Taigi, sveikas.
Mano aplinkos žmonės, kartu su jais ir aš, dėl tam tikrų priežasčių nemėgsta savo gimtadienių. Tarp tokių patenki ir tu. Tai dar viena negatyvizmo forma, kurių pas tavęs dėl man nežinomų priežasčių prisikaupė per daug. Hey, žmogau, atsipeikėk ir išmok džiaugtis. Nebūtinai turi įvykti kažkas tokio sprogstančio, kad suteiktų tau pretekstą būti laimingam. Reikia išmokti keisti savo požiūri ir mokėti džiaugtis net menkiausiomis smulkmenomis.
To tau ir palinkėčiau – patapk labiau optimistiškas ir išmok džiaugtis ne tik gyvenimu, bet ir jo suteikiamomis galimybėmis, kurias tu kol kas praleidi pro akis.

Turi draugų ir vien dėlto tūrėtum būti laimingiausias pasaulyje. Neatstūminėk jų, patikėk – geriau nebus.

Tavo mylintis (kaip draugą, žinoma) "tovariščius"

Panašūs straipsniai:

• Pieštukas ir trintukas (0)
• Piknikas (0)
• Blogadienis #2 (0)
• Kosmosas (0)
• Tadui 20!!! 70 dalykų kuriuos reikia padaryti per gimtadienį (6)

Aš esu fantastikos mėgėjas ir tokia frančizė, kaip Matrica man negali nepatikti. O… Bet… Tačiau… Tiesą sakant pirma dalis tikrai paliko nemenką įspūdį, antroji visai neįsiminė, o trečiojoje įsiminė tik žūtbūtinis mūšis dėl miesto. Pradėdamas žiūrėti Animatrix – daug nesitikėjau, nes nemaniau, kad šią istoriją galima labiau išplėtoti. Pasirodo klydau…

Skaityti toliau »

Panašūs straipsniai:

• Beck live action! (0)
• Jis sako “Taip” (1)
• Filmas, kurį žiūrėjau – Ali (0)
• Filmas kurį žiūrėsiu: Terminator: Salvation (0)
• Filmai, kurie įstringa atmintyje (0)

Taip, taip. Dar vienas anime. Nekaltinkit manęs, kad mažau rašau filmų ar albumų apžvalgų. Tiesiog paskutinį pusmetį vis labiau klimpstu į šį liūną ir jūs tapote viso to liudininkais. Apžvalgas rašo tikrai ne vienas gabus blogeris, o aš ko gero koncentruosiuosi į anime apžvalgų rašymą. Nors kas čia žino…

Taigi, filmas susidedantis iš 13 serijų (24 min) ir rekomenduotinas žiūrėti nuo kokių 21, nes jaunesniems gali būti sunkokai įkandamas. Žinoma, priklauso nuo kiekvieno erudicijos lygio.

Skaityti toliau »

Panašūs straipsniai:

• Filmas kurį žiūrėjau: Seven Pounds (2)
• Filmas, kurį žiūrėjau: Final Fantasy VII: Dirge Of Cerberus (0)
• Jis sako “Taip” (1)
• Serialas, kurį žiūriu: Stargate (6)
• Filmas, kurį žiūrėjau – Ali (0)

Vakar vakaras buvo neįtikėtinai lėvas. Neskaitant to, kad grįžau su skaudančia galva ir begalo pavargęs, tai dar radau nepažystamų svečių pilnus namus. Ir dabar galiu paliudyti – už mamos bambėjimus gali būti tik girtos mamos bambėjimai… O viską žinoma permuša gėlimas tam tikrose vietose. Bet ne skųstis aš rašau. Skundžiamasi tik tikintis užuojautos.

Dabar aš noriu parašyti apie tai, kad nerimauju apie pieštuką ir trintuką. Nors tai du visiškai skirtingi dalykai, atliekantys priešingas funkcijas, bet vienas be kito sunkiai įsivaizduojami. Ko gero šioj koncepcijoj būčiau trintukas – reikalingas tik tada, kai reikia kažką nuveikti. Kitu atveju pieštukas gali dirbti visai be trintuko.

