pagal klišes, kurias jau daugelį metų žiūrime. Na bet pasvėrus kitą pusę, galbūt galim įžvelgti vieną kitą didesnę mintį, kaip, kad pvz. tikslo siekimas, o ne rezultatas ir yra visas tikslas ir pasiekus rezultatą nebežinai ko griebtis.

Nesakau, kad tai blogas filmas, atvirkščiai – animacija, visas išpildymas, įgarsinimas, viskas lyg ir kokybiška, tačiau šį kartą man tai buvo dar vienas super hero filmas, kurie man nepatinka. Maždaug The Incredibles (2004) kalibro ir tai, jame veikėjai man patiko labiau.

127 Hours (2010) – IMDB: 7.9

Hey there, Aron! Is it true that you didn’t tell anyone where you were going?

Filmas 127 Hours sukurtas pagal tikrais faktais paremtą knygą "Between a Rock and a Hard Place". Alpinistą, kuris niekam nepasisakė kur iškeliaujantis, besimėgaujant kalno teikiamomis pramogomis, prigauna krentantis akmuo, kuris prispaudžia alpinisto ranką. Kadangi vietovė atoki ir labai masyvi, tikimybė prisikviesti pagalbos – beveik nulinė. Įkalintasis turi pasirinkti ar pasiduos ar išgyvens bet kokia kaina.

Suprantama, kad knygoje galima aprašyti kiekvieną mintį, pojūtį, galima perteikti visą apėmusių jausmų skalę. Tai ir padarė šią istoriją išgyvenęs Aron Ralston. Ekrane tai padaryti daug sudėtingiau, tačiau būtent tokia ir yra gero režisierio pareiga. Šįkart neviltis, kančia, susitaikymas, bei  atsisveikinimas su artimaisiais ir pasauliu perteikiami režisūriniais sprendimais, koncentruojantis į smulkmenų akcentavimą, neįprastus kamerų kampus, pabėgimais iš įvykio vietos į ryškiausius prisiminimus, tačiau ne koncentruojantis į pagrindinio veikėjo, kuris akivaizdžiai netempė atliekamo personažo vaidmens, emocijas. Filmas labiausiai paveikia, jei pagrindinio veikėjo vietoje įsivaizduoji save. Jei to padaryti jums nepavyksta ir veiksmas vienoje uždaroje vietoje jums atrodo begalo nuobodus (pvz, kaip filme Buried (2010)), tai žiūrėti nerekomenduoju – nepatiks. Kitiems, kurie moka filmus vertinti ne tik, pagal veiksmo kiekį – galit kramtyti drąsiai.

Faktas iš tikrosios istorijos: Aron’as ištikrųjų filmavo video dienoraštį, kol buvo įstrigęs. Prieš pradedant filmavimo darbus režisieriui buvo leista peržiūrėti šią filmuotą medžiagą, nors iki tol ji nebuvo rodyta niekam, net šeimos nariams. Tai padėjo režisieriui tiksliau nupiešti šią situaciją juostoje.

Jackass 3D (2010) – IMDB: 7.1

Hi, I’m Johnny Knoxville, and I’m about to end this movie.

Jackass’ų filmai nepalieka abejingų. Vieni jų nekenčia ir žemina dėlto, kad tai filmai juostoje parodantys tai, ko rodyti nederėtų (šūdai, vėmalai, nuogi vyriški užpakaliai ir pan). Kiti, kurie nemano, kad tai yra visiškas degradavimas ir intelekto žalojimas – prisikvatoja iki valios iš absurdiškų, kvailų ir itin skausmingų žygdarbių. Pasišokinėjimas prieš lėktuvo turbiną, danties traukimas super automobiliais, ar tas pats high-five privertė mane raitytis iš juoko ir dar kartelį įrodo, kad šie vyrukai nepraranda savo žavesio.
Taipogi visi mes pripratę, kad tęsiniai tendencingai prastėja ir jungdamas šią juostą, laukiau panašaus efekto. Tačiau reikia pripažinti ši dalis yra stipresnė nei, kad antroji ir sostą beveik apylygiai dalinasi su pirmąja dalimi. Tačiau, man asmeniškai tai buvo originali ir nepakartojama juoko, skausmo ir šleikštulio trilogijos pabaiga ir ketvirtosios dalies tikrai nelaukiu (girdėjau apie internete paplitųsį Jackass 3,5 filmą, tačiau kartu su filmu sklando ir gandai apie jo prastumą, tad žiūrėti ko gero nė nebandysiu).
Tikrai rekomenduoju pažiūrėti, kartu su būriu draugų – emocijų spektras, nuo “cha, cha, awesome”, iki “ffffffffffuuuuuuuuuuuuuu!!!!” garantuotas!

The Boondock Saints (1999) – IMDB: 7.8

Television. Television is the explanation for this – you see this in bad television. Little assault guys creeping through the vents, coming in through the ceiling – that James Bond shit never happens in real life! Professionals don’t do that!

Jei kalbėti apie siužetą: 2 alkoholį mylintys broliukai airiai, kurie gan smarkiai pasinešę į Dievą, bei stipriai pasisakantys už jo teisybę, susikonfliktuoja su rusų mafija, kuri teigia, kad perka bariuką, kuriame tie du airiai mėgdavo išgerti. Atrodo kvaila. O patikėkit, čia tikrai geras juodas humoras, su ironijos prieskoniukais. Ir visa tai atlikta pasitelkiant epiškas bad ass scenas, bei religiją. Receptūra, kaip mano dievinamame Hellsinge, na ir žinoma tikrai nenuvylė. Veritas / aqueritas prisiminsiu dar ilgai :j
Filmas turi ir antrą dalį, deja ji nė iš tolo neprilygsta pirmosios dalies nepakartojamai dėstymo manierai, bei nuotaikai.
Pažymėtina ir tai, kad filmas praktiškai nebuvo praleidžiamas pro cenzūrą, dėl tuomet ką tik vykusių Kolumbaino mokyklos žūdynių. Taigi visoje JAV ši juosta buvo rodoma tik penkiuose kino teatruose ir tai tik vienai savaitei. Dėlto juosta praslydo tikrai ganėtinai tyliai ir ramiai, tačiau tai jos nei kiek nemenkina.

Cinderella Man (2005) – IMDB: 8.0

You think you’re telling me something? Like, what, boxing is dangerous, something like that? You don’t think working triple shifts and at night on a scaffold isn’t just as likely to get a man killed? What about all those guys who died last week living in cardboard shacks to save on rent money just to feed their family, ’cause guys like you have not quite figured out a way yet to make money off of watching that guy die? But in my profession – and it is my profession – I’m a little more fortunate.

Bokso filmų yra labai daug. Ir daugiau mažiau man jie visi labai panašūs. Vyriškis, kuris visą savo gyvenimą skiria vien tik boksui ir nieko kito be to nesugeba, savo triūso, bei naujos merginos dėka ima kumščiuotis geriau, taip gimsta nauja žvaigždutė. Paskui kažkoks suklūpimas, mylimos moters praradimas, karjeros kritimas žemyn ir po to sekantis mylimosios sugrįžimas ir šuolis į pačią bokso viršūnę. Geriausiu bokso filmu ko gero laikau senąjį, gerąjį, legendinį Rocky (1976). Taipogi itin pasižymėjęs buvo Million Dollar Baby (2004), na ir Will’o Smith’o amplua, filme Ali (2008). Į šio trejetuko sąrašą nuo šiol galiu įrašyti ir Cinderella Man, kurį lietuviai išvertė, kaip “Pakilęs iš pelenų”.

Pakol anie filmai daugiausiai koncentruojasi į patį boksą, bei antraplaniame plane palieka meilės istoriją, tuom ir užsibaigdami, šis filmas sugeba pasiūlyti kiek daugiau, nei tai. Veiksmas vyksta didžiosios depresijos metais, įvykiai įsuka į bedarbystės, sunkių pragyvenimo sąlygų, vargšų, praradusių viltį žmonių gyvenimą, bei prarają, kuri skiria turtinguosius ir vargšus.

Russell’ą Crowe pamėgau nuo filmo A Beautiful Mind (2001), o šioje juostoje aktorius susidoroja ne ką prasčiau. Na nors ir į tikrą boksininką nelabai panašus (veidukas visgi per daug intelektualus), tačiau tas beviltiškas mylinčio tėvo bandymas išmaitinti savo alkanus vaikus puikiai atsispindi jo akyse, dėl ko dedu didelį riebų pliusą. Nepatikti galėtų nebent jei jūs visiškai nevirškinate bokso, tačiau, kaip kad ir minėjau – šiame filme ne jis tampa svarbiausias.

The Social Network (2010) – IMDB: 8.0

You are probably going to be a very successful computer person. But you’re going to go through life thinking that girls don’t like you because you’re a nerd. And I want you to know, from the bottom of my heart, that that won’t be true. It’ll be because you’re an asshole.

Hehe, visų taip garsiai apkalbėtas filmas apie istoriją, prie kurios kiekvieną dieną prisiliečiame mes patys. Iš esmės tai filmas apie draugystę, ištikimybę, godumą, bei išdavystę. Filmas apie geek’ą, programavimo genijų, nepripažįstantį jokių nustatytų normų ir kuris randa galimybių ten, kur kiti jų nematė ir tuo pasinaudodamas padovanoja pasauliui naują skaitmeninio pasaulio stebuklą. Kompiuterių genijus tampa jauniausiu milijardieriumi pasaulyje ir istorijoje… Tačiau sėkmė jaunajam verslininkui atneša ir problemas: tiek asmenines, tiek teisines. Atrodo, jog susidraugavęs su 500 milijonais žmonių neišvengiamai įsigysi ir priešų.

Taigi, prie filmo dirbo Davidas Fincheris, kuris sugebėjo užsitarnauti tikrai gerą vardą, bei mano simpatijas tokiais filmais, kaip sukrečiančiu Se7en (1995), suktuoju Fight Club (1999), na ir žinoma jausminguoju The Curious Case of Benjamin Button (2008), kurių kiekvienas buvo absoliutus tų metų hit’as. Lūkęsčiai buvo dideli, nuopelnų filmas gavo nemažai (oskarai, auksiniai gaubliai ir pan), tačiau mano simpatijos liko gan vidutinės. Taip – tai yra nuostabi, jaudinanti vieno žmogaus istorija, kuri dar labiau stebina, kai žinai, kad visa tai tikra. Tačiau, kaip filmas jis yra nuobodus. Siužetas gan lėtas, be daugybės kalbų daugiau iš esmės nieko ir nevyksta. Būtų galima priimti vos ne kaip kokį dokumentinio stiliaus filmą, kuriame sužinoma kaip ir kas įvyko,  tačiau deja jame ne visi faktai yra teisingi. Jesse Eisenberg puikiai atliko savo vaidmenį, būti ekscentrišku geek’u jam tikrai tinka, tačiau pačio filmo kitiems nerekomenduoju, nebent labai norit pamatyti TImberlake’ą arba sužinoti pačio facebook’o atsiradimo istoriją.

Bonnie and Clyde (1967) – IMDB: 8.0

[Bonnie can't stop laughing after Clyde held up a failed bank and left empty-handed]
-We got a dollar ninety-eight, and you’re laughing!

Kiekvienoje mano apžvalgoje būna vienas akivaizdus favorite’as. Filmas, kuris visa galvą perspjauna kitus ir kurį prisimenu dar ilgam. Taip, atspėjot, šį kartą, tai ši 67-tųjų poetiškai romantizuota istorija apie visų laikų žymiausią nusikaltėlių porą, bei jų gaują, su kuria jie siautėjo 1930-aisiais.

Senovinius filmus gali žiūrėti tikrai ne visi. Daugumai jie atrodo gan nuobodūs, lėto siužeto, bei prasto išpildymo. Taip, dėl to galima ir nesiginčyti, progresas kine įvyko taip, kaip ir bet kurioje kitoje sferoje. Tačiau jie vis vien labai mane traukia. Traukia pažiūrėti kokias mintis, kokią išliekamąją vertę turi šie filmai. Bonnie ir Klaidas reprezentuoja jaunimo maištingumo dvasią, nuotykių, meilės ir adrenalino troškimą. Tai yra universalu. Viltys ir nusivylimai, kurie buvo aktualūs prieš daugiau nei 50 metų, lygiai tiek pat aktualūs ir dabar. Niekas nepasikeitė, išskyrus mus supančią buitį. Žmonės kokie buvo, tokie yra ir dabar, su tokiais pat savo trūkumais. Ir iš vis pastebiu, kad kuo senesnis filmas, tuo arčiau mūsų dabartinės kasdienybės jis atrodo.

Taip, filmas labai lėtas, pokalbiuose dažnai paliekami užlaikymai, kuriame ale dirba akių kontaktas, išraiškos, bet po kurio laiko tai ima kiek atsibosti. Senuose filmuose tokių vietų yra gan nemažai (suprask, leidžia žiūrovui suvirškinti situaciją). Vaidyba žiūrint dabartiniais standartais taipogi atrodo nenatūrali, tačiau filmas nagrinėja tas universalias vertybes, kurios bus gyvos amžinai.

