Baychimo - laivas vaiduoklis, nenorėjęs nuskęsti - ReAnimated.lt
Asmeninės nuomonės, įspūdžių ir apžvalgų tinklaraštis
8131
post-template-default,single,single-post,postid-8131,single-format-standard,ajax_fade,page_not_loaded,boxed,,qode-title-hidden,qode-theme-ver-4.5,wpb-js-composer js-comp-ver-4.12.1,vc_responsive

Baychimo – laivas vaiduoklis, nenorėjęs nuskęsti

Everyone likes ghost stories. Mistika, nepaaiškinami faktai baugina žmones, tačiau tuo pat metu paslaptingumo šydas traukia ir norisi sužinoti kuo daugiau. Jei pasižvalgytumėte po laivybos istoriją, ypač kas liečia ilgas keliones per vandenyną, tai rastumėte tikrai ne vieną keistą įvykį. Žinoma, didelė dalis  jų yra tiesiog mitai, kurie gimdavo iš žmonių fantazijos ar tiesiog skirti įbauginti, tačiau tikrai rasite ir tokių istorijų, kurios priskiriamos neįtikėtinui atsitiktinumui, kurio kaltininkė dažniausiai būna gamtos jėga, kaip kad audros, cunamiai ir pan. Ir tikrai rasite tokių nutikimų, kai įrodymai apie įvykį egzistuoja, niekas tuom nė neabejoja, tačiau paaiškinimo, kaip tai įvyko, taipogi nėra.

Viena iš tokių istorijų – Artikos laivas vaiduoklis. Sudominau? Skaitom toliau ^_^

Įkalinimas

1914 metais Švedijoje pastatytas krovininis 1,5t garlaivis, pavadinimu Angermanelfven. Laivas sėkmingai tarnavo 5-erius metus ir pasibaigus pirmam pasauliniui karui, buvo parduotas Hudson Bay Company, Kanados korporacijai, kuri pervadino laivą į Baychimo. Atkeliavęs į Kanadą šis laivas gavo vieną pagrindinę paskirtį – gabenti eskimų kailius iš Viktorijos salos pakrantės į Šiaurinę Kanados teritoriją. Su šia užduotimi laivas sėkmingai dorojosi 10 metų be jokių incidentų.

1931-aisiais laivas išplaukė į eilinę tokią kelionę. Deja tais metais žiema į šią šiaurinę dykvietę atėjo kur kas anksčiau. Stiprūs vėjai, bei stingdantis šaltis užtraukė didžiąją vandenų dalį ir dar rugsėjo mėnesį laivams liko tik siaurutis vandens kelias, kuriuo buvo įmanoma plaukti. Taip beplaukdamas Baychimo spalio 1-ąją įstrigo ledų sangrūdoje. Varikliai užgęso ir vienintelis būdas jūdėti – būti nešamiems vandens judėjimo. Laimei, įvykis įvyko visai netoli Aliaskos miestelio Barrow, kur laivo įgula, palikusi laivą iškeliavo ieškoti laikino prieglobsčio. Tačiau vos po dviejų dienų ledai netikėtai atsilaisvino ir laivas buvo sėkmingai išlaisvintas. Laivo įgula sugrįžo į laivą ir nepageidaujamas atsitikimas atrodė išspręstas. Visas tris valandas varikliai dirbo pilnu pajėgumu, tačiau ir vėl gi, laivas įsirėžė į ledų sąngrūdą, kuri šį kartą buvo dar masyvesnė. Tai laivo visiškai nesustabdė ir šis galėjo judėti itin lėtais greičiais. Tačiau laivo kapitonas suprato, kad tai tik valandų klausimas, kada jo laivas bus sulamdytas masyvių ledkalnių it tuščias kiaušinio lukštas. Krantas buvo nebepasiekiamas ir kapitonas išsiuntė SOS radijo signalą. Hudson’o kompanija išsiuntė 2 lėktuvus ir pargabeno laivo įgulą, bei vertingiausią krovinio dalį namo. Kelių žmonių komanda nusprendė likti krante, ne per toliausiai laivo, tikėdamiesi, kad galbūt ledas išlaisvins jų transportą.

Lapkričio 24-tąją užklupo smarki pūga, dėl kurios likusieji buvo įkalinti savo medinėse pašiūrėse, kurias įsirengė žiemojimui. Kai pūga aprimo, vyrai išvyko apžiūrėti laivo ir įvertinti ar jam nebuvo padaryta žala, tačiau laivo nebegalėjo rasti! Grupė iššūkavo kiek įmanoma daugiau teritorijos aplink visus, kartais net virš 20 metrų aukščio, ledkalnius, tačiau laivas buvo absoliučiai pranykęs. Likusioji laivo įgula priėjo išvados, kad audros metu laivas buvo sutraiškytas ir tiesiog nuskendo, tad grįžo namo oro transporto pagalba.