Man tokiose situacijose nelengva – kai pats gyvenu š salygose, tai tiesiog negaliu likti be savo “pieštuko”. O vat, kai pieštukas patenka į vadinamąsias š sąlygas ir verčiasi pats, kaip gali – aš pasijaučiu nustumtas ir nereikalingas.

Šiąnakt sapnavau tiesiog neįtikėtinai skaudų sapną, kuriame buvo panaikintas tas geležiukas nuo pieštuko ir trintukas nukrito. Buvo tokia, koma, kad net pabudęs greit neatsigavau. Geriau jie nepavirstų į realybę…

Šalin vien tokius prisiminimus…

Vakar teko žiūrėti vieną anime, kurioje buvo pasakyta – jei nei vienas žmogus tavęs neprisimena, reiškia tavęs nė nebuvo, tu neegzistavai. Tavo būvimas tai yra tik informacija, kodas kažkieno galvoje. Tai jei šį kodą pakeisti, tavo egzistavimas tarsi išnyksta. Kartais susimąstau, kad man visai ne daug iki to betrūksta. Artimiausiems draugam (bent kuriuos aš tokiais laikau) nebesijaučiu toks reikalingas ir kartais net gali suabejoti ar išvis jie tave prisimena…. Ei, nedarykit taip! Kai žmogus ima galvoti, kad tu su juom susitinki tik tada, kai tau reikia kažkokios naudos iš jo – tai jau nebėra gražūs santykiai. Juose daug paniekos ir pykčio… Aš neturiu daugiau į ką kreiptis pagalbos. O kai vis kreipiuosi į tuos žmones, į kuriuos lyg ir galėčiau kreiptis – jei palaiko tai išnaudojimu…

Žinau, kad visos šios mintys yra tik akimirkai. Šio momento, šio kadro mintys. Ištikro net keista, kaip žmogaus gyvenimas, jo kokybė ir laimingumas gali priklausyti nuo paties žmogaus požiūrio į tam tikrus dalykus. Pamenu, kai pareinant namo, vieną vasaros vakarą atsisėdau ant įkaitusio asfalto, skiriančio dvi pievas ir sėdėjau geras dvidešimt minučių. Tas dvidešimt minučių aš buvau ko gero laimingiausias žmogus, koks esu kada nors buvęs. Ir jokių priežasčių tada tam nereikėjo. Tai buvo tiesiog dėl požiūrio. Požiūrio į save, kitus, pasaulį ir gyvenimą.

Žiūriu į užsidepresavusį draugą, kuris nebemato jokio džiaugsmo gyvenime ir įžvelgia vien tik negatyvius dalykus. Na ir nesugebu jam niekaip pagelbėti, nes mano žodžiai jam nieko nesako. Gal pragyvens tą laikotarpį, supras, kad per daug rimtai į viską žiūri, per daug tikisi ir bereikalingai kažko laukia… Gal išaugs iš to netikusio savo požiūrio. Taip, kaip ir aš iš savo trintuko ir pieštuko…

Visa tai rašau todėl, kad neturiu su kuom apie tai pakalbėti…

Panašūs straipsniai:

• Piknikas (0)
• Žmonės (0)
• Kosmosas (0)
• Šiokiadieniai (0)
• Ar prisimeni? #3 – Kelionė (0)

Taigi, dabar kaip tik po pikniko. Taip jis įvyko!!! Bent kažkas šią vasarą sugeba įvykti… Nors įvykiai susiklostė kažkaip keistai (teko panervuoti draugą už pinigus), bet visgi buvo gera dar vienai dienai pabėgti nuo namų ir nuo to kasdieniško gyvenimo. Mūsų trumpos išvykos metu spėjau ir lietaus paragauti, ir pasimaudyti, ir pajusti rytini šaltuką (ko gero pirmą kartą tokį švelnų ir nepiktybišką) ir su skrandžiu bėdų patūrėti.

Nuotaikos grįžus iš jo labai keistos. Ko gero didžiausią įtaką padarė nemiga, tad negaliu pasakyti, kad esu labai džiugiai nusiteikęs. Visa kompanija išsiskirstė ir vieni nė nebegali sugrįžti (kad ir kaip bebūtų gaila, nes jų dėmesiaus man visos kelionės metu smarkiai pritrūko. Ko gero nesu iš tų žmonių, kurie moka parodyt, kad jo reikia), o kiti tiesiog tingi. Sėdžiu namie, šliaužioju iš kampo į kampą ir neatrandu ką čia nuveikus. Durnas jausmas, kai aplinkui yra krūvos dalykų, kuriuos REIKIA daryti, bet kurių atlikimas nė kiek nevilioja. Gal kitu laiku… Kitomis aplinkybėmis.

