Apie tikslų siekimą ir pasitenkinimą - ReAnimated.lt
Asmeninės nuomonės, įspūdžių ir apžvalgų tinklaraštis
8889
post-template-default,single,single-post,postid-8889,single-format-standard,ajax_fade,page_not_loaded,boxed,,qode-title-hidden,qode-theme-ver-4.5,wpb-js-composer js-comp-ver-4.12.1,vc_responsive

Apie tikslų siekimą ir pasitenkinimą

Pratęsiam įdomiųjų įrašų seriją apie savęs pažinimą.  Pamenu viena simpatiška mergina socialiniuose tinkluose uždavė klausimą apie pateisintų savo paties lūkesčių ir laimės priklausomybę. Tad šį kartą mažu žiupsneliu ir palieskim būtent šią tikslų siekimo, bei pasitenkinimo temą.

Iki šiol kaip ir sklaidė mitas, kad mūsų pasitenkinimą kontroliuoja cheminė medžiaga dopominas. Būtent dėl jo džiaugiesi, jauti pasitenkinimą ir būtent jis skatina tam tikrą elgesį, pvz siekti maisto, sekso, narkotikų.

Bet naujausi tyrimai keičią šią teoriją. Pasirodo vietoj to, kad dopominas priverstų mus džiaugtis, jis tiesiog verčia mus siekti, trokšti, ieškoti (matyt pas manęs jo lygiai tikrai aukšti ^_^). Būtent dėl šios medžiagos mes esam smalsūs ir turim motyvacijos judėti į priekį ir pažinti supantį pasaulį. O vat mūsų pasitenkinimą iš tikrųjų kontroliuoja opoido sistema (kuri yra atskira nuo dopamino, tačiau jos abi mažumėle visgi yra susijusios). „Norėjimo“ sistema paskatina mus vienokiam ar kitokiam elgesiui, tikslo siekimui, o jį pasiekus įsijungia „pasitenkinimo“ sistema ir jaučiame apdovanojimą – pasitenkinimą tą tikslą pasiekę. Tuo metu kuriam laikui išsijungia mūsų „norėjimo“ sistema. Jei troškimai būtų neišjungiami bent trumpam, tai žmogus patenka į nesibaigiantį loop’ą, kai kad ir kiek jis pasiektų, būna ne gana ir tiesiog neina sustoti. Čia maždaug, kaip mūsų visų žinomas animacinis personažas Skrudžas, kuris kad ir koks turtingas būtų, jam vis negana, vis gaila kiekvieno skatiko.

Tie patys tyrimai rodo ir tai, kad dopomino sistema visgi yra stipresnė nei opoidinė, reiškia mes daug daugiau laiko praleidžiam siektami, užuot tiesiog pasidžiaugę jau pasiektu (ir tai yra logiška evoliucine prasme, nes būtent nuolatinis siekimas didina išgyvenimo tikimybę). Įdomu ir tai, kad su žiurkėmis atliktas eksperimentas kurio metu joms išjungtas dopominas parodė, kad apdovanojimo laukimas yra geriau, nei jo gavimas. Žiurkės galėjo užuosti, kramtyti, nuryti maistą, bet jos neturėdavo jokio noro ir greitai numirdavo, kitaip sakant jos neturėjo aistros gyventi.

Taigi pateisinus savo paties lūkesčius galima jausti didesnį ar mažesni pasitenkinimą, tačiau čia absoliučios lygybės dėti visgi negalima, nes pasitenkinimas gali ir nepriklausyti nuo lūkesčių. Nė nekalbu apie tą atvejį kai lūkesčiai išvis yra ne tavo paties, o pašalinio žmogaus…

Komentarų nėra

Komentuoti