Pasiduodant įvykių tėkmei, dažnai gali atsidurti tokiose situacijose, kurios geriausiu atveju galėdavo nebent tik prisisapnuoti. Ir kaip gali imti savęs nekęsti dėl to, kad seni įsitikinimai gali sugadinti bet kokius ketinimus. Taikūs ar nedori jie bebūtų. Žinoma nevilties dėlto nederėtų jausti, visgi gyvenimas ilgas ir pasitaisyti dar spėsiu, bet kaip bebūtų nuotaika, pasitikėjimas savo jėgomis ir atrodo, kad visas pasaulis tiesiog išslysta iš rankų :/ Senos gilios žaizdos drasko nepalyginamai labiau, nei naujos, greit gyjančios. Gerai, kad viską atperka tas keistas, tačiau nerealus jaukumo jausmas, bei malonūs širdžiai vaizdai before falling aspleep. Mažos šukelės, kurias rankiojant po truputis susidėlioji bendrą paveikslo vaizdą. Nuo trupinių sotus nebūsi, bet geriau tiek, nei nieko.
Jei vieną akimirką viskas gerai, tai kitą – viskas gali apsisukti 180 laipsnių ir tampi visiškai nesavas nors ir atrodo, kad ir nėra priežasčių. Jei vienomis aplinkybėmis sugebi susidoroti su savo demonais, bet koją būtinai pakiša kitokios priežastys, tai kitą akimirką – asmeninių demonų gvardijos tampa per daug galingos ir šturmuoja net slapčiausias smegenų kerteles ir kovoti tampa tiesiog nebeįmanoma. Savo traumas reikia įveikti, visada visiems tai kartoju, tačiau kai reikalas liečia mane patį – su tuo nesusidoroju. Ironiška…
Heh, kartais aš tikrai moku viską sumauti… Tokie charakterio bruožai vis dažniau suck’ina ne tik mane, bet ir aplinkinius…
Atsiprašau, kad gimiau toks, daugiau taip nedarysiu.
loading...
Komentarai