Ko gero mūsų piknikas gavosi kiek lėvokas dėl susiklosčiusių nepalankių aplinkybių. Ko gero VISI alei vieno parodė per mažai pastangų bendram labui ir to pasėkoje net ir mūsų laužas vos vos porą valandų tesugebėjo rusenti. Normaliai viskas prasidėjo apie 10 valandą vakaro, tad jokių pramogų be poros dešrelių išsikepimo, bei paklausymo, kaip brazdinama gitara ir nebuvo. Na tiesa – buvau įšokęs į vandenį. Tuo metu buvau begalo sušilęs, o ir mano įtarinėjimai, kad po karštos dienos vanduo turi būti begalo šiltas pasiteisino. Vandenį buvo begalo gera, tik arčiau vandens aplink galvą, kyšančią virš vandens, kaip mat pradėdavo zysti įvairūs skraidantys padarai. Stengiausi laikytis toliau nuo kranto ir pasibaigus jėgom išlipau. Heh pirmą kartą maudžiausi jau sutemus ir turiu pasakyti, kad jausmas buvo geras. Aplinkui buvo begalo tylu, ir tesigirdėjo tik šnekančiųjų balsai. O ir išlipus iš vandens nebuvo nė kiek šalta, tad šį dalykėlį būtinai reikės kada pakartoti. Gal net už savaitės vyksiančioje Jūros Šventėje. Juk jūroje išsimaudyti tokiu laiku būtų dar nerealiau…

Panašūs straipsniai:

• Pieštukas ir trintukas (0)
• Žmonės (0)
• Anti depresantas (0)
• Suglamžytas kumpis (0)
• Geležinkelio stotis (0)

Vakar buvau kosmose. Tikrai. Tai buvo nuostabus jausmas: nieko negirdi, nieko nejauti, tik plūduriuoji tarytum vandenyje ir žiūri į vieną tašką. Tame kosmose buvo taip gera: neegzistavo jokios problemos, tiesiog palengva skrieji ir jautiesi tarsi palaimoj. Vis norėjosi sugrįžti dar ir dar. Priskriejęs to kosmoso pabaigą apsisukdavau ir keliaudavau tą tolimą kelią atgal iki kito kosmoso galo. Vieną kartą praskriejau saulę. Ji šyptelėjo man į veidą, sušildė jį ir pasidarė dar maloniau. Širdis trumpam apsalo ir mintyse atsirado mintis:

Vasara. Pagaliau ji čia…

Bandžiau savo pastebėjimais pasidalinti ir su savo bendrakeleiviu, bet jis manęs nesuprato ir toliau kapstėsi savo rūpesčių kupiname pasaulėlyje.

Panašūs straipsniai:

• Geležinkelio stotis II dalis (0)
• Piknikas (0)
• Nusišauti su durų rankena – greičiau (0)
• Anti depresantas (0)
• Pieštukas ir trintukas (0)

Taigi, jūsų žiniai ir taip turiu 2 trumpalaikius vasaros darbus. Prie jų prisijungia dar vienas. Teks koreguoti, patobulinti kava prekiaujančios įmonės internetinį puslapį. Kadangi visą darbą turiu padaryti maždaug per savaitę, tad kažkur tokiam laikui sustoja ir šio tinklaraščio vystymas. Tikiuosi labai daug skaitytojų nepabėgs ir visgi lauksite mano naujų straipsnių, bei apžvalgų.

See U later friends

P.s. Jei kas turit daug patirties dirbant su joomla, tai parašykit man į skype ar twitter`į. Manau galėtumėte nemažai pagelbėti.

