Šitas dienoraštis po mažu darosi antipatiška vieta žmogui po žmogaus. Rašau ką galvoju. Kad ir kokia tai tiesa būtų… Kartais nesinori į pašnekesį velti nė vieno žmogaus, tada imi ir rašai. Rašai kur niekas neima ginčytis ar pykt. Kur gali išsakyti viską, kas blogai nė karto nepertrauktas ir viską gerai apgalvojęs. Gaila, kad ne visada visiem patinka ką rašau. Girdžiu kaltinimų, kad rašau tik blogus dalykus. Taip, nes geri dalykai nekankina, jų nesinori išsilieti, nebent paiima neapsakoma nostalgija.
Tikrai nenoriu, kad asmeninio dienoraščio rašymas keltų kažkokių nesutarimų bendravime, taipogi kartais išvis suabejoju jo rašymu, nes realiai nieko jame įdomaus nė neparašau. Bet kad ir kaip kartais abejoju, stengiuosi jį palikti ir žiū anksčiau ar vėliau kyla nenumaldomas noras ką nors parašyti.
Skant, mano asmeninė išsiliejimo vietelė 
Taigi, krypstam kiek kitur – teko savaitgalį pabūti Kaune. Gavau skundą, kad nepranešiau. Shit, tikrai pamiršau, kad turiu daugiau pažįstamų Kaune. Atsiprašau Neringa
Na kaip bebūtų, džiaugiuosi šiuo pasibuvimu. Gražus tas jūsų miestas, o ir visgi senai buvau su vienu iš geriausių draugų, o išlydėti jį į ligoninę, buvo kaip ir mano pareiga. Laikykis seni!!!
Džiaugiuosi, kad gana smagiai praleidom laiką, kad ir nieko neveikėm. Kartai net ir nieko neveikdamas gali pasilinksminti, kaip reikalas. Taip pat buvo smagu ir pasišiurpinti (darėm siaubo filmo peržiūrą apie kurią skaitykit reanimated.lt). Gosh koks geras filmas buvo.
O ką bekalbėti, apie naujų batų pirkimą… Turiu pasigirti – gražučius nusipirkau ir tokių batų dar nė karto netūrėjau. Kadanors butinai išvysit foto su jais. Deja iš kelionės Kaunan, fotkių nėra. Pasiaiškinimas – nebuvo fotiko Pastebėjimas artėjančio gimtadienio proga – padovanokit kas nors man fotiką. Ko gero reikalingiausias daiktas man šiuo metu
Grįžtam. Taip, gal ne visas tas mano buvimas svečiuose praėjo ypač maloniai, išvis būdamas svetimuose namuose, jaučiuosi gan nejaukiai, taip pat teko išklausyti ir lengvą ataką, kur manau pats puolantysis turi pripažinti – užsiputojo dėl kažkokio menkniekio. O dar pastovus niešmiegojimas, ar neprivalgymas taupymo sumetimais. Na bet nieko. Svarbu tai nesugadino viso pabuvimo kartu. Nuoširdžiai džiaugiuosi šia kelione.
Taipogi džiugu, kad sulaukiau šilto sutikimo. Mėgstu jaustis bent kiek svarbiu. Na t.y kai tave sutinka. Pats esu sutikinėjęs žmones begalę kartų ir smagu, kad bent kartais kažkas pasitinka mane. Ačiū (buvau parašęs ačiuka ). Po taip smagiai praleisto laiko, galų gale ėmiau vėl justis gerai. T.y. – gražiu pačiam sau, bei žymiai labiau pasitikinčiu savimi. Rudenį man tai tikrai neįprasta.
Bet pastebėjau vieną dalyką. Žmonės savo šaltumu verčia mane tapti vis labiau savanaudžiu ir naglu. Taipogi drąsesniu ir labiau pasitinkičiu savimi. Imu justi šiokį tokį pranašumą prieš kitus, nes turių tokių savybių, kuriomis kiti negali pasigirti. Taip, tai gan keistas jausmas. Ir ar jis man į naudą? Pažiūrėsim?
loading...
Komentarai