Šiek tiek drebančios rankos maigo klaviatūros mozaiką. Kodėl jos virpa? Nežinau… Sielvartas, skausmas, pavydas ar netektis tokiu būdu pasireiškia mano kūne. Jokio fizinio pavidalo, jokio tikslo ar minties. Tiesiog drebančios rankos.

Rašau, kad rašyčiau. Rašau, kad išsilieti, nors žinau, kad nepavyks. Rašau, kad susidaryčiau iliuziją, kad tai kam nors įdomu. Galbūt rašau, nes noriu būti išgirstas, o gal tik paprasčiausiai išsikalbėti. Viską, viską, kas mane dabar slegia.

Baisiausia, kai tokiomis akimirkomis tiesiog neturi žmogaus. Artimo žmogaus, kuriam galėtum bent dalelę to skausmo atiduot ir rods pačiam lengviau pasidarytų.

Šitą skausmą pažįstu neblogai. Visgi dažnokai mane aplanko. Vieni žmonės sugeba tokiose dalykuose problemų nematyt. Nesakau, kad jie gyvena visai be problemų, tiesiog jos slypi visai kituose dalykuose. O vat man nežinau… Tai yra taškas, kurio aš nebeįveikiu. Kad ir kiek priverstinai draugaučiau su šiuo jausmu, prie jo niekaip nepriprantu. Kiekvieną kartą jis kerta naujai ir rodos dešimčia kartų stipriau, nei visada.

Baisiausias dalykas – tai, kad geriau aš kęsčiau fizinį skausmą, nes jis praeiną nepalyginamai greičiau ir yra kelis kartus švelnesnis, nei psichologinis… Pjaute jis pjauna…

Man galva neišneša, kaip galima šitaip elgtis… Neišneša… Žmogus, kuris šitaip patiko, kuris buvo taip idealizuojamas… Ima ir išmeta į šiukšlių dėžę. Ir dar taip, kaip niekas neišmetinėjo… Ankstesniais kartais viskas užsibaigdavo vienos iš pusių noru. O dabar tam susiklostė aplinkybės. Tiesiog nuostabiai sumautos aplinkybės, kurias ko gero dar ilgai prisiminsiu.

Nekenčiu savęs dėl naivumo, nekenčiu dėl greito prisirišimo prie žmonių, o ypač dėl aklumo…

Vyrai kartais verkia. Bet jie tai daro tyliai. Amen.

GD Star Rating
loading...