Panašūs straipsniai:

• Kodėl paskutiniu metu nerašau apie save? (0)
• Laisvo laiko pardavėjas (0)
• Šiokiadieniai (0)
• Kaip Tadas internetinį puslapį kūrė :) (4)
• Dingimas savaitėlei (0)

Dar jum nesakiau, bet pardavinėju savo laisvą laiką. Po dienas dvi, kartais po tris. Sekasi? Gerai sakyčiau, tik labai jau nesinori su juo išsiskyrinėt. Šnekasi jis su manimi, sako, kad patinku aš jam. Atsakau, kad jis man nelabai, bet užtat begalo reikalingas, o visvien imu ir parduodu. Nesu mėgėjas meluoti. Taip nutinka kartais tokių situacijų, kai kiek “padaugini” faktus ir nė pats to nesupranti. Dažniausiai meluoji tik tada, kai reikia. Juk pardavinėjant savo laivą laiką nesakysi, kad jis lėvas, kad nieko gero su juo nenuveiksi. Bet žinai, žmogus kitas ir vertybės kitos. Štai ateina mano laisvu laiku pasidomėt plonas dėdulė. Apžiūri, pakrutina savo smalsias mėlynas akis ir pradeda pasakoti, ką jis nuveiktų jei tokį tūrėtų. O vat suskis neperka, atrėžia, kad per brangu ir toliau dėsto savo požiūrį. Aš žmogus stengiuos būti tolerantiškas, tai išklausau ir gerbiu jo nuomonę, bet visai nesutinku su ja. Pavarau į šalį ir bandau kitiem potencialiem pirkėjam įsiūlyt. Dėdulė matyt užsižeidžia ir kitą kartą, kai daromi ypatingi pasiūlymai – ima ir atsisako. Na paties dėdulės reikalas. Nenori, tai ir neperka. Bus parduota kitam.

Štai iš po kampo išlenda kitas pirkėjas. Pusiau rusas, nekenčiantis amerikonų, dėl nežinia ko. Nustembu pamatęs jį, o jis ir vėl čia. Maniau, kad išvyko į savo tolimuosius tolius ir tiek aš jį tepamatysiu. Pasiskundęs, kaip jam ten blogai buvo – ima ir išeina, teisindamasis, kad turi pakankamai daug savo laisvo laiko. Girdėjau apie jį, kalbama, kad prisislėpęs pilnus stalčius, laiko, saugo karo metams, žinoma po truputis vis panaudoja, pakrutina, kad visai nesudžiūtų ir nesusiraukšlėtų. Manau, kad mano prekė daug kokybiškesnė ir galėtų pilnai atsinaujinti bent kiek. Na ką gi, laisvas laikas ir vėl neparduotas.

Na ir va, diena į pabaigą, jau ruošiuos išeit aš jau ir pasirodo paskutinysis pirkėjas. Ateina lyg ir vaidindamas, kad jam išties reikia to mano laisvo laiko. Bet vos pašnekėjus kelias minutes – gali greit suprasti, atėjo tik apsižiūrėt. Nervina, kai prekės niekaip negali parduoti ir prekystalį užstoja tokie, kurie nė nenuperka prekės. Bet kaip bebūtų jie yra pirkėjai. Pirkėjus reikia gerbti ir mylėti, kokie jie bebūtų. Kad ir papyksti ant jų retkarčiais.

Ryt ir vėl į savo darbą – laisvo laiko pardavėjus.

Panašūs straipsniai:

• Geležinkelio stotis (0)
• Pusė lito (3)
• Kosmosas (0)
• Gavau darbelio :) (2)
• Kodėl paskutiniu metu nerašau apie save? (0)

Atmerki akis ir tavo žvilgsnis iškart pagauna raudonai, mėlyną tolimo miesto portretą. ‘Nea, aš negyvenu mieste (dabar)’ – atsakau sau ir bandau ropštis iš lovos. Įdomiausia, kad nors raudonos spalvos gerokai mažiau, nei mėlynos bet visą dėmesį atkreipi tik į ją. Atsistoji ant kojų ir gali prisiekti, kad pajunti kraujo skonį burnoje. Tas skonis taip ir padiktuoja: reikia pas dantistą. Jau kokį pusmetį pas jį einu, bet matyt nemėgstu chalatų. Tiek nemėgstu, kad pats vieną turiu ir prisimenu jį, tik stovėdamas vidurį pievos. Žolė siekia kelėnus ir mintyse tik viena mintis: oj darbo būtų, jei motin sugalvotų, kad jei reik šitos pievos.