Laivas – vaiduoklis

Vos po kelių dienų, kompaniją pasiekė netikėtos žinios – keli eskimų ruonių medžiotojai pastebėjo tuščią laivą 70 km atstumu į pietus nuo ten, kur buvo paliktas Baychimo. 15 vyrų išvyko patikrinti šios informacijos ir ištikrųjų – atvykę į nurodytą vietą šie rado savo laivą su visu jo kroviniu, tačiau vėlgi įkalintą leduose. Kapitonas priėjo išvados, kad laivas turi labai mažai šansų ištempti žiemą, tad surinko įrangą, bei likusius vertingus kailius ir vėlgi apleido laivą. Jau po mėnesio laivo šioje vietoje nebebuvo.

Tačiau jis taip lengvai nepasidavė… Prabėgo keli mėnesiai, žiema dar net nesibaigė, o Hudson’o kompanija iš eskimų šaltinių gavo informacijos apie tai, kad laivas vėlgi buvo pastebėtas, tik šį kartą nukeliavęs šimtus kilometrų į rytus.

1932-ųjų kovą, jaunas keliautojas Leslie Melvin rado laivą keliaudamas šunų kinkiniu per ledą. Laivas plaukiojo pakankamai laisvai ir neradęs jokios įgulos, Leslie labai nustebo, nes laive vis dar buvo pakankamai nemažai paliktų kailių. Tačiau būdamas vienas ir neturėdamas jokios įrangos, bei būdamas per toli nuo savo bazės Aliaskoje, laivo kontroliuoti nesugebėjo ir turėjo jį palikti. Po kelių mėnesių keli paklydėliai taipogi rado laivą, bandė juo plaukti, tačiau ir vėl nieko nesigavo.

Ir štai 1933-iaisiais laivas vandenų atnešamas praktiškai į tą pačią vietą, kurioje buvo paliktas kapitono, bei įgulos. 30 eskimų grupė pastebėjo laivą ir nuplaukę savo kanojomis ištyrinėjo laivą. Kaip jie praneša – laivas buvo idealios būklės. Tačiau šią, naująją komandą, užpuolė stipri audra ir vyrai 10 dienų buvo įkalinti laive-vaiduokle be maisto. Vos tik atsirado galimybė – vyrai paliko laivą gelbėdami savo gyvybes.

Hudson’o kompanija žinojo, kad laivas ramiai dreifuoja po truputėlis judėdamas pietų kryptimi, tačiau jis buvo per toli nuo civilizacijos, kad būtų galima organizuoti jo paieškos, bei gelbėjimo operaciją.

Nesibaigianti 38 metų kelionė

Ir ši istorija vis kartojosi ir kartojosi. Laivas kas kažkiek laiko vis būdavo pastebimas eskimų, tarp kurių šis laivas-vaiduoklis jau buvo tapęs ganėtinai žinomu. Paklydėlis stebuklingai išvengdavo ledų sutraiškymo ir išsilaikydavo net per pačias stipriausias audras. Ir nors gamta jo nesugebėdavo nuskandinti, tačiau ir neleisdavo žmonėms jo išgelbėti.

Be didesnių sugadinimų, laivą pastebėdavo įvairūs pirkliai, lakūnai ar kiti laivai tiek 39-aisiais, tiek 62-aisiais. Pastebėjimų kiekis buvo per didelis, kad tai būtų koks kitas laivas, tad ten tikrai buvo minėtasis laivas-paklydėlis. Įdomiausia, kad kitiems laivams niekada nepavykdavo prie laivo prisiartinti dėl per nelyg netinkamų sąlygų. Tikrai keista…

9-erius metus žinios apie laivą nurimo ir visi priėjo išvados, kad laivas galutinai nuskendo. Tačiau grupė mokslininkų 1969-aisiais vėl atrado laivą. Ir nors jo būklė nebuvo pati geriausia, korpusas gan nemažai aplamdytas, tačiau laivas nė nesirengė nuskęsti! Sunku patikėti, kad tai galėtų būti tas pats laivas, 38-erius metus klajojęs vienas tarp ledų jūroje be priežiūros ir nenuskendęs, tačiau mokslininkai pateikė pakankamai įrodymų, bei fotografijas, ir pati laivo savininkė – Hudson kompanija patvirtino jog duomenys sutampa.

Kaip bebūtų laivas nuo tada nebebuvo pastebėtas. Galbūt laikas padarė savo ir gamta visgi įveikė šį galiūną. Galbūt laivas vis dar buvo pastebimas plaukiojantis vienas, tačiau tai nebuvo pranešama oficialiai. O galbūt kažkas šį atsparųjį laivą pasisavino. Faktas tas, kad niekas nežino šio įstabaus laivo likimo. Kaip jis sugebėjo nukeliauti tūkstančius mylių? Kaip jis sugebėjo nenuskęsti beveik 40 metų? Ar tai neskęstantis laivas? O gal visgi ištikrųjų laivas-vaiduoklis?

Faktas, kad pati Hudson Bay kompanija negali tvirtai teigti, kad laivas išties nuskendo, nes 2006-aisiais Aliaskos valdžia suorganizavo projektą, skirtą išsiaiškinti paslaptingojo laivo likimui, tačiau net pasitelkiant naujausias technologijas, laivo nuskendimo vieta taip ir nebuvo rasta. Gal tiesiog jis taip ir nenuskendo?

Tokia tad, paslaptingoji Baychimo – Aliaskos vaiduoklio istorija ;)


Komentarų nėra

Komentuoti