Atminties rekonstrukcija - ReAnimated.lt
Asmeninės nuomonės, įspūdžių ir apžvalgų tinklaraštis
8878
post-template-default,single,single-post,postid-8878,single-format-standard,ajax_fade,page_not_loaded,boxed,,qode-title-hidden,qode-theme-ver-4.5,wpb-js-composer js-comp-ver-4.12.1,vc_responsive

Atminties rekonstrukcija

2010-aisiais pasirodė iškarto 2 išties geri kino filmai su aktoriumi Leonardo DiCaprio, dėl kurio, pamenu, labai svaigo mano pusseserė. Taigi, vienas iš tų filmų – Inception, kartu siejo sapnus ir prisiminimus. Filme naudota idėja, kad mintį, idėją galima žmogui įpiršti. Tarsi pasėjama sėkla, kurią išaugina jau pats žmogaus protas. Gera mintis ir net nedrįsčiau ginčytis, tačiau pakalbėkim apie kiek panašią, kiek paprastesnę, bet tai nereiškia, kad mažiau įdomią temą: prisiminimus.

Paprastas eksperimentas prieš pradedant: prisiminkite kokį nors įvykį, kuris vyko prieš ne mažiau, kaip 5-erius metus. Galbūt tai buvo kieno nors vestuvės, kuriose teko dalyvauti (gal net jūsų pačių?), galbūt tai šeimos šventė, kai prie vieno stalo susirenka visa giminė, o galbūt tiesiog nuostabi kelionė su draugais. O dabar pabandykite prisiminti kuo daugiau detalių apie tą įvykį: kokie žmonės dalyvavo, kada tai vyko, kur jūs buvote, galbūt net koks oras buvo ar ką tuo metu dėvėjote. Nesvarbu, kad galbūt atsiminsite ne tiek ir daug, čia tiesiog svarbiau pats prisiminimo procesas. Taigi…

Prisiminimai, kaip kino filmai?

Žmonės yra linkę prisiminimus įsivaizduoti kaip įrašytą, užfiksuotą, bei nekintamą kadrą. Trumpais, sekundės dalimis trunkančiais neryškiais flashback’ais, prisimename vieną ar kitą veiksmą, tarsi tai būtų trumpos ištraukėlės, iškarpytos iš kokio nors filmo. Arba krūvelė atskirų kino juostos kadrų, nuotraukų, kuriose užfiksuoti jūsų gyvenimo momentai. Kai atlikote aukščiau minėtą užduotėlę, turėjot būtent tokį efektą ir patirti. Ir gan normalu, kad paprasčiausiai atrodo, jog šie prisiminimai nekinta, tarsi tai būtų vaizdo medžiaga, įrašytą į kietąjį diską. Bet visgi viskas yra kiek kitaip…

Prisiminimai nėra kažkokie failiukai, kurie turi savo dedikuotą vietą mūsų smegeninėje. Tai nerviniai rezginiai, keliai, kuriais šaudo silpnučiai nerviniai impulsai kiekvieną kartą, kai tik sužadinate prisiminimą. Ir tiesa yra ta, kad šie keliai kiekvieną kartą, kai jais atkeliauja nervinis impulsas mažumėle pasikeičia. Ne daug, ne drastiškai  Tarsi dideliu greičiu lekiantis automobilis nespėjęs išsukti posūkį ir pravažiavęs tiesiai pro veją vėl sugrįžo į kelią, taip ir sunkiai įsivaizduojamu greičiu lekiantis impulsas kartais prašoka nedidelę dalį savo nervų kelio ir taip sukuria nediduką pakitimą. Visi kiti po šio pirmojo paklydėlio atkeliavę impulsai jau lekia per kelio sutrumpinimą, o ne per tikrąjį kelią. Taigi skirtumas po truputėlis darosi vis didesnis. Tai reiškia, kad mūsų prisiminimai po truputėlis rekonstruojasi arba kitaip tariant: po truputėlis kinta kiekvieną mielą kartą, kai tik apie jį pagalvojate. Ironiškai, nes norėdamas išsaugoti prsiminimą, jį po truputėlis prarandi…

Kaip keičiasi prisiminimai?

Prisiminimus gali paveikti įvykiai, kurie seka jau po to, kai tas pirminis įvykis nutiko. Kitaip tariant jūsų gyvenimiška patirtis, bagažas, kurį nešatės su savimi, pakeičia ir prisiminimus. Tarkim jūs su savo pusbroliu buvote gan geri draugai. Ir per vieną iš šeimos susitikimų smarkiai susikivirčyjote ir galiausiai susipykot, ko pasekoje galbūt nebendraujat jau aibę metų. Ir štai jūs kiek vėliau po šio susipykimo bandote prisiminti kurį nors ankstesnį šeimos susitikimą, vykusį iki tol. Gali būti, kad minėtojo pusbrolio elgesys jūsų atmintyje tada atrodys, kaip šaltas, nemalonus, galbūt net nervuojantis, įžūlus ar provokuojantis, nors „po tikro“ jūs to susitikimo metu visiškai taip negalvojot. Taigi, įvykių eiga, po pirminio įvykio privertė jus žiūrėti per kiek kitokią prizmę, per kurią viskas išsikreipė ir jūsų prisiminimai ne be atitinka to kas vyko išties.

Taipogi prisiminimai gali maišytis tarpusavyje. Su šiuo atveju nė neabejoju buvote susidūrę tikrai ne kartą. Tarkim vieną kartą ėjote ir pasakojote kokią nors įdomią istoriją vienam draugui, o kitą kartą papasakojus tą pačią istoriją kitam draugui, kartu su juo sugalvojote pokštą. Po daugelio metų galite kalbėtis su pirmuoju draugu ir prisiminę pokštą bandysite jį priminti ir draugui, nes jums gali atrodyti, kad tą pokštą išmąstėte būtent su šiuo, o ne su antruoju draugu. Panašūs prisiminimai persipynė.