Aplamai žolės pjovimas yra įdomus dalykas. Jei bandai vaidinti giltinę ir užbaiginėji žolių gyvenimus, vieną po kito, tai pradžioj smarkiai susinervini. Ima įsiūtis, kodėl turi tai daryti, bandai rasti paaiškinimus, bet galiausiai užsimiršti ir darai tai tiesiog ramia galva. Mintys skrajoja kažkur toli, toli… Ar taip būna su žmonėmis, kurie ištikro žudo? Pažudai kurį laiką – pripranti ir vėliau tai darai laisva valia, nė nesusimastydamas. ‘Labas, Tadai!’ ir tik cheksht ir žiūri kaip žemės trauka daro savo. Viskas būtų kaip ir gerai, bet jei prieš akis išlystų tavo mama? Suprantu, kad ji nesuteikia malonių jausmų, pyksti, kad ji nedaro vieno ar kito, kad išvis galbūt neverta savo mamos titulo, bet visgi… Nežinau, kaip jum, o man ko gero sudrebėtų ranka.Ir gerai jei tik ji. Ne aš to neparodysiu, bet pajusiu. Pasidarys gėda dėl tokios minties ir vaikščiosiu puse dienos gan paniuręs. Paukščiai žvalgysis į šalis ir nesupras ką blogo padarė.

Apie žolę prakalbau ne atsitiktinai. Kol kas dar nežinau kokie mano santykiai su ja. Jei apie jos drauges mažuose pakeliuose – tai griežtai sakau nea, bet kai reikia pasirinkti dėl pačios jos, tai tas nea gerokai susilpnėja. Ko gero išdrįsiu kadanors pabandyti ir tada bus aišku ar ji man priešas ir draugas. Bet tokiu atveju nebegalėčiau nešioti garbingo titulo. O vat jo praradimo įdėjos manęs nevilioja. Kartais principai aukščiau tavo galvos ir net kai galva sako, kad gal… Tai dar aukštesnis veiksmų centras daro savo. Ne pirmas kartas, kai kažką darai ir suvoki, kad tai negerai. Bet visvien darai. Bet stengiuosi nesigailėti tuom kas jau padaryta, nes antrą kartą toje pat situacijoje viršutinis centras ko gero veiktų lygiai taip pat.

Taip besinarpliodamas savo susivėlusių minčių labirintuose bandau atrasti ar daug vertybių telpa pusėje lito? Einu su juo per kaimą ir pasitikėjimas visai kitoks ir nuotaika žvali, žiūrėk ir eisena net kitokia. Žinau, kad turiu daug daugiau, bet daugiau nesinori neštis – kiti nesupras. Dažniausiai pagalvoji, kad nusispjaut ant kitų, bet visvien vaikštai su puse lito, kad bent jau problemų neprisidaryti. Geriausia jum mėgautis vienam, tada nei kas aiškina, nei kam rūpi. Kiek turi, tiek pačiam ir užtenka.

Panašūs straipsniai:

• Kosmosas (0)
• Geležinkelio stotis II dalis (0)
• Geležinkelio stotis (0)
• Laisvo laiko pardavėjas (0)
• Mano laidotuvės (0)

Šiandien kiek pasidomėjau internete randamais įrankiais, kuriais galima prasitestuoti savo puslapio krovos laiką. Tokios funkcijos man prireikė ne šiaip sau – pastebėjau, kad puslapis užsikrauna tikrai lėtokai ir bandau po truputis jį optimizuoti. Taip atsirinkau 4 man labiausiai patikusias tarnybas, kuriomis pasidalinsiu ir su jumis. Pradinis sąrašas susidarė iš 8 tarnybų, bet pastebėjau, kad kai kurios nepasiūlo nieko naudjo ir jų pateikiami duomenys dubliuojasi, tad jas iš sąrašo išmečiau.

Rezultatai nėra ypač tikslūs, nes puslapio krovos laikas priklauso nuo daugelio faktų (bendros serverio apkrovos, interneto ryšio kokybės testuojamąją akimirką, ar net nuo to kiek žmonių tuo metu skaito jūsų puslapį). Bet atlikus testą bent su keliais įrankiais galite susidaryti bendrą vaizdą ir išaiškinti, kaip vienas ar kitas svetainės pakeitimas įtakoja bendrą krovimo laiką.