Taipogi Bonnie ir Klaidas įėjo į filmų istoriją, kaip revoliucinis filmas. Ką jis tokio pasiūlė, ko anksčiau nebuvo? Viskas slypi esminiuose dviejuose faktuose: tai buvo pirmas filmas, kuriame tiek drąsiai rodoma sekso scena, bei niekur nematyti to laikmečio spec efektai (scena, kai žmogui šaunama tiesiai į galvą). Tai, ir žinoma ne vien tai, uždirbo filmui 2 oskarus, bei 19 kitų garsių apdovanojimų, buvo nominuotas iškart 10 Academy apdovanojimų, tarp kurių už geriausią kinematografiją, bei geriausią aktorės vaidmenį, na ir visiems laikams įsirašė, kaip kriminalinė klasika.

Tai filmas, kuris tuo pat metu tikras ir abstraktus, gangsterių filmas, bei komiškas romanas. Meilės istorija, kuri užsibaigia tragedija.

Nė nežinau ar rekomenduoti jums šį filmą ar ne. Man jis tikrai patiko ir yra viena iš priežasčių, dėl ko senovinius filmus žiūriu dar atkakliau. Tačiau nepamirškit to, kad veikia labai didelis istorijos romantizavimas, kuris kiek nuslopina produkcijos kokybinius trūkumus. Tuo tarpu kitiems žmonėms, trokštantiems kažko šviežesnio, šiuolaikinės kokybės, siūlau pažiūrėti Public Enemies (2009), kuris galbūt neįneša tiek daug senovinio romantizmo ir žavesio, tačiau kurią kiek panašią atmosferą.

Panašūs straipsniai:

1. Filmų peržiūros #5
2. Filmų peržiūros #3
3. Filmų peržiūros #2

Taigi, palikau jums visą mėnesį peržiūrėti filmus, kurie galbūt sudomino jus iš praeitos apžvalgėlės. Dar vienas penktadienis ir dar viena porcija mano antradimų/nusivilimų ar šiaip pastebėjimų. Plečiam savo akiratį tiek pastarųjų metų žvaigždutėmis, tiek ir kino kritikų pripažintomis juostomis su gan garbingu amžiumi.

Despicable Me (2010) – IMBD: 7,5

Kokybiškas, lengvas filmas visai šeimai, kuris nors ir nepasiūlo kažko labai originalaus ar išsiskiriančio ir tokį animacinių filmų šabloną jau pažįstame puikiai, tačiau stebėtinai jaukus ir nesijaučia nuvalkiotas. Visai nesigailiu skyręs jam laiko ir sužiūrėjau linksmai, draugų kompanijoje. Filmo pasaulis labai ryškus, spalvingas ir stilistiškai gražus, kažkuom primena ‘09 metų hitą Up. Na ir žinoma be abejonės pagrindinis koziris – Minions. Šmaikštūs mieliakai bepročiai padarėliai, kurie ir įneša visus humoro elementus į filmą. Su malonumu laikyčiau vieną tokių po lova =3

Departures (2008) –IMDB: 8,1

Mano susižavėjimas Japonija nuo tada, kai pradėjau žiūrėti anime tik didėja. Gilių tradicijų ir išminties kupina šalis sugeba net mažiausią smulkmeną, kaip, kad raštas, ar arbatos gėrimas, paversti į meną. Taip ir šiame filme, kuriame pasakojama apie savo aistros išsižadėjusį vyruką, kuris patenka į mažą miestelį ir ima dirbti ne patį maloniausią darbą, kaip žmogaus paruošimą paskutiniajai kelionei, viskas atvaizduojama labai gražiai ir skoningai. Žavingai kruopštus ritualas ir ne ką prastesnis jį atskleidžiantis filmas. Nesiklaidinkit iš trailerio, jame viskas atvaizduota kiek komiškiau, nei, kad pačiame filme. Filmas nėra linksmas, o jo eiga tikrai lėtoka, tačiau tai nedaro šio filmo nuobodžiu ar neįdomiu.

Love and Death (1975) –IMDB: 7,7

Kažkaip niekada nebūdavau didelis Woody Allen gerbėjas. Ko gero dėlto, kad jis man atrodė a lil weirdo. Na bet turiu pripažinti, kad su jo kūryba buvau beveik nesusipažinęs ir esu matęs tik vieną kitą jo režisuotą filmą. Ir štai pradėjęs dėti pirmuosius žingsnius peržiūrint klasikinias juostas, nusprendžiau užmesti į neblogų atsiliepimų susilaukusią Love and Death. Heh, po šio filmo Woody tarsi tapo mano herojumi. Tokio ironiško ir sarkastiško filmo dar nesu matęs. Galima išcituoti gal pusę filmo :j Man pačiam, kaip besižavinčiam ironija, tačiau pačiam nelabai mokančiam taikliai jos naudoti – tai tarsi pamokos iš pačio masterio :j Mielai pažiūrėsiu šį filmą ir dar kartelį.

And so I walk through the valley of the shadow of death. Actually, make that "I run through the valley of the shadow of death" – in order to get OUT of the valley of the shadow of death more quickly, you see.

A Clockwork Orange (1971) –IMDB: 8.1

Gyvename visuomenėje, kuri pati nustato moralines normas, formuoja mūsų pasaulėžiūrą, varžo įstatymais. Kiekviename mūsų tūno po Aleksą (pagrindinis herojus), kuris nori ištrūkti, tačiau dėl neigiamo požiūrio į kitoniškumą, jis priverstas slėptis po apgaulinga išore. Gal kiek traumuojantis filmas, bet verta pamatyti vien tam, kad sužinoti koks yra legendinio kino režisieriaus stilius.

Stanley Kubrick. Ar jums dar reikia komentarų? Lyginti šio režisieriaus filmų tiesiog nėra su kuom, nes jie visad randasi ne tik, kad visa galva aukščiau, bet ir išvis kitoj filmų matavimo dimensijoj. Kubric’o filmai visad šalti ir tikrai sunkūs. Peržiūrėjus Apelsiną pasijauti esąs be žodžių ir negali nusakyti, kaip keistai ir galbūt siaubingai jautiesi. Ir tai labai gerai! Retas, oj retas režisierius sugeba padaryti taip paveikiančius filmus.

Legend of the Guardians: The Owls of Ga’Hoole (2010) –IMDB: 7,0

Jaunus pelėdžiukus pagrobia blogųjų pelėdų armija ir tik jaunų drąsių draugų pagalba galima suorganizuoti bebaimį pabėgimą. Kartu jie pakyla virš jūros pro tirštą miglą ir ieško didžiojo medžio – legendinių sargų buveinės.

Jo… Jūs pagalvojot teisingai, visiškas absurdas. Va kas gaunasi, kai filmo 300 režisierius imasi kurti animacinį filmą. Ne, išties filmas nėra toks jau blogas: yra nemažai epiškų pelėdų kautynių scenų, o labiausiai stebina itin kokybiška grafika, bei vietomis tiesiog nerealūs gamtovaizdžiai. Patikėkit, jų čia netrūksta ir sugeba užgniaužti kvapą. Verta išsėdėti tas pusantros valandos vien dėl to.

The Warrior’s Way (2010) –IMDB: 6,2

Kaubojais kovoja su nindzėm!!! Vo, dar geriau už kovojančias pelėdas! Reikia pripažinti, kad Holivudas rimtai išsisėmęs ir tai akivaizdžiai matosi. Filmą žiūrėjau kino teatre ir ne dėlto, kad itin norėjau, o dėlto, kad turėjau nemokamą bilietą. Ir tikriausiai tik kino teatro efektai dar sugebėjo išlaikyti bent dalelę mano dėmesio. Kinematografija, bei spalvų gamos dar visai cool, taipogi mėgstu rytų motyvus, nors čia jie ir buvo smarkiai pergadinti su nevykusiu CGI. Bet čia visi geri žodžiai ir baigiasi. Overall filmo nerekomenduoju, neprarasit nieko jei ir nepamatysit, na nebent jus žavi kaubojai ir nindzės ir nieko kito nedarot, kaip įsivaizduojat, kaip šios dvi kultūros kapojasi/šaudosi tarpusavyje.

One Flew Over the Cuckoo’s Nest  (1975) –IMDB: 8,9

Vienas iš kalinių nusprendžia pasilengvinti savo bausmę suvaidindamas, kad yra nesveiko proto ir patekdamas į psichiatrinę ligoninę, tačiau greitais pasidaro aišku, kad gyvenimas su visai kuoktelėjusiais pacientais, bei griežtu aptarnaujančiu personalu nėra toks lengvas, kaip jis įsivaizdavo. Istorija apie žmogų, kuris begalo norėjo išsigelbėti, pakeisti situaciją sau pačiam, bei savo draugams. Ir nors tokie jo mėginimai dažnai atrodydavo beviltiški, bet pabaigoje visgi jis pasiekia savo – pasikeičia visi.

Ko gero vienas stipriausių 70-tųjų filmų. Ko gero vienas geriausių Nicholson’o vaidmenų. Ir vienas iš tų retų filmų, kuris pelnė net 5 oskarus.

Toy Story 3 (2010) –IMDB: 8,7

Iškarto sakau, kad IMDB šis filmas yra way to overrated. Suprantu, kad prieš 15 metų Toy Stury buvo wau, nes tai pats pirmasis kompiuterinės animacijos filmas ir Pixar galėjo juom didžiuotis. Pamenu dar būdamas vaikas, pirmąją šios trilogijos dalį žiūrėjau gal dešimt kartų (turėjau vos kelias vaizdajuostes, tai kai nebūdavo ką veikt, kartas nuo karto neturint ką veikt vis pažiūrėdavau). Jau net ir antroji dalis man atrodė šioks toks nusivylimas, o ką jau bekalbėti apie trečiąją. Kuo daugiau tęsinių, tuo jie būna didesnės nesąmonės ir tai yra taisyklė. Pasaulis jau matė Up, Ratatouille, ar Nemo, ir Žaislų Istorija po tokių kūrinių tampa visišku nusivylimu. Vaikams patiks, tačiau visai šeimai žiūrėti – nemanau, kad vertėtų.

Blade Runner (1982) –IMDB: 8,3

Profesionalių kritikų vadinamas geriausiu mokslinės fantastikos filmu. Ir ištiesų – viena iš tų juostų, kurias prisimeni, pažiūrėjęs ką nors panašaus į Avatar’ą ar panašius filmus, kurie be specialiųjų efektų yra menki. Įtraukiu į mano asmeninę sci-fi kolekciją, kurioje jau guli A Space Oddysey, Twelwe Monkeys, Gattaca, bei Star Wars’ai. Visi šie filmai turi vieną bendrą elementą – juos bežiūrint kyla tas pats jausmas, kaip, kad ir skaitant gerą, klasika tapusią mokslinės fantastikos knygą. Tamsūs, atmosferiškai pesimistiškos ateities aplinkos, iki negalėjimo nušlifuotos smulkmenos, kurios turi itin didelę reikšmę, bei esmė, kuri slypi idėjose, o ne naikintuvų mūšiuose, ateiviškose technologijose ar žaliukuose padarėliuose. Skirtingai nei daugumoje šiuolaikinių filmų, kad ir didelių lūkesčių turėjusiame Star Trek’e, niekas pabaigos jums nesukramtys ir neišspjaus – viskas paliekama jūsų interpretacijoms apie technologijų įtaką žmonių visuomenei, egzistencijai ir pačiai žmonijos natūrai. Highly recommended visiems tikriems sci-fi gerbėjams. Garantuoju, kad patiks.

Sweet Sixteen (2002) –IMDB: 7,5

Penkiolikmetis Liam’as taupo pinigus, kad galėtų nupirkti karavaną, kur galės gyventi su savo mama, kai ją paleis iš kalėjimo. Pinigų reikia nemažų ir gan greitai, tad paauglys nusprendžia atsipjauti dalelę pelno nuo patėvio heroino prekybos…

Tragiška istorija apie jauno, per greit subrendusio vaikinuko viltis, bei optimizmą, kuriuos sudaužo jo nerūpestinga šeima, bei žiaurus pasaulis iš kurio bet koks desperatiškas bandymas ištrūkti baigiasi nesėkme.

Pažiūri tokį filmą ir pagalvoji, kad esi didesnis vaikas už tokį 15-ikinį…

Buried (2010) –IMDB: 7,2

Na ir grįžtam prie popcorno.
Kaip jaučiasi žmogus, gyvas įkalintas po žeme? Aklina tamsa, sparčiai senkantis deguonis ir laikas vis labiau jį artina prie mirties. Polas teturi 90 minučių.