Spragų pildymas taipogi labai efektyviai keičia mūsų prisiminimus. Pvz: jūs negalite prisiminti ar jūsų teta dalyvavo viename iš šeimos susibūrimų. Na, bet tetulė visada dalyvauja, tai padarote išvadą, kad ji tikriausiai ten buvo, nors ir nesate tuom pilnai tikras. Prisiminimas įsirašė su pakitimais. Po daugelio laiko, kai vėl bandysite prisiminti šį šeimos susibūrimą, tai jums gali net nebekilti minčių, abejonių,  kad tetulytės ten galėjo ir nebūti. Jūsų protas užpildė spragą ir prisiminimas nuo to pakito.

Klaidingas praeities emocijų vertinimas

Tarkime buvote pas dantistą (grhhh :/) ir jums pas jį velniškai skaudėjo. Tą pačią savaitę kam nors užklausus, kaip pas jį sekėsi, jūs pasakosit apie tai, kokius siaubus teko pas jį patirti. Tačiau pabandykite prisiminti apie dantistą, kai pas jį nebuvote jau metų metus. „Ai, vaikų žaidimai, ten ne skausmas buvo“ gali pasirodyti jums. Ir taip, žmonėms prisiminimas apie skausmą gan greitai blunka ir vėliau tas nemalonus jausmas atrodo visai ne toks baisus, kaip kad atrodė prieš tai. Tas pats atvejis tinka ir su pavyzdžiu, kai tarkime paauglystėje likote įskaudintas dėl nelaimingos meilės. Tuomet galbūt atrodė pasaulio pabaiga, o štai, kad ir po penkerių metų prisiminus, atrodo lyg ir visai neblogai priėmėt šį išsiskyrimą. Nesvarbu, kad išties galbūt akis baigėt išverkt.

Yra priešingas variantas: kai neigiamos emocijos labai sustiprėja. Labai geras pavyzdys su baimėmis. Vaikystėje vaikui nutiko kažkas negero, pvz jam įkando šuo. Šis įvykis susimaišo su baime, bei vaiko vaizduote ir vėliau, jam jau užaugus, bandant prisiminti tuos įvykius, jie atrodo baisiai kraupūs ir velniškai baisesni, nei kad buvo. Ne retai tokios vaikystės traumos palieka savo žymę visam gyvenimui, ir tarkim duotu atveju jau užaugęs žmogus gali paranojiškai bijoti šunų, nors galbūt net neatsimena to vaikystės nutikimo. Viskas lieka užfiksuota pasąmonėje.

Toks klaidingas jausmų vertinimas galioja praktiškai su visais mūsų jausmais. Kad ir laimė… Laimė neretai būna pervertinama, su laiku sustiprinama. Tarkime sėdėjote su mergina ant ežero kranto ir šnekučiavotės apie įvairius dalykus. Taip, galbūt tuo metu jautėtės visai neblogai, buvote geros nuotaikos, mėgavotės draugija ir tiesiog stūmėte laiką. Viskas buvo gan paprasta ir normalu, na bet ir nieko ypatingo  kad reikėtų labai džiaugtis. Ir štai tarkime po kažkiek laiko jūs susipykstate su drauge ir su ja nebe susitinkat. Imat daug apie ją galvoti, prisimenat laiką, kai buvote kartu. Ir štai, rašot atsiprašymo laiškutį ir pasakojate apie tai, kokie laimingi jūs tada buvot prie ežero. Ir tai yra gražu ir nuoširdu, bet ne visai tiesa… Apėmė nostalgija, dėl kurios jūsų prisiminimas vėlgi tapo iškreiptas ir nebeatitinka išties vykusių įvykių.

Apie šią prisiminimų transformavimosi temą gan plačiai yra rašiusi Elizabeth Loftus – viena iš pirmųjų psichologijos tyrėjų, kuri studijavo atminties rekonstrukciją. Jeigu tema visai patiko, tai siūlyčiau kiek plačiau pasidomėti šia autore, o dabar pabaigai pateiksiu trumpą, neverstą ištraukėlę iš vieno jos eksperimento:

She was studying eyewitness testimonies, and was especially interested in whether language can affect memory. In her research Loftus would show a video clip of an automobile accident. Then she would ask a series of questions about the accident. She would change the way she worded the questions, for example, sometimes she would phrase it as: “How fast would you estimate the car was going when it hit the other vehicle”, or “How fast would you estimate the car was going when it smashed the other vehicle.” And she would ask participants in the study if they remembered seeing broken glass. You can guess — When she used the word smashed the estimated speed was higher than when she used the word hit. And more than twice as many people remembered seeing broken glass if the word smashed was used rather than the word hit. So what’s the impact? — Since memories are reconstructed, here are some things to keep in mind: The words you use are important. They can actually affect people’s memories. You can’t rely on self-reports of past behavior. People will not remember accurately what they or others did or said. Watch out for how and what you say if you are interviewing people, for example, interviewing users for a usability or user experience study. You can influence their responses with the words you use. Similarly, take what users say later, when they are remembering using an interface, with a grain of salt. It’s being reconstructed.

Ir taip mes visgi priartėjome prie filme Inception panaudotos minties: idėjos, prisiminimai, bei kelias kuriuo pražygiuoja žmogus begalvodamas, gali būti manipuliuojamas.

1 komentaras

Komentuoti