Keista. Jei dar žiemą džiaugdavausi galimybe pabėgti iš Šiaulių ir sugrįžti į savo namus, tai dabar yra visai kitaip. Viskas apsivertė aukštyn kojom, tik vieno vienintelio žmogaus dėka, kuris sugebėjo šį miestą padaryti mielesnį, nei namai. Ir štai sėdžiu paskutinę naktį čia ir labai, labai  nesinori niekur iš čia važiuoti….

Tikrai keista…

 

Galbūt nesugebu kartais parodyti pakankamai daug dėmesio, ar užakcentuoti akimirkos svarbumo, bet paskutinis vakaras leistas kartu buvo toks, kad nenorėtum iš jo išmesti nei minutės. Kiekviena minutėlė svarbi, kaip oras ir tik vėliau, jau pėdinant namų (taip aš kartais baraką jau ir taip pavadinu) pusėn, pagalvoji, kad vat rodžiau per mažai dėmesio, per mažai apkabinau ar pabučiavau :)

Žinau, kad nepyksti, bet… O ir vėl patekus į tokią situaciją – tikriausiai elgčiausi taip pat :)

Heh, man…

GD Star Rating
loading...