Puikus įtempto siužeto trileris, kurio veiksmas nepaliaujamai vyksta nuo pirmos minutės iki pat baigiamųjų titrų po 90-ties minučių. Išpildymas nuostabus ir nė minutėlei nepasidaro nuobodu. Nors visas veiksmas vyksta karste ir visą filmą vien jį ir matot, tačiau čia veikia kiti faktoriai. Bejėgiškumas, psichologinis siaubas, sistemingai keliama įtampa, tarptautinių kompanijų ignoravimas. Nesuklysiu visą tai vadindamas stipriausiomis filmo vietomis. Taip, kažkas kimba prie tam tikrų logikos klaidų – kaip pvz gyvatė po žemėmis, bet gosh, jei imsim gilintis į logikos klaidas, tai galima išbraukti ko ne visus jums žinomus filmus. Kartais reikia praleisti tai pro pirštus ir tiesiog mėgautis filmu.

Panašaus kalibro psichologinis survival’as, kaip, kad ir 127 Hours, tik šis manau išpildytas įdomiau, nes veiksmas jame daug įnirtingesnis ir labiau įtraukiantis.

Panašūs straipsniai:

1. Filmų peržiūros #2
2. Star Trek Treiler`is
3. Why so serious?

Atėjo laikas, kai mano numylėtasis SE W800 tapo morališkai pasenęs. Ir nors man tai buvo velniškai patogus telefonas sms rašymui, tačiau jis man negalėjo pasiūlyti praktiškai jokių dabartinio socialinio interneto galimybių, baterija ėmė laikyti tikrai trumpai, na o kamera neveikė dar nuo kokios 11 klasės. Kadangi dabar esu dirbantis žmogus, tai galiu sau leisti naujo telefono pirkimą, tačiau iš principo tūkstančio ir daugiau mobiliajam aparatui leisti nesiruošiau. Taigi, kokį ragelį pasirinkti? Pasirinkimo variantų tikrai, kad netrūksta, tačiau kuris mobilus labiausiai atitiktų mano poreikius?

Iš vis apie naujo telefono pirkimą iš pradžių negalvojau ir maniau, kad iš pirmos algos nusipirksiu kokį paprastą skaitmeninį fotoaparatą, kuris pilnai tenkins mano, kaip paprasto vartotojo lūkesčius. Visgi norisi turėti prietaisą, kurio pagalba galėčiau užfiksuoti smagiausias akimirkas iš ateinančios vasaros, o kas čia žino, gal pavyks apsilankyti ir svečiose šalyse, tad įamžinimo poreikis bus dar stipresnis. Tačiau žiūrint iš kitos pusės, aš nesu didis fotografijos mėgėjas ir kai net turėjau fotkinantį aparačiuką – jį išsitraukdavau palyginus tikrai retai. Taigi gimė praktiškesnė idėja – pasiimti ką nors iš nebrangių naujos kartos telefonų. Dauguma jų nuotraukų kokybė užtektina ir užuot turėjus aparatą, kurį net nesinešiosi kiekvieną dieną ir tokiu būdu praleisi galbūt ne vieną gerą kadrą, turėčiau visapusiškai universalų įrankį, kuris turi begalės įvairių funkcijų, tarp kurių svarbiausios: susiekimas, internetas, gps, bei fotografavimas. Nusitaikiau į 300-400 Lt segmentą, tačiau nereikalavau, kad telefonas būtų naujas iš salono. Nors iš antrų rankų pirkimas nėra patikimas, tačiau galima įsigyti naują telefoną už gerokai mažesnę kainą, kuri kartais viršija net 50% procentų. Pradėjau žvalgytis po skelbimų portalus, ieškodamas, kas ką siūlo.
Panaršęs kurį laiką, supratau, kad labai svarbu apsibrėžti reikalavimus, tokius kaip: kokiomis specifikacijomis jis turėtų pasižymėti ir kas su juo planuojama veikti.

Iškart į galvą šovė keli, man svarbiausi punktai:
· Kamera (kadangi visgi perku vietoj norėtosios muilinės)
· Patogus, bei greitas sms rašymas (nes tai daugiausiai naudojama telefono funkcija)
· GPS (nes mėgstu pakeliauti, bei geocachinti)
· Funkcionalumas (mėgstu viską prisimodifikuoti pagal save)
· Baterija (koks gi mobilusis, jei jo nuo laido atjungti negalima)

Taigi kamera buvo mano pirmas prioritetas. Tad pradėjus ieškoti ką čia nebrangiai, bet tikrai su gera kamera būtų galim nugriebti, apsistojau ties SE Satio. Telefonas turintis net 12.1 MP kamerą, bei Xenon blykstę, kaip kad tikri skaitmeniniai fotoaparatai.

Photo example:

Tai atrodė tiesiog nerealu. Tik pažiūrėkit į nuotraukos kokybę! Taip žinoma neatitinka tikros skaitmeninės kameros 12MP kokybės foto, tačiau galėtų lygintis ties 6-7, kas kaip telefonui yra tikrai labai pagirtina. Tačiau, kaip bebūtų nuotraukos prieblandoje išties ne per geriausios kokybė net ir su Xenon‘u. Bet atitrūkimas nuo kitų telefoninių kamerų vis vien akivaizdus.

Tačiau nepakartojamą nuotraukų kokybė turi savo kainą: didelis, sunkus, svorio centras tokioje vietoje, kad telefonas krenta iš rankų, bei su tikrai negražia ir nepatogia vartotojo sąsaja. Taipogi teko skaityti ne vieno vartotojų atsiliepimus apie crash‘us ar apie tai, kaip netikėtai nuotraukų kokybė tampa tikrai apgailėtina. Visgi pats esu rašęs, kad megapikselių mitas labai smarkiai klaidina žmones ir dauguma net nežino, kad 5 jau yra daugiau, nei į valias paprastam vartotojui, kuris nespausdina plakatų. Tiesą sakant 10×15 nuotraukų spausdinimui užtenka net 0.3 MP. Už viską ištikrųjų atsako optikos kokybė, šviesos jautrumas, bei židinio nuotolis. Kaip ten bebūtų, šį telefoną įsirašiau, kaip vieną iš galimų variantų, tačiau dėl naudojamo software‘o apgailėtinų galimybių, bei nepatogios, visiškai neapgalvotos sąsajos nusprendžiau dar pasikapstyti giliau.

Ėmiau ieškoti kiek mažesnio, patvaresnio telefono, kuris pasižymėtų teigiamai nusiteikusia vartotojų bendruomene, bei turėtų pakankamai geros kokybės foto kamerą. Taip užtikau Nokia N82.

Photo example:

Ko gero didžioji dalis labiau telefonais besidominčių skaitytojų dar atsimena kažkada rinkoje apie 2007-tuosius besisukusį Nokia N73, kuris karaliavo savo tikrai dideliu, ryškiu ekranu, dviem garsiai grojančiais garsiakalbiais, bei dėmesio verta kokybiška kamera. Pats kažkada svaigau ir norėjau tokio telefono, neskaitant to, kad jis buvo išties lėtokas. Symbian‘as visgi. Taigi, N82 yra tas pats, tik atšviežintas N73 pasižymintis geriausiomis N73 savybėmis – patvarumu, gera 5MP kamera, bei kokybiškai grojama muzika. Na atidžiau pažiūrėjus, tai ir dizaine panašumų galima rasti.

Jau buvau tikrai įsitikinęs, kad pirksiu šį telefoną ir kuriam laikui savo telefonų paieškas nutraukiau, tačiau ramybės neduodavo mintys apie klaviatūrą. Labai ja dvejojau, nes ji atrodo nepatogi. Nors paskaičius vartotojų atsiliepimus, dauguma tikino, kad ji tik taip atrodo, tačiau kai naudojiesi, jokių problemų nėra ir iš ties – mygtukai maži ir tarpai tarp jų dideli, tad rašymas tokiu telefonu neturėtų būti sudėtingas – to ko nereikia neprispaudinėsi, bet iš kitos pusės – jie yra gan smailūs ir kieti ir nujaučiu, kad parašius didesnį kiekį sms iškart pasijaustų nuospaudos ant nykščio.

Taipogi nepatiko tai, kad telefonas sukasi su Symbian, kuri yra mirštanti OS. O ir telefonas jau yra 5 metų senumo, tad nesinorėjo pirkti daiktą, kurį kiti jau vadina dvėseliena. Kaip bebūtų tarp monoblokių, ne smartphone‘inių telefonų jis buvo vis dar gerai parduodamas, net ir praėjus šitiek metų, o tai įrodo šio telefono kokybiškumą ir vartotojų pripažinimą.

Tada apgalvojau savo prioritetus ir tvirtai nusprendžiau, kad noriu telefono su Android‘u, nes jis suteikia plačiausias galimybes, yra spartus i turi velniškai tvirtą vartotojų bendruomenę, kuri visada priprogramina naujų programų, apėjimų ir papildomų galimybių. Vien jau kalbant apie default‘inį šios OS funkcionalumą – nelieka nė kalbos, kad daiktas tikrai geras.

Tačiau telefonai su šia OS yra dar ganėtinai švieži ir daugumos jų kainos neįtelpa į mano apsibrėžtas ribas. Na ir štai visai atsitiktinai užtikau Sony Ericsson Xperia X10 Mini.

Photo example:

Tai didelio didelio Xperia X10 sumažintas, bei stilingas atitikmuo, su 5MP kamera. Pats mažiausias, bei pats pigiausias iš visų žaliūkų, kurio kaina iš rankų siekia vos 400 Lt. Tačiau dėl tokio pigumo nereikia telefono nuvertinti, nes technikos savybės subalansuotos taip, kad 600Mhz procesorius neatsilieka nuo gerokai galingesnių kitų rinkos flagmanų. Neabejotinai mano simpatijas pavergęs modelis, kuris privertė užmiršti bet kuriuos kitus pasirinkimus ir štai vos pradėjau skaityti apie šio telefono atsiliepimus supratau, kad šis mažylis turi ir broliuką, pavadinimu Xperia X10 Mini Pro, kuris yra visiškai identiškas telefonas, tik turi papildomą fizinę qwerty klaviatūrą. Gosh… Tiesiog tobula.

Senai zyziau, kad rašymas su qwerty yra nepalyginamai daug kartų fainesnis, greitesnis, malonesnis,  patogesnis ir visoks kitoks –esnis. Tačiau žvalgydamasis po telefonus su qwerty buvau priėjęs išvadą, kad pigieji telefonai su pilna klaviatūra turi labai prastus parametrus, o štai tie, kurie atitiktų mano anksčiau iškeltus reikalavimus, bet tuo pat metu turėtų fizinę pilną klaviatūra – vos vienetai ir tai labai brangūs. Pvz HTC Desire Z kaina antrinėje rinkoje apie 1000 Lt.

Taigi, radęs tokį modelį aš daugiau nei kad apsidžiaugiau ir skubėjau perskaityti devynias galybes forumų, norėdamas sužinoti kokių pliusų/minusų telefonas turi ir ar jis atitiktų mano poreikius. Visgi reikia pripažinti mažas dydis yra ir kaip privalumas ir kaip minusas. Mažas telefonas daug patogiau guli kišenėje, malonesnis vartyti rankoje, tačiau dydis eina patogumo naudotis sąskaita. Dažniausiai tokių telefonų naudojimas yra gan varginantis ir tai atbaido nuo telefono įsigijimo.
Taigi, beskaitydamas, supratau, kad telefoniuką turintys žmonės yra labai patenkinti ir kone visi jį giria, na o tie, kurie gąsdina dėl mažo ekrano ir nepatogumo – paprasčiausiai pasidarė paviršutiniškas išvadas telefono beveik net nelaikę rankoje.

Stebina, kad Mini Pro dydis, lyginant su Mini, išlieka kone toks pats nors atsiranda visa papildoma klaviatūra. Tai reiškia, kad iš tiesų X10 Mini nebuvo suspaustas kiek tik įmanoma ir jo nedarė mažesnio tik dėl patogumo išlaikymo, o ne dėl fizinių kliūčių.

Taigi apžvelkime jo savybes:

Qwerty + touchscreen

Buvau nemažai kartų kartojęs, kad nemėgstu telefonų liečiamu ekranu ir kad tokio nenoriu turėt. Toks ekranas yra praktiškai kaip žaisliukas. Puikiai gyvendavom ir nedidindami nuotraukų dviem pirštais, o tiesiog mygdami knopkes. Na bet visas šis reikalas turi ir paaiškinimą – klaviatūra aukojama dėl didesnio ekrano, kas šitaip žavi mases. Bet tiesą sakant niekada ir negalvojau naudoti telefono filmų peržiūrom, nes manau, kad tai absurdas, o sms rašymui toks ekranas yra beviltiškai per didelis. Na bet kaip aš ten bebūčiau šnekėjęs – va ir turiu telefoną su touchscreen‘u, tačiau pasiteisinimui galiu pridurti, kad jis nėra didelis ir nesukuria jokių nepatogumų, na o virtualios klaviatūros sutalpinimas tokiame nedideliame ekrane, puikiai išsisprendžia su qwerty.

Kalbant apie pačius mygtukus, tai jie nedideli, kvadratiniai ir vienas nuo kito atskirti nedideliais tarpeliais. Paliktas tarpas tarp viršutinės mygtukų eilės, bei atslenkamo ekrano. Jei nesat didžiapirštis – mygti tikrai patogu, na o didesnių pirštų savininkai turi spaudinėti tik pirštų galiukais, arba jei jus tai erzina – naudoti virtualią klaviatūrą, kurioje mygtukai išties dideli, bei gerai iškomponuoti tokioje mažoje erdvėje. Virtualios klaviatūros minusas tas, kad lieka vos kelios eilutes jau parašytam tekstui. Tad jei rašai ilgesnį tekstą ir nori paskaityti ką parašei, reikia slankioti tą kelių eilučių tekstą aukštyn/žemyn, kas tikrai nėra patogu. Užuojauta Mini savininkams, kurie su tuo turi taikstytis visada, nes su Mini Pro tokios problemos paprasčiausiai nebelieka, nes išsitraukei qwerty, virtuali klaviatūra dingsta ir lieka tikrai daug erdvės teksto atvaizdavimui. Būtent rašymas su pilna klaviatūra ir padaro šį modelį gerokai pranašesniu už X10 Mini: shift mygtuko naudojimas, enter, skaičių klaviatūra, rašymas dviem rankom ir pan.

Ekrano jautrumas yra tikrai geras, nes menkiausi prisilietimai yra užregistruojami ir įvykdomi. Tačiau yra tam tikra priežastis, kodėl QVGA ekranai nėra itin populiarūs Android pasaulyje – tai mažos rezoliucijos (240×320 šiuo atveju), kurios neleidžia pakankamai kokybiškai atvaizduoti gražios grafikos, kuri yra labai svarbi dabartinėje mobiliojoje rinkoje.

Dydis

Dar viena iš priežasčių, kodėl labai nemėgau touchscreen‘inių telefonų – tai jų dydis. Tik pasižiūrėkit kokios jos plytos, kai tarkim laikydamas dešinėje rankoje didžiąją X10 Mini sesutę Xperia X10 negali pasiekti viršutinio kairiojo kampo. O ką jau kalbėti apie tai, kad toks gremėzdas guli kišenėje. Atsižvelgiant, kad dauguma mano kelnių ir taip sunkiai laikosi, tai turint tokį aparatą susidurčiau su tikrai nemaloniomis problemomis ^^
Na taip, milžiniškas ekranas labai gražiai rodo filmus, su juo patogu žaisti. Tačiau taip pat toks telefonas gerokai labiau bijo smūgių, turint kišenėje galima labai nesunkiai sudaužyti ekraną vos atsitrenkus į kokį turėklą, na ir galiausiai tokio ekrano apšvietimas suvartoja išties daug energijos.

Taigi, Mini Pro yra vos 90 x 52 x 17mm. Mini matmenys: 83 x 50 x 16. Vos kelių milimetrų skirtumas, na o iš foto galite matyti koks tai mažylis lyginant su kitais išmaniaisiais telefonais. Tokių matmenų telefonas tiesiog pasislepia delne ir gali neštis rankoje, o aplinkiniai jo net nepastebės :j

Meniu išpildymas/galimybės

SE savo reklamose mėgdavo pabrėžti Timescape funkciją. Tai vieta, kurioje į vieną vietą surenkami facebook, twitter, skambučių, bei sms‘ų pranešimai. Tekstas matomas išdėliotas kortelėmis, su tų žmonių nuotraukomis. Gal ir smagi funkcija, tačiau manau kad galėtų būti smarkiai patobulinta ir pats tik išmėginau, bet platesniu naudojimu neužsiėmiau.

Milžiniškas android’inių telefonų privalumas: Android market. Google atsakas į Apple kompanijos AppStore, kuris įrodė tokio modelio veiksmingumą. Market’as leidžia pasiskaityti kitų vartotojų atsiliepimus apie žaidimus ar programas, rezultatuose vaizduojamos tik su telefonu suderinamos aplikacijos, jų parsiuntimas, ar atnaujinimas tampa juokingai paprastas  Tokio dalyko reiktų visiems mobiliesiems telefonams.

Meniu ikonos gan didelės, tad atrodo gražiai, bei jų atidarymas itin lengvas, nes nereikia tiksliai taikyti ant ikonos paveikslėlio, bedi belenkaip ant ikonos ir ji vis vien atsidarys. Tačiau dydis atneša ir kitą problemą – t.y viename meniu puslapyje telpa tik 9 programėlės. Jokios problemos nėra, jei naudoji telefoną vien tik su standartiniu programėlių rinkinių – visos jos telpa į 5 ekranus ir itin didelių nepatogumų nesuteikia. Tačiau kai aš prisirašiau gal 50 skirtingų žaidimų, bei programėlių – slankiojimas po 13 ar net daugiau meniu puslapių tampa varginantis. Tačiau tai nėra išties rimta problema, nes android lankstumas leidžia kuo puikiausiai įrašinėti trečiųjų šalių programas ir meniu persidaryti pagal savo poreikius. Kaip tai padaryti – papasakosiu ateityje, ką tik sukurtame android skyrelyje.

Smagu, kad visas meniu yra identiškas didesniajai Xperia X10 ir neskaitant to, kad viskas sumažinta ir pritaikyta prie mažo ekrano, tačiau SE inžinieriai pasistengė ir darbą atliko labai sumaniai.

Apgalvotos tokios smulkmenėles, kaip pvz automatinis ekrano ryškumo reguliavimasis nuo aplinkos apšvietos, bei automatinis klaviatūros apšvietos įsijungimas, kai pasidaro tamsu.

Žadintuvas, skaičiuotuvas, priminimai tikrai išpildyti labai elementariai, bei patogiai. Galbūt trūksta platesnių funkcijų, bet kitą vertus kam jų reikia kai tau reikia tiesiog žadintuvo, o ne kokio žadinimo agregatoriaus su 50 skirtingų nustatymų. Visos programėlės atlieka tai ką turi atlikti ir tai daro efektyviai.

Na ir tiesa, telefonas atkeliauja su visa krūva stuff‘o, kuris tūlam lietuviui visiškai nereikalingas, tačiau neina jo ištrinti. Tarkim žaidimų bandomosios versijos, talk, latitude ir panašaus nereikalingumo programos. Vėliua taipogi papasakosiu, kaip visą tai galima iškirpti lauk.

Kalbant apie skambinimo kokybę – heh ironiška, bet tai viena iš rečiausiai apžvelgiamų savybių šiuolaikiniuose telefonuose: garsiakalbis puikiai atlieka savo darbą, garso kokybė labai aiški, na o ekranas pokalbio metu prigęsta ir jūs su savo ausim nieko neprispaudinėsit :j
Nors mikrofonas yra gan toli nuo burnos, tačiau kalbėtojai garso kokybe nesiskundė ir mane girdėdavo aiškiai.

Kamera

Taip, 5MP nėra daug, tas pats didysis X10 turi 8, tačiau nuotraukos išeina pakankamai geros, ir kaip minėjau – man, kaip ne fotografijos ekspertui, visai pakankamos. Vakare gal ir nelabai pafotografuosi, tačiau čia jau visų pigiųjų fot kamerų bėda, tad nieko nuostabaus.

Reikia pažymėti, kad šio telefono kamera yra geriausia iš visų 5MP android‘ų ir lenkia didžiąją dalį visų kitų gamintojų kameras su tiek pat MP.

Fotografavimo softas turi visas pagrindines savybes, kaip kad auto focusas, macro, bei sporto režimas, tačiau pasigedau foto filtrų. Nesakau, kad ypač reikalingas daiktas, nes dažniausiai foto apdirbimą atlieku photoshop pagalba, tačiau turėti po ranka – visada malonu. Na bet kaip ir visą kitą – galima pakeisti parsisiuntus programėlę iš market’o.

Dar vienas pažymėtinas minusas: fotografuoti galima tik spaudžiant fizinį mygtuką esantį korpuse ir nėra galimybės fotografuoti tiesiog paspaudus ant ekrano. Kadangi mygtuką paspaudus iki pusės jis tik sufokusuoja o spausti iki galo reikia kiek stipriau, tad neretai pasitaiko, kad rankos bespaudžiant tiesiog sudreba ir kadras pavyksta neryškus. Reikia priprasti jį suimti taip, kad galėtum tvirtai, nesudrebinęs rankos nuspausti mygtuką iki galo.

Foto kokybė:

Video kokybė:

Baterija:

930MAh atrodo tikrai ne itin daug (X10 turi 1500MAh), tačiau čia tarnauja mažo ekrano efektyvumas ir dėlto normaliai telefonus naudojantis, tarnaus apie dvi dienas. Na taip, su įjungtu wi-fi, gps‘u bei maksimaliu apšvietimu ir intensyviu naudojimu, jis gyvens trumpiau, nei pusdienį.
Galima su nostalgija prisiminti laikus, kai senieji Nokia telefonai laikydavo pos pusantros savaitės… Tokia ta funkcijų, bei ryškių, bei spalvingų ekranų duoklė.

Išvados:

Pros:

· Labai lengvai, intuityviai naudojama klaviatūra
· Tikrai jautrus ir tikslus ekranas
· Greitumas. Reakcijos laikas vaikštinėjant po meniu tiesiog žaibiškas.
· Netikėtai mažas, puikiai telpa delne
· Interfeisas sukurtas protingai, puikiai išnaudojamas mažas ekranas
· Didelės prisitaikymo galimybės
· Ko ne didžiąją dalį programinių minusų galima ištaisyti parsisiunčiamų programėlių dėka.
· Android‘o turėjimas reiškia integruotas visas pagrindines google paslaugas, kaip kad gmail, youtube, google maps, latitude ir pan.

Cons:

· Mažas ekranas gali būti per mažas daugeliui
· Pradžioje būna prikimštas šlamšto (tas pats Timescape galėtų būti gerokai patobulintas)
· Qwerty klaviatūroje nėra back mygtuko. Grįžimui reikia naudoti korpuso priekyje, prie ekrano esantį back mygtuką, kas nėra itin patogu.
· Nėra galimybės programas įrašinėti į atminties kortelę. Visos jos įsirašinėja į vidinę telefoną atmintį (eilinį  kartą išsprendžiama)
· Nėra flash palaikymo, tačiau youtubės klipus žiūrėti galima
· Ne pati naujausia android versija. Taip, dėkingi, kad SE atnaujino į 2.1 tačiau android vystymasis gi nestovi vietoje, o senos versijos turėjimas kartais neleidžia naudotis naujausiomis programomis
· Ekrano rezoliucijos tikrai netinkamos žaidimams ir padoriai žaisti galima tik paprastus loginius žaidimukus.

Skamba visai logiška padaryti didelį telefoną ir paskui jį mažinti. Ir pakol originalusis Xperia X10 nebuvo revoliucinis ir išmaniųjų telefonų rinkoje ryškių laimėjimų nepasiekė, tai šie du mažyliai Mini įneša visiškai naujų vėjų į mažųjų telefonų rinką ir ima vienareikšmiškai diktuoti savo taisykles. Šis duetas kardinaliai užroolin‘o mažųjų smartphone‘ų rinką ir lyginti su kitų firmų telefonais tame pačiame segmente, kaip kad LG KH5200 Andro-1 net nebelieka ką, o Mini drąsiai stoja šalia prie tokių telefonų, kaip HTC Desire ar Wildfire.

X10 Mini Pro tikrai labai žavus ir charizmatiškas telefonas ir net neskaitant to, kad jis išrinktas geriausiu Europos telefonu 2010 metais, tačiau didelio susidomėjimo nesusilaukia. Didžioji dalis žmonių atbaido mažas ekranas ir jie renkasi didelius Samsung, HTC, Nokia ar kitų firmų telefonus, net nežinodami koks stebėtinai patogus ir spartus šis telefoniukas gali būti ir kad būdamas toks mažas, galingai smūgiuoja poluliariem modeliam į paširdžius. Na jei esat milžiniškas interneto naršytojas ar filmų mėgėjas, manau galėtumėt šio telefono kandidatūra atmesti, nes visgi, kad ir koks spartus, funkcionalus ir gražus būtų – tačiau tikrai nėra pats tinkamiausias modelis renkanti multimedijos įrenginį.

Nesistengiu prakišti šio telefono jums. Nusipirkau tai kas man tinka idealiai ir šiuos straipsniu pabandžiau papasakoti, kokios savybės mane taip sužavėjo. Jei tai, ką papasakojau patiko ir jums – šaunu. Jei ne, ką gi pirkite telefoną pagal savo asmeninius poreikius.

Šią vasarą pasirodo atnaujinti mini, kurie savyje turės 2.3 android sistemą, o tai reiškia, kad ji atkeliaus ir į senuosius mini pro, tad belieka sulaukti birželio

Na ir pabaigai, media:

Apie X10 Mini (bet ne Mini Pro) rašo Džiugas iš nezinau.lt:

Panašūs straipsniai:

1. SE su android programinės įrangos atnaujinimas
2. Android Root’inimas (X10 Mini Pro)
3. Konsolių karai: XBox 360 vs PS3 – Round 4

Nuo paskutinio karto, kai apžvelgiau filmus prabėgo jau 4 mėnesiai. Šitiek laiko ir šitiek tinginiavimo… Krūvos visokių “veiklų”, bei sumanymų atima iš manęs norą sėdėti ir terliotis su komentarų apie filmus rašymu. Visgi pavasaris, žmonės :j Na, bet niekur tie komentarai neprapuolė ir kad su didele pauze, bet juodraščiai iš mano kompiuterio visgi pasieks ir jūsų kompiuterio ekranus. Taigi, mažomis porcijomis imam taškyt mano archyvus!

You Don’t Mess with the Zohan (2008) IMDM – 5.6

You’ve caught so many terrorists, it’s an art. You’re like Rembrandt with a grenade.

Dažniausiai komedijų vengiu dėlto, kad amerikietiškas humoras kino juostose ne tik, kad neprajuokina, bet net sugeba erzinti. Ne, nieko nesakau, yra tikrai gerų komedijų/parodijų, tačiau atkreiptina, kad visų jų ir amžius jau garbus. Naujųjų laikų komedijos sukasi vien apie genitalijas, tūsus, alkoholį, bei šūdus. Su menka viltimi suteiki dar vieną šansą kokiai nors smarkiai eskaluojamai komedijos juostai ir eilinį kartą pasišlykšti ir vėl pasižadi su jomis neprasidėti. Taigi Zohan’as irgi yra vienas iš tokių filmų, kurie yra absoliučiai tūpi ir antra kartą nepriverstumėt manęs jo žiūrėt. Ir jei jau nusprendėt, kad visgi žiūrėsit, tai rekomenduoju tai daryti su didele draugų kompanija, bei alaus amunicija – sueitų, kaip pusę velnio šou pasiprikolinimui. Ir išvis, šioje juostoje ko gero reikia įvertinti tik nestandartinę Adam’o Sandlerio išvaizdą, bei boratišką akcentą, be jų, bei gražuolės Emmanuelle Chriqui šis filmas daugiau visiškai nieko neturi…

Heartless (2009) IMDB – 6.1

Looks like the fucking Palace of Versailles, want my opinion. Soaks herself morning, noon and night. Lavender and Bergamot bubble bath. She says, "I feel like Marie Antoinette." I said, "Well, you know what happened to her, don’t ya?" She don’t. She will. I’ve made plans. Certain kid I know’s a dab hand with a chainsaw. Beautiful weapon. And talking of weapons… Business!

Nežinau konkrečios priežasties, kodėl UK filmai mūsuose taip mažai žinomi ir reklamuojami. Jau ne vieną kartą galėjome įvertinti šios šalies kino sugebėjimus. Patinka man, kad UK sugeba išlaikyti gyvenimišką natūralumą, bei gatvės žiaurumą.  Šio filmo istorija pasakoja apie vyruką, kuris nuo gimimo turi didelį apgamą ant veido ir dėlto yra visuomenės atstumtasis, bei apie tai, kaip jis susivilioja velnišku pasiūlymu tapti gražiu aplinkiniams, bei mylimąjai.
Originalus, protingas filmas, besiorientuojantis į siaubo žanrą, tačiau paliekantis žinutę ir priverčiantis susimąstyti.

American Psycho (2000) IMDB – 7.5

I have all the characteristics of a human being: blood, flesh, skin, hair; but not a single, clear, identifiable emotion, except for greed and disgust. Something horrible is happening inside of me and I don’t know why. My nightly bloodlust has overflown into my days. I feel lethal, on the verge of frenzy. I think my mask of sanity is about to slip.

Ahh, kaip man patiko kai kurios šio filmo vietos, kaip dialogai, preciziškai tiksli rytinė dienotvarkė filmo pradžioje, herojaus profesionali muzikinė įžvalga, na ir žinoma žymioji vizitinių kortelių scena. Šiame materializmo pasaulyje, kuriame mūsų herojus turi viską, jis nebejaučia nieko. Kad ir ką bedarytų ar pasiektų, nuo to filmo herojus tampa dar nelaimingesnis ir tik suradęs savo asmeninę “amerikietišką svajonę” jis sugeba paragauti bent dalelę jausmų.
Į kino istoriją neįeinantis dėl savo efektų ar apdovanojimų skaičiaus, tačiau tikrai pasižymintis istorijos pasakojimo maniera, bei kameros darbu. Must see filmas, juostas vertinantiems žmonėms.

Hero (2002) IMDB – 8.0

This scroll by Broken Sword contains no secrets of his swordsmanship. What this reveals is his highest ideal. In the first state, man and sword become one and each other. Here, even a blade of grass can be used as a lethal weapon.

Kaip ir įprasta japoniškiems filmams – daug skraidymo, muštynių, nerealių gamtovaizdžių, sakurų, bei lietaus ir visa tai be fizikos dėsnių egzistavimo. Užskaitau filmą dėl savo epiškumo, koloringumo, bei masinių scenų. Vienas brangiausių, tačiau ir daugiausiai uždirbusių japonų filmų eva! Puiki pramoga savaitgalio vakarui per didelės įstrižainės ekraną, sustiprinto geromis kolonėlėmis.

Letters from Iwo Jima (2006) IMDB – 8.0

For our homeland. Until the very last man. Our duty is to stop the enemy right here. Do not expect to return home alive.

Daugumoje filmų apie antrąjį pasaulinį, didvyriški amerikonai šaudo evil japanese, kurie viso to “nusipelnė”. Tačiau šiame filme visus tuos “Perl Harlboro” reikalus pamatysime iš kitos barikadų pusės ir šį kartą patys amerikiečiai pataps ne humaniškais niekšais. Tikrai vertas dėmesio filmas apie karo prasmę, kuriame orientuotasi ne į spec. efektus, o į discipliną, atsidavimą,  tradicijas, bei santykius tarp karių. Clint’o Eastwood’o režisuotas filmas, dėl kurio Japonija gali didžiuotis.

Reservoir Dogs (1992) IMDB – 8.4

Marvin: I already told you I don’t know anything about any fucking setup; you can torture me all you want.
Mr. Blonde: Torture you? That’s a good idea. I like that.

Taip, esu didelis nusidėjėlis, kad nemačiau šio filmo anksčiau. Na ir ką galiu pasakyt? Tarantino savo stiliuje. Nuostabus filmas, kaip ir buvo galima tikėtis. Kaip visada ilgi, tačiau velniškai geri dialogai, kaip visada tobulas filmo ištęstumas, kai nenori filmo nei pagreitint, nei sulėtint, o taipogi su Tarantino filmais neatsiejamas istorijos pasakojimo būdas, ginklai, kraujo klanai, bei keiksmažodžiai (žodelis “fuck” šiame filme pavartotas 272 kartus). Mūsų lietuviškos pažibos Zero 2 idėjų šaltinis. Neabejoju, kad Tarantino fanai šį filmą tikrai matė ir rekomenduoju pažiūrėti dar kartelį, na o kam Kill Bill’ai nepatiko, tai ko gero nepatiks ir šis.

The good the bad and the ugly (1966) IMDB – 9.0

There are two kinds of people in the world, my friend: Those with a rope around the neck, and the people who have the job of doing the cutting.

Keista matyti Clint’ą šitokį jauną, na bet pažiūrėkite ir į metus: 1966!!! Ne kasdien pažiūrėsi šitokio garbaus amžiaus sulaukusio filmo, o ypač, kad jis tiesiog nuostabus! Neabejotinai pats geriausias vesternas, koks yra pasirodęs ant margo svieto. A klasė tiek ir vaidyboje, tiek ir nuostabiu kameros darbu, humoru, bei vienu įsimintiniausių garso takelių. Visa tai atlikta su tokia kokybės kartele, kad net praėjus 45-iems metams, filmas tiesiog nepakartojamas ir žiūrisi labai puikiai. Štai kaip reikia daryti filmus!  Nors imk ir vėl leisk į kino teatrus. Tie kas pažiūrėsit šį filmą, drąsiai rekomenduoju užmesti akį ir į Unforgiven (1992), kuris nėra toks linksmas, kaip šis, tačiau galima traktuoti vos ne kaip tęsinį.
Tiesiog nuoširdžiai jūsų prašau pažiūrėti į šią laiko nesugadintą komedijos/veiksmo/vesterno samplaiką.

Panašūs straipsniai:

1. Filmų peržiūros #5
2. Filmų peržiūros #4
3. Filmų peržiūros #3

Pati geriausia video apžvalga, kokią esu matęs :p
Tai ar susižavėjot naujuoju iPad’u?

Panašūs straipsniai:

1. Letter to Apple
2. Why so serious?
3. Assassin`s Creed

Ahh, dėl didelio mano tingėjimo, kai kurių įrašų idėjos praguli net keletą mėnesių iki jų realizavimo. Taip nutiko ir šį kartą. Nusprendęs peržiūrėti visus genialaus kino režisieriaus Stanley Kubric darbus, iškarto griebiausi iš vieno labiausiai liaupsinamo jo darbo: A Space Odyssey. Mano sci-fi mylėtojo prote filmas paliko neišdildomą pėdsaką, o apie jį papasakoti susiruošiau tik praėjus begalei laiko. Tebūnie. Pirmyn!

Ateities vizija interjero pavidalu

Nors Kubric’as ir turi nufilmavęs visai nedaug filmų ir visi jie tiesiog neįtikėtini, tačiau neskubu ir neperkramsnojų jų visų. Kažkaip gaila taip greitai išnaudoti gerų filmų bagažą. Kas kai jis baigsis? Sėdėti ir badauti pakol atrasiu kitą genialų režisierių? Nea, aš geriau neskubėdamas per kokį pusmetį sukramsnosiu šiuos skanėstus, kai kuriuos mesteldamas gal net ne vieną kartą.

Puikiai suprantu, kad yra žmonių, kuriems šis filmas nepatinka. Visa Kubric’o kūryba visad būna dvejopa: arba filmas pasirodo visiška shyza ir nesugebi jo sugvildenti ir išjungi dar filmo pradžioje, arba lieki sužavėtas ir dar kurį laiką negali iš galvos išmesti tai ką pamatei. Na žinoma, šį kartą aš lieku prie pastarųjų ir nė nežinau kiek laiko vaikščiojau paveiktas šio filmo ir dar džiugiau, kad aplinkui atsiranda žmonių, kurie mane ne tik, kad supranta, bet vaikšto vienodai pritrenkti. ^^

Vyrai, atsakau, per Pietinį tokie nepraeisim…

Siužetas

Filmo siužetas gvildeną vieną esminę temą: evoliucija. Seniai, nutolusioje praeityje, kažkas stumtelėjo žmonijos vystymąsi, atsiųsdamas į Žemę paslaptingą juodą monolitą,
Po daugelio metų, tyrinėdami Mėnulį, astronautai jo krateryje taip pat atranda trijų milijonų metų senumo artefaktą – juodą monolitą, skleidžiantį paslaptingą elektromagnetinės energijos impulsą, kuris kažkokiu būdu yra susijęs su Saturno palydovu Japetu.
Šiai paslapčiai tirti surengiama ekspedicija: išskrenda penki mokslininkai, “ginkluoti” ypač galingu kompiuteriu EAL-9000, galinčiu savarankiškai perimti laivo valdymą.
Tačiau skrydžio metu kompiuteris sunaikina komandą – ir vienintelis likęs gyvas astronautas pradeda savo kelionę į laiko ir visatos begalybę.

Nuomonė

Iš įrašo įžangos jau galėjot pastebėti mano simpatijas. Pripažįstu, kad tai ne tik geriausias Kubric’o filmas, bet ir geriausias sci-fi filmas ever. Visiems iki šiol matytiems darbams – tik po krūmais slėptis. Idėjos gilumu jam prilygti galėtų nebent Donnie Darko (2001), bet tiesą sakant Odisėja man susižiūrėjo įdomiau.

O ką jau bekalbėti apie filmo production value. Aplinkos sukonstruotos tikrai įtikinamai, viskas atrodo išties futuristiškai, o autoriaus dėmesys detalėms tiesiog neįtikėtinas. Tokios mažytės detalės, kai tarkim instrukcijos prie tualeto arba dar geriau – šatlo viduje, kur net įžiūrėti jų neina, o prisiartinus galima įskaityti yra logiškos ir tikslios. Laivo gravitacijos sistema išvis atrodo žavingai. Filme ne vieną kartą matysime, kaip žmonės juda lubomis, sienomis, o horizontalus bėgimas išvis buvo awesome!

Garso takelis filme yra pakankamai keistas. Keistas tuom, kad jo beveik čia nėra. Tik įžanginė filmo simfoninė melodija yra puikiai žinoma ir atpažįstama. Vėliau filmo eigoje sekančius dialogus ir veiksmus seka tyla, ko pasekoje ištikrųjų pasijauti, kaip tuštumoje, kosmose. Įdomu, kad ko ne visose svarbiausiose kino vietose nesigirdi nieko, išskyrus kvėpavimą.

Faktai

Kaip ir dauguma senųjų mokslinės fantastikos filmų siužetas paremtas knyga. Dėl šios priežasties mane taip ir traukia prie klasikinių sci-fi filmų (ko gero pamatysite tai tolimesnėse mano apžvalgose). Kubric’as pasiskolino siužetą iš Arturo Klarko, kuris parašė trejų dalių romaną “2001 metų kosminė odisėja".

Pagal antrąją A.Klarko romano dalį taipogi pastatytas filmas, tęsiantis Kosminės odisėjos siužetą, tačiau režisavo jau ne be Kubric’as ir filmą lydi ne patys geriausi atsiliepimai, tad nusprendžiau nerizikuoti su antrosios dalies žiūrėjimu.

Viso filmavimo metu buvo prifilmuota daugiau, nei 200 kartų daugiau vaizdo medžiagos, nei buvo galutiniame filme. Režisierius labai rimtai žiūrėjo į savo darbą ir atrinko tik pačius pačiausius kadrus. Pradžioje buvo padarytas detalesnis, daugiau knygos detalių perteikiantis variantas, kuris truko virš 4 valandų, o tik vėliau atmetimo būdu palikta kino teatrams tinkama trukmė: 148 min.

Per pirmąsias 25 filmo minutes nepasakomas, nei vienas žodis. Taipogi ir per paskutiniąsias 23 minutes. Iš viso filme yra 88 minutės nuo pašnekesių laisvo siužeto (daugiau, nei pusė filmo).

Baigus filmavimo darbus, visos filmo dekoracijos buvo išvežtos ir sunaikintos. Taip buvo daroma, siekiant užtikrinti dekoracijų autentiškumą. Kubric’as nenorėjo, kad jo kurtos dekoracijos atsirastų kituose kino filmuose.

Autorius realizavo daug futuristinių fantazijų, iš kurių dalis tapo tiesa. Pvz vaizdo telefonija, šatlai, planšetinė televizija, ar net tai, kad kompiuteris gali skaityti iš lūpų. Visos šios idėjos 68-aisiais buvo gryna fantastika.

Scenoje, kai paskutinis likęs gyvas erdvėlaivio įgulos narys, atjunginėja kompiuterį, pastarasis dainuoja Daisy Bell dainelę. Įdomu tai, kad tai pirmasis elektroninės muzikos pavyzdys. Tai buvo pati pirma kompiuterio garso sintezatoriaus atlikta daina, kuri buvo įrašyta į IBM kompiuterį 1961-aisiais.

Kubrick’as numatė Ipad’us dar 76-aisiais.

10 out of 10 stars
10/10 – tiesiog nepakartojamai, fantastiškai nerealus filmas, kurį žūtbūtinai rekomenduoju visiems sci-fi gerbėjams.

Media

Tiems, kas matė filmą, tačiau nesuprato: galit pasižiūrėti filmo paaiškinimą [štai čia], tačiau atminkite, kad oficialios patvirtintos versijos nėra ir Kubric’as paliko daugybė vietos spelionėms, bei teorijoms.

Panašūs straipsniai:

1. Filmas, kurį žiūrėjau: Zeitgeist – Addendum
2. Filmas, kurį žiūrėjau: Carriers
3. Filmas, kurį žiūrėjau: Bang Bang You’re Dead

Oz – tai amerikiečių televizijos drama, sukurta režisieriaus Tom Fontana. Pasirodžiusi 1997-aisias HBO kanale, ši drama tęsėsi 6 sezonus ir baigėsi tik 2003 vasarį.

Serialą rodė ir mūsiškė LNK, tačiau dėl serialo žiaurumo, bei atvirų scenų – rodymo laikas buvo nukeltas į vėlyvą vakarą ir dėl nepasiteisinusių reitingų buvo nutrauktas taip ir neparodžius serialo iki pat finalo. O be reikalo…

Siužetas

Ozas – tai serialas apie nepagražintą griežto režimo kalėjimo kasdienybę. Per 6 serialo sezonus, papasakojami kone visi pagrindiniai gyvenimo kalėjime aspektai: žiaurumas, prievarta, narkotikai, seksas, išgyvenimo drama, meilė, korupcija, karai tarp gaujų, pavydas, melas, bei brolybė. Nepagražinta tiesa apie realybę kalėjime.

Ironiška, kad Osvaldo sustiprinto režimo kalėjimas, trumpai vadinamas Oz’u – yra taipogi ir pasakos motyvas. Išeina graži priešprieša. Kaip ir minėtoje pasakoje, Oz’as taip pat turi Smaragdų miestą – eksperimentinį bloką, kuriame kaliniai turi daugiau laisvės, nei įprastai. Visa istorija ir sukasi apie šio eksperimentinio blogo gyventojus, bei santykius tarp jų.

O šio bloko kontinentas pasižymi įvairumu: italų mafiozas, konkurento gatvėse pristatinėjantis savo heroiną, žmogėdra – kuris užmušė ir suvalgė savo nuosavą motiną, lotynų amerikietis beisbolo lazda uždaužęs nepatikusį taksi vairuotoją, juodaodis – nušovęs policininką ir t.t. Kalėjime rasite narių kone iš kiekvienos rasinės ir socialinės grupės. Jie visi buvo patalpinti į vieną blogą, siekiant sumažinti įtampą tarp šių skirtingų grupių. Tačiau, kiek matome serialo eigoje – įtampa niekada nesumažėja ir kankina kiekvieną atskirai…

Kaip kontrastas visai šiai kriminalinei visuomenei, pateikiamas įprastas žmogelis, vardu Tobias Beecher, kuris buvo normalus, geras žmogus, dirbantis advokato darbą, tačiau vieną kartą padaręs neištaisomą klaidą, atsiduria Oz’e. Stebėdami serialą, galime stebėti, kaip stipriai jis pergyvena dėl šios padarytos klaidos, bei tai, kaip kalėjimo realybė smarkiai jį pakeičia…

Ozas atvaizduoja bloko viršininko McManus bandymą prižiūrėti, bei kontroliuoti Smaragdų miesto žiaurumus, narkotikų prekybą, bei konfliktus tarp gaujų. Matosi jo sunkios pastangos gerinti kalinių raštingumą, taipogi bandymai rengti krepšinio, bei bokso turnyrus ar netgi statyti teatro vaidinimą. Vieni iš jų nusisekė, deja kiti – baigėsi tragiškai.

Stilius

Istorija pasakojama vieno iš kalinio – Augustus Hill, kuris po konflikto su policija sėdi vėžimėlyje. Būdamas labiau įkalintas, nei visi kiti kaliniai, bei fiziškai nebegalėdamas būti aršus – jis tampa lyg viso to žiaurumo šalininku, beigi serialo balsu, kuris alternatyvioje realybėje pasakoja pamokančias istorijas, kurios moralizuoja serialo įvykius, pristato naujus veikėjus, ar atlieka epilogą. Būtent po tokių moralų, pasibaigus kiekvienai serijai pagalvoji “Velnias, koks tai geras serialas”.

Skirtingai, nuo kito populiaraus serialo Prison Break – vykstantys įvykiai čia daug realesni, nėra jokių genijų, sugebančių paskutinę akimirką išsisukti net iš pačių netikėčiausių situacijų ir niekam čia sėkmė nesišypso. Iš viso serialai yra sunkiai sulyginami, nes Oz’as yra gerokai gilesnis, gerokai daugiau pasakantis, bei pamokantis.

Verdiktas

OK, tai tikrai serialas ne kiekvienam. Vieniems gali atrodyti nuobodus – nes didžioji dalis filmo siužeto – dialogai. Taipogi filme galonais pilasi kraujai, prievarta, bei nuogumas. Ko gero, tai labiau sužavės tik vyriškosios lyties atstovus, nes merginų tokie žiaurumai dažniausiai toli gražu nežavi. (Tikrai ne kiekviena galėtų stebėti, kaip nužudomas žydas ir nuogas pakabinamas aukštyn galva, su ant pilvo peiliu išraižytu užrašu Jew).

HBO pasižymi sugebėjimu rodyti pačius rimčiausius, geriausius serialus. Oz’o atveju tai tik dar kartą pasiteisina. Vaidyba, siužetas, bei originali kompozicija tiesiog nepakartojami…

Trailer

Panašūs straipsniai:

1. Serialas, kurį žiūrėjau: The IT Crowd
2. Serialas, kurį žiūrėjau: The Boondocks
3. Serialas, kurį žiūrėjau: The War At Home

Kiekvienas bent kartais pažaidžiantis žaidimus tikriausiai jau buvo susidūręs su tokiu, kuris yra gerokai daugiau, nei tik video žaidimas. Tai visai kita patirtis, kuri lieka su jumis visą likusį gyvenimą. Toks yra ir Bioshock’as.

Istorija

Istorijos pradžia kiek primena filmą CastAway: skrydis lėktuvu, lėktuvas sudūžta, tu desperatiškai bandai išsigelbėti ir skirtingai nuo filmo – patenki ne į salą, o į švyturį, stovintį bala žino kur vandenyne. Patekęs į jį supranti – kažkas čia ne taip ir imi leistis po vandeniu į neįtikėtiną miestą, pavadinimu Rapture. Vos patekęs į miesto patalpas, pamatai, kad tai visai kitokia vieta, nei esi papratęs matyti fantastinėse šaudyklėse. Tai nėra dar viena kosmoso stotis, ar zombių paveiktas tyrimų kompleksas, laboratorija. Tai pamišęs art deco stiliaus miestas, statytas vėlyvaisiais 1930-aisiais. Senovinių laikų dizainas, su ne tų laikų technologijomis, kitaip tariant steampunk’as. Tai turėjo būti tobula visuomenė, be jokių nusikaltimų, kur kiekvienas turi visišką laisvę. Galėjai įkurti savo verslą, atlikti mokslinius tyrimus, bei išbandyti naujas idėjas visiškai be jokių apribojimų. Bet bėgant laikui visa tai baisiai išsikreipė. Mokslininkai pamišo, žmonės tapo priklausomi nuo genetinio serumo, vadinamo adamu. Patenki į sugriuvusią utopiją, miesto griuvėsius iš kurių pabėgti ne taip lengva – gi esi po vandeniu.

Tu nežinai kas esi, nežinai kas ir kodėl vyksta aplinkui, tu tiesiog įmetamas į šį visiškai nučiuožusį pasaulį. Tau leidžiama miesto įvykius susirankioti iš mažų nuotrupų. Žaidimas nešvaisto laiko rodydamas pristatomuosius filmukus, viskas pasakojama audio dienoraščių formatu, kai radęs čia gyvenusių, bei dirbusių žmonių audio įrašus, perklausai apie jų mintis, planus, viltis, bei apie tai kas kraupaus įvyko šiame mieste. Audio dienoraščius būna palikę patys įvairiausi žmonės, nuo pamišusių mokslininkų iki paprastų šeimynų, kurios nesupranta, kas dedasi. Iškarto galiu paminėti, kad įgarsinimas yra vienas geriausių, kokių teko girdėti. Kiekvieno personažo balsas tinka tiesiog idealiai. Lygiai taip žaidžiama su visai garsais žaidime. Pavojingose situacijose ima girdėtis šiurpūs garsai, kurie tik suaštrina įvykių staigumą, pavojingumą. Žaidimas stengiasi įbauginti ir jei žaidžiate vėlyvą vakarą su ausinėmis – efektą tikrai pajusite, nors iš esmės tai ir nėra siaubo žanro žaidimas.

Gameplay

Plazmidai. Tai tarsi supergalios. Jie leidžia tau daryti daug įvairių šaunių magiškų dalykų, kaip pvz užšaldyti savo priešininką, padegti daiktus pirštų spragtelėjimu, o ką jau kalbėti apie telekinezę, ar žaibų laidymą. Galių yra tikrai nemažai, o visų jų turėti vienu metu negalėsi, teks rinktis.

Viena iš mėgiamų žaidimo vietų – nulaužinėjimas. Nulaužti galima kone bet kurį veikiantį prietaisą, ar tai būtų saugumo kameros, ar skraidantys saugumo botai, seifai ar kulkų automatai. Hackinant reikia sužaisti mini galvosūkio tipo žaidimą kuris tiesą sakant žaidimo pradžioje buvo labai užkabinęs ir hackindavau viską kas tik pasitaikydavo. Nauda nuhackinus daiktus, kad jie tampa naudingi: saugumo sistema nebefiksuoja tavęs, tačiau puola kiekvieną pasirodžiusį priešą, lyg turėtum nuosavą gyvūnėlį su kulkosvaidžiu. O tai yra yra labai patogu, nes aplinkui plavinėja visa krūva pamišėlių.

Bet kartu nepabėgama ir nuo klasikinės pirmojo asmens šaudyklės – netikėtu metu pasirodantys priešai, kurie tarp kitko dažniausiai būna labiau pavieniai, nei grupėmis. Didelė ginklų įvairovė, jų tobulinimo galimybės, bei nuolatos jaučiamas kulkų stygius. Dirbtinis intelektas, kuris tikrai nesėdės viename kambaryje ir nelauks jūsų atėjimo, o šmirinės iš patalpos į patalpą, rankiosis kulkas, bei gydysis save. Vieną kartą išvalę kambarį ir kiek vėliau žaidimo eigoje grįžę atgal jūs ir vėl galite rasti siurprizų. Tai visai kitoks žaidimas, nei tarkim kitos populiarios šaudyklės, kaip Halo 3 ar Doom’as. Šaudymas čia nebūna pagrindinis tikslas. Čia jis labiau intelektualus ir yra tik priemonė, padedanti apsisaugoti. Bioshocke nebėgiosi tiesiog kaitindamas savo kulkosvaidį su nesuskaičiuojamais kiekiais kulkų. Bioshock’e tenka patyliukais šmirinėti, sėlinti, kad po truputis ištyrinėtum šią aplinką, bei atskleistum istoriją.

O kaip gi nepaminėsi kultinėmis tapusių mažųjų sesyčių… Kas jos tokios? Ir koks jų tikslas šiuose išprotėjusios visuomenės likučiuose? Klausimai, kuriuos užduosite dar žaidimo pradžioje. Kas liečia veikėją su šiais į mažas mergaites panašiais sutvėrimais – jums paliekamas moralinis pasirinkimas: mergaites galima gelbėti arba sudoroti ir gauti daugiau adamo – savotiškos žaidimo valiutos. Nuo jūsų pasirinkimo nusisprendžia žaidimo pabaiga. Faktas, kad šis padarėlis, švytinčiomis akimis, atrodo, kaip maža, visiškai nekalta mergytė, kuri kaip ir nedaro nieko blogo ir tai, kad tu sprendi ar ji gyvens, ar mirs, veikia ypač stipriai. Taip tu gali ją išgelbėti ir gauti mažai naudos iš to, tiesiog jausiesi morališkai teisingesnis arba gali nužudyti ir atimti visą adam’ą, tačiau kuom tu tada skirsiesi nuo eilinio kito išprotėjusio žmogaus, lakstančio po šias patalpas?

O dar yra didieji tėtušiai. Argi galvojote, kad mažos mergytės klajos po tokį šiurpų pasaulį vienos? Tėtušiai, tai lyg asmeniniai sesyčių sargybiniai, kurie nieko tau nedarys, pakol tu nerodysi agresijos. Tačiau norėdamas turėti reikalų su sesytėmis, turėsi pirma išsiaiškinti su tėtušiai, kurie žaidimo pradžioje yra tikras iššūkis ir kovos primena boso kovas. Iš esmės, tai yra taikūs robotiški sutvėrimai, kurių užduotis tiesiog prižiūrėti mergaites. Pastebėtina, kad kovojant su didžiuoju tėtušiu mergaitė persigandusi ima verkti, jaudintis dėl savo apsaugininko labiau, nei dėlto kas netrukus nutiks jai. Sesytės žiūri į tėtušius labiau, kaip į draugus, o ne į apsaugininkus. Tokios psichologinės detalės tiesiog žavi…

Gyvenimas ir mirtis. Žaidimo eigoje neina numirti. Taip, skamba gan keistokai. Tiesiog praradus visas gyvybes, jūs būsite atgaivintas artimiausiame Vita Chamber, bei neprarasite visiškai nieko išskyrus tai, kad teks vėl nueiti iki tos vietos, kurioje žuvote pirmą kartą. Visi ginklai, kulkos išlieka, tad nesijaudinkite jai pasirinkę sudėtingiausią žaidimo sunkumą, eigoje mirsite nesuskaičiuojamą kiekį kartų. Žinau tik, kad žaidžiant ant Xbox’o galima gauti atskirą trofėjų užtai, kad žaidimas pereitas nė karto nemirštant.

Žaidime panaudota, gan įdomi Ievos ir Adomo koncepcija. Du visiškai skirtingi preparatai, vienas nuo kito neatsiejamai susieti. Ieva veikia, kaip mana RPG žaidimuose. Tai dydis nurodantis, kiek savo super galių galėsite naudoti. Su savimi galima nešiotis 9 Ievos konteinerius, kuriuos susišvirkščiate į kraują. Tuo tarpu Adom’as veikia, kaip šio pasaulio valiuta. Tai preparatas, kuris jums suteikia vis daugiau galios ir visas šio žaidimo pasaulis pametęs galvą dėl jo pešasi tarpusavyje. Genų inžinerija, tamsioji miesto pusė, kuri ir privedė prie visiško miesto žlugimo.

Taktika. Kiekvienas ginklas gali naudoti trejų skirtingų tipų kulkas, kurios veikia prieš skirtingai prieš įvairias priešų klases. O priešų įvairovė pakankamai didelė: nuo kabliais ginkluotų žmogelių iki teleportuotis mokančių ir ugnimi besisvaidančių mutantų.
O ką jau bekalbėti apie taktiką, bandant nužudyti didžiuosius tėtušius. Žaidime jų taipogi kelios rūšys ir kiekvienai rūšiai reikia naudoti skirtingas taktikas. Tiesa, keliaujant link žaidimo pabaigos, tėtušių nugalėjimas tampa per lengvu uždaviniu ir galima jį pribaigti, be jokio didelio vargo.

Padegate žmones ugnimi o tada juos fotografuojate! Argi ne smagumas ^^ O nuotraukos čia daromos ne šiaip sau: kiekvieną kartą padarę nuotrauką jūs analizuojate priešus, bei po truputis atskleidžiate jų silpnąsias vietas, ar gaunat papildomų žalos taškų. Tokie tyrinėjimai tikrai padaro žaidimą dar smagesniu ir imi siekti išsiaiškinti visų priešų silpnybes, kad išmoktum juos traiškyti, kaip muses. O tai tik dar labiau prikausto prie žaidimo.

Naudojamų spalvų paletės, šešėliai, tekstūros, veikėjų bruožai, aplinkos, viskas atlikta su tokiu grafikos lygiu, kad net db, jau einant 4 metams nuo žaidimo išleidimo, jis atrodo tikrai gerai. Traileriuose dažniausiai vaizduojamas žaidimas atrodo nepalyginamai geriau, o vat Bio sukuria tokį kinematografiškumo jausmą žaidime, kad traileris, kad ir pašlifuotas, bet labai mažai skiriasi nuo žaidimo eigos grafikos.

Nuomonė

Tai tiesiog neįtikėtinai gera šaudyklė, kurioje apstu ne tik veiksmo, bet ir išties gera, įdomi istorija, kuri pasisuka visai netikėtu kampu. Visada mėgau tokius netikėtus twistus tiek žaidimuose, tiek kino filmuose. Siužeto nenuspėjamumas yra tikrai nemažas pliusas.
O kaip gi nesižavėsi detalumu. Pvz, kai jūs einate tuneliu ir pro langus matote lavonus, įstrigusius tarp apsauginių langų grotų. Ar pvz kai matote splicerio šešėlį, kuris doroja lavoną, o kai priartėjate, jis nušoka. Užrašai ant sienų, įvykiai ir jų atspindžiai aplinkoje. Kažkas iš žaidimo kūrėjų tikrai turėjo prisėsti ir skirti nemažai laiko galvojant koks būtų tikras gyvenimas povandeniniame mieste. Čia rasite tokias patalpas, kaip pokylių salės, kino teatrai, medicinos paviljonai, botanikos sodai, gaminantys deguonį visam miestui ir pan. Aš esu smulkmeniškas, net mažom detalėm skiriu nemažai dėmesio, tad ko gero todėl šį povandeninį miestą ir iškeliu taip aukštai, nes kas kas, bet detališkumu jis gali pasigirti.

Jei jūs ieškote žaidimo, kuris būtų išties įsimintinas, jei žaidimuose jūs labiausiai vertinate lygių dizainą, žaidimo stilistiką, bei niūrią, siaubo atmosferą, taipogi jei jaučiate susižavėjimą klasikiniais laikais – tai highly recomended žaidimas jums.

Na žinoma, jei jūs ieškote daug šaudynių, sprogimų ir begalės veiksmo, tada galbūt pasidairyčiau į žymiąsias Call Of Duty, ar Left For Dead serijas.

Dabar tiesiog degu nekantrumu, kada imsiuosi lošti antrąją dalį. Deja kūrėjai padarė tai labiau, kaip šalutinę istoriją, o ne jos tęsinį. Asmeniškai man, antroji dalis būtų tobula, jei būtų rodoma priešistorė. Pamatyti tą didingąją visuomenę, pamatyti Bioshock’ą visu jo gražumu, bei stebėti jo degradaciją, žlugimą. Vat tai būtų buvę awesome!

10 out of 10 stars
10/10

Žaidimus galima vertinti pagal daugybę aspektų: grafika, fizika, istorija,  gameplay, nuotaika, įdomumas, muzika, garso dizainas. Bioshock’as gauna visus aukščiausius balus visose šiose kategorijose. Netikite? Just try it!

Panašūs straipsniai:

1. Sunkiausias pasaulio žaidimas
2. Laisvalaikio pramogos: GROW žaidimai
3. God of War serija – žaidimai, kurių praleisti negalima

Atmetus žiūrimus serialus, anime, bei mano pomėgį domėtis naujausia muzika, filmų žiūrėjimui laiko lieka išties nedaug. O ir ne kiekvienas peržiūrėtas filmas palieka gilų įspūdį, kurio užtektų įrašo parašymui. Jei jau juosta buvo prasta, tai gaila laiko, kurį jam sugaišai, o ką jau kalbėti apie gaišatį rašant jo apžvalgėlę. Na bet iš kitos pusės – jūs taip ir nesužinot apie nevertus žiūrėti filmus ir darot lygiai tą pačią klaidą. Tad nusprendžiau prisitaikyti populiarų formatą ir kas tam tikrą laiką (pvz kas mėnesį) bent keliais žodžiais brūkštelti apie VISUS matytus filmus. Na o ypač sužavėjusių filmų aprašymus darysiu, kaip tai darydavau ir seniau.

Taigi, pirmyn, šį kartą lapkričio peržiūros:

Kill Bill Vol.1-2 (2003-2004)

Here comes the bride

Paskutinis matytas Tarantino filmas buvo Inglourious Basterds ir tiesą sakant jau spėjau be galo pasiilgti šio režisieriaus, tad nusprendžiau parsisūsti ir dar kartelį pasimėgauti senai bematytu Kill Bill, ypač, kad antrosios dalies mačiau vos kelias scenas. Na ir ką galiu pasakyti? Tiesiog nuostabu! Režisierius kickass’iną eilinį kartą. Kovos scenos, badass stilistika, dialogai, aplinkos, kameros darbas, duoklė senoviniams rytų kovos filmams, bei žinoma garso takelis tiesiog neįtikėtini. Kas supranta video meną, tas žino koks tai geras darbas, na o kitiems arba patinka pasakojama istorija, arba ji atbaido.

9 out of 10 stars
9/10

(Pirmai daliai neabejotinas 10-tukas, tačiau antroji gauna tik 8)

Full Metal Jacket (1987)

"This is my rifle. There are many like it but this one is mine."

Kuo daugiau matau Kubric’o filmų, tuo labiau jį respectinu. Pirmiausia dėl kruopštaus jo detališkumo. Ko gero nei vienas kitas režisierius neskiria tiek daug dėmesio pačiom mažiausiom smulkmenom, nei jis. O ką jau bekalbėti apie jo filmų gilumą, bei šoko efektą, kurį palieka visi jo filmai.
Pirmoje juostos pusėje vaizduojama jaunuolių, atvykusių į armiją, apmokymai, bei tai, su kokia kasdienybe jiems tenka susidurti, na o antrojoje filmo dalyje, matome tuos pačius jaunuolius pakliuvusius į tikrą mūšio lauką. Idealus karinis filmas, tačiau ko gero mano simpatijų iš Saving Private Ryan neatima, nors pasakoma ir daug daugiau.

9 out of 10 stars
9/10

(Skiriu 9, tik dėlto, kad pirma vieta karinių filmų tarpe nuo 99-tųjų jau užimta)

Good Will Hunting (1997)

Son of a bitch… He stole my line.

Istorija apie matematikos genijų, kuris dirba paprastu valytoju universitete, bei jo santykius su psichologu, kuriam pačiam reikalinga pagalba.
Demon’as nėra mano simpatijų pelnęs aktorius, tačiau antipatijos jam irgi nejaučiu. Vaidyba jo išties nebloga, tiesiog filmai, kuriuose jis filmuojasi, manęs itin nesužavėdavo. Tačiau to paties negaliu pasakyti apie šią 97-tųjų drama. Paprastas, gražus ir iš dalies artimas filmas, apie psichologines problemas, bei draugystę. Pažymėtina ypač skaudi išsiskyrimo su mergina scena…

8 out of 10 stars
8,5/10

(Mano kritiška nosis uodžia, kad gilesnių, apie santykius, gyvenimą, bei darną tarp jų, filmų mėgėjai tikrai įvertins)

Poltergeist (1982)

Lapkritį pastumėtas Slender Man istorijos vėl ėmiau gręžiotis į siaubą. Kadangi tai žanras, kuris man itin patinka, bet deja esu labai išrankus ir išskirti galėčiau vos vieną kitą filmą, tai nusprendžiau imtis siaubo filmų klasikos, kaip Poltergeist’as.
Jei tai būčiau išvydęs kokių 8-erių – 12-kos, tai ko gero būtų buvę labai baisu, deja dabar tokio efekto žinoma nėra. Istorija gana paikoka, o ir padarymas vietomis nusijuokti priverčia. Tačiau turiu pažymėti, kad visgi šis Spielbergo darbas turi ko pamokinti ir šių laikų “siaubiakus”. Labai patiko virtuvės kėdžių scena, o ir pastebėjimas, kad nors tai ir siaubo filmas, tačiau nei vienos mirties filme taip ir neįvyksta – priverčia atiduoti pagarbą. Čia jums ne koks Saw :j

Faktas: pasirodo, kad skeletai baseino scenoje, buvo išties tikri skeletai ir aktoriams tai buvo pasakyta tik pasibaigus filmavimui

6 out of 10 stars
6/10

(Nesvarbu, kad dabar žiūrisi jau kiek kreivai, tačiau paslaptingai sugeba įtraukti. Sėdi sąžiningai iki filmo pabaigos, nes norisi pamatyti, kaip viskas pasibaigs. Nors vietomis tai tikrai juokinga :j)

The Blair Witch Project (1999)

Vienas pirmųjų mocumentary tipo filmų. Jaunulių trijulė filmuoja dokumentinį filmą apie Bleiro raganą, kai ima suprasti, jog pasiklydo miške, kur visai ne jų teritorija.
Filmą galima vertinti labai dvejopai. Iš vienos pusės, tai be traškesių ir aimanavimų, kaip čia viskas blogai, daugiau nieko ir neišvysite, tad gali būti labai neįdomu ir nuobodu. Iš kitos pusės – buitinės kameros efektas veikia puikiai ir leidžia stebėti augančią įtampą tarp trejų draugų, bei kaip juos užvaldo stresas. Jei tarkim mokyčiausi psichologijos, tai būtent šiuo aspektu filmą stebėti yra labai fun.
Ne, žinoma išsigąsti ten nėra ko, tačiau būdamas toks realistiškas, sugebėjo įsirėžti amerikos jaunimui į galvas ir nemažai jų bandė pakartoti panašų žygį. O ką jau kalbėti apie tai, kad tai viena sėkmingiausių kino juostų pagal ratio, t.y. išleista/uždirbta santykį. Filmas nufilmuotas vos už 22 000 dolerių, uždirbo 240 milijonų (1 doleris atnešė beveik 11 000$).

Neskaitant to, kad filmavimo metu aktoriai patys tikėjo, kad tai ne scenaristų išmyslas, o tikras mitas, tai jie dar ir buvo neperspėti apie kai kuriuos išpuolius, tad matome tikras, nesuvaidintas aktorių emocijas.

6 out of 10 stars
6/10

(Kaip siaubo filmas – per daug silpnas ir nesukuria reikiamos nuotaikos, tačiau kaip juosta apie žmonių emocijas – visai žiūrima.)

Shank (2010)

Mūsuose britiški filmai labai menkai publikuojami ir apie juos žino tik besidomintys. Peržiūrėjau naują juostą su dar iš KidultHood pamėgtais aktoriais, kaip Adam Deacon ar Ashley Bashy Thomas.
Filmas niūrokas, postapokaliptinis: populiacija žemėja vis didėja, maisto mažėja, finansų rinka žlugo ir tai  privedė prie visiško šiukšlyno, kurį ir matome filme. Tai nėra geras filmas, tiesiog jis oriantuotas į naujajį britišką jaunimą, užaugusiems su grime, dubstep muzika šokių aišktelėse, daug pykčio ir agresijos.

4 out of 10 stars
4/10

(Iš esmės panašu į minėtąjį KidultHood’ą tik perkelta į ateities betvarkės pasaulį. Ne tas pats režisierius, ne ta pati ir kokybė)

Juno (2007)

Juosta apie brendimą, paauglių bėdas, santykius, bei kūdikio atidavimo konfliktą. Ir nors Ellen Page, po filmo Hard Candy man paliko labai gerą įspūdį, deja šis filmas man patapo nubodus ir vos sugebėjau išžiūrėti iki pabaigos. Nepadėjo, net ir Michael Cera, kuris paskutiniu metu susilaukia gan nemažai dėmesio. Na bet tokie nučiuožusios, nuolat neužsičiaupiančios, bei ne pagal metus subrendusios merginos vaidmuo Ellen Page tikrai tinka ir dėlto aš ją taip mėgstu.

4 out of 10 stars
(4/10)

American Beauty (1999)

Jei darysi tai ką visada ir gausi tai ką visada.

Prisikapsčiau ir iki legendinės, visų belenkaip giriamos dramos ir turiu pasakyti nebuvau taip sužavėtas, kaip, kad kiti. Taip, gilu, jame daug simbolizmo, cinizmo ir satyros. Juokiamasi iš amerikietiškų vertybių, manierų, bei gyvenimo būdo. Taip, peržiūrėjus atsiranda peno apmastymams apie savo paties gyvenimą. Ir taip, jis nėra šabloniškas. Tačiau, tai nėra filmas, kurį rekomenduočiau vos užklausus. Tikrai geriau, nei visa krūva kito holivudiško šlamšto, skirtas mąstantiems žmonėms.

6 out of 10 stars
(6/10)

The Truman Show (1998)

 
All the world’s a stage…

Pirmas mano mėgiamo Jim’o rimtas vaidmuo. Daug žmonių dėlto ir praskipino tokią gerą juostą, manydami, kad tai eilinė Jim’o komedija, kur jis durnavoja ir daug maivosi. Deja jie klysta.
Puiki istorija pašiepianti realybių šou kultą. O ką jau kalbėti apie tokius gvildenamus klausimus, kaip Dievo tematika, aplinkos monotoniškumas, ar gyvenimo vertybės. Žmonės pabėga nuo savo paties gyvenimo, kad galėtų stebėti kito potyrius. Kas tada vertesnis gyventi?

P.s. Faktas: veidrodžio scena, kurioje Jim’o veikėjas isivaizduoja esantis kosmonautas yra visiška aktoriaus improvizacija, scenarijuje to nebuvo :j

9 out of 10 stars
9/10

(Dar vienas puikus darbas į Jim’o CV)

Mr. Nobody (2009)

I always liked fish. I never thought that one day they would like me too.

Visada yra faina žinoti, kad tavo visų laikų filmų top3 vienas iš pagrindinių aktorių turi ir daugiau gerų juostų. Taip, kalbu apie Jared Leto, bei antrąjį net labai gerą jo filmą Mr.Nobody. Ahh, kokių gerų minčių yra šiame filme, bei kokie nerealūs dialogai pasiekia ausis bežiūrint.

Nemo Nobody aged 118: I’ve got nothing to say to you. I’m Mr. Nobody, a man who doesn’t exist.
Young journalist: Do you remember what the world was like before quasi-immortality? What was it like when humans were mortals?
Nemo Nobody aged 118: There were cars that polluded. We smoked cigarettes. We ate meat. We did everything we can’t do in this dump and it was wonderful! Most of the time nothing happened… like a French movie.
Young journalist: And, um, sexually? Before sex became obsolete.
Nemo Nobody aged 118: Ha ha, we screwed! Everybody was always screwing. We fell in love… we fell in love.

Pasirinkimai.
Ar bent pagalvojate, kaip dažnai jums reikia rinktis ir kaip vienoks ar kitoks pasirinkimas keičia jūsų gyvenimą? Tai filme net labai puikiai parodoma ir priverčia susimastyti apie savo pačio sprendimus, darytus praeityje, bei apgalvoti prieš priimant sprendimus ateityje. Kol sprendimas dar nepriimtas – viskas atrodo įmanoma.

10 out of 10 stars
10/10

Vietomis tas laiko tekmių susimaišymas tarpusavyje, kiek primindavo Inception’ą, dievaži, gi čia irgi su automobiliu į vandenį įlekia!

Labai džiaugiuosi, kad per tą mėnesiuką pavyko pamatyti keletas šitokio gerumo juostų. Tokie filmai pasitaiko retai ir juos reikia gerbti ir mylėti. Vieną gražią dieną pasidarysiu savo nuosavą fizinę, pačių geriausių filmų kolekciją.

Tai tiek šiam kartui, susirašysma kitais kartais

Panašūs straipsniai:

1. Filmų peržiūros #4
2. Filmų peržiūros #3
3. Filmų peržiūros #2

“How far would you go to win the ultimate job?”

Klausimas: geras filmas sekmadienio vakarui?
Atsakymas: Exam

Siužetas:

Aštuoni, ypač talentingi kandidatai pasiekė paskutinį atrankos etapą, po kurio paaiškės, kas gaus svajonių darbą ypač galingoje, bei paslaptingoje kompanijoje. Kandidatai atvedami į belangį kambarį, o užduoties stebėtojas supažindina su triem pagrindinėmis taisyklėmis: nesikalbėti su juo ar sargybiniu, nesugadinti savo lapo, bei jokiais būdais neišeiti iš kambario. Duodamos 80 minučių atsakyti vieną vienintelį klausimą. Laikrodis paleidžiamas, prižiūrėtojas išeina iš kambario o kandidatai apsuka savo lapus, kurie pasirodo esantys visiškai tušti…

"I’ll only say this once, so pay attention"

Exam yra fantastiškas pavyzdys, kaip pasiekti nuostabius rezultatus iš mažo biudžeto, naudojantis tik intriguojančia koncepcija. Šis pats pirmasis režisieriaus Stuart Hazeldine darbas buvo teigiamai įvertintas kritikų ir gavo nominaciją BAFTA filmų apdovanojimuose. Nors juostoje ir nepamatysite jokių specialiųjų efektų, kvapą gniaužiančio veiksmo, ar nuostabaus garso takelio, o tik 8 niekur nematytus aktorius, kurie tūno viename nedideliame kambariukyje, tačiau savo scenarijumi sudomina daug labiau nei didžioji dalis Hollywood’o blockbuster’ių. Prikausto dėmesį nuo pat pirmų filmo minučių ir išlaiko jį iki pat titrų.

Tiesiog nepakartojama stebėti, kaip 8 savo protu pasižymintys žmonės ima interpretuoti prižiūrėtojo taisykles, bei kaip po truputis atsiskleidžia kiekvieno jų asmenybė, charakteris, stipriosios ir silpnosios savybės. Kiekvienas veikėjas yra labai stiprus, unikalus, kiekvienas įneša savo indėlį ieškant atsakymo, o laimėtojas gali būti tik vienas….

Baigęs žiūrėti filmą, supratau, kad ko gero paskutinis matytas tokio stiprumo psichologinis trileris buvo Hard Candy. ir tiesą sakant abu šie filmai turi nemažai panašumų. Tai filmai turinys genialų scenarijų ir vaidybą, bei abu jie priverčia žmogų pasukti savo smegenėles. Visą filmą bandydamas atsekti kas yra teisus, kad tikra, o kas ne, tu nė nepajauti, kaip stengiesi sugauti kiekvieną menkiausią faktą, žvilgsnis nenukrypsta nuo ekrano, o galvoje sukasi krūvos interpretacijų. Asmeniškai aš tikrai nesuprantu, tų žmonių, kurie sako, kad filmas nuobodus ir ilgas. Kaip gi taip?! Nė neįsivaizduoju, kaip galima neįsitraukti į šį intelektualinį protų žaidimą… Na taip. Nebent jo neturi…

Filmas duoda daug daugiau, nei galima tikėtis iš tokios mažai žinomos juostos.

9 out of 10 stars
9/10

(Highly recommended)

Traileris:

Panašūs straipsniai:

1. Filmas, kurį žiūrėjau: 4.3.2.1
2. Filmas, kurį žiūrėjau: Zeitgeist – Addendum
3. Filmas, kurį žiūrėjau